2020 m. rugpjūčio 13 d. 05:42 val., ketvirtadienis

Jaunimas rašo Lietuvai

Ko žmogų išmoko praradimai?

(2)

2020-06-15, 13:13

Matas Petravičius, Klaipėdos licėjus

Ko žmogų išmoko praradimai? nuotrauka, foto

© "Pixabay" asociatyvi nuotr.

J. Tumas-Vaižgantas

„Nesidžiauk radęs, neverk pametęs“,- byloja lietuvių liaudies išmintis. Vis dėlto iš visų tautos patarlių, vadovautis šia ko gero sunkiausia – žmonės yra iš prigimties linkę prisirišti prie sau brangių objektų, vietų ar žmonių, tad netektis yra viena iš skaudžiausių, sunkiausiai išgyvenamų emocijų. Tačiau įvairūs sunkumai ir išbandymai, skaudūs praradimai gali tapti pamokomis, taigi ko žmogus iš jų gali išmokti?

Visų pirma, netektis gali sustiprinti žmogaus charakterį, savigarbą, išmokyti orumo. Kaip jau minėjau, praradimai yra itin skaudžiai išgyvenami – juk tai, kas žmogų džiugino, teikė laimės, energijos ir vilčių gyventi, staiga dingsta, susigrąžinti to nebeįmanoma. Euforijos jausmą pakeičia bejėgiškumas, ypač kai tai, ką žmogus prarado, susigrąžinti nėra įmanoma. Žmogų apima liūdesys, depresija, pyktis, jis gali imti dėl to kaltinti viską nuo aplinkinių iki Dievo ar chaotiškos lemties, tačiau vienintelis kelias į priekį – mokytis gyventi su savo netektimi, priimti ją, suprasti, jog gyvenimas dar nesibaigė. Tokia žmogaus susitaikymo su netektimi istorija yra vaizduojama Juozo Tumo-Vaižganto, dvidešimto amžiaus pradžios lietuvių neoromantiko kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“. Pats Vaižgantas buvo kunigas, tad neabejotinai jam teko išklausyti daug viltį ir norą gyventi praradusių žmonių, kurie, grumdamiesi su savo praradimais, ieškojo dvasinės paramos. Kūrinio pagrindinis veikėjas Mykoliukas netenka, ko gero, vienintelės galimybės savo gyvenime būti iš tiesų laimingam – Mykoliukas priima sprendimą nekovoti dėl savo mylimosios Severijos Pukštaičios, pasiaukoja dėl savo brolio šeimynos. Mykoliuko kančia nėra nuslėpta, jis išgyvena vidinį konfliktą, tačiau vėliau kūrinyje parodoma ir jo transformacija. Dėl sunkiai išgyvento praradimo Mykoliukas subręsta, sustiprėja emociškai, surimtėja. Vietoje jautraus ir naivaus Mykoliuko lieka orus, garbingas, stiprių moralinių vertybių Dzidorius Artojas – Dėdė Mykolas. Taigi šiuo atveju praradimas nepalaužė žmogaus – priešingai, kūrinyje užsimenama, kad mišių metu Mykolas laikėsi ne prasčiau už didžiausius, turtingiausius ūkininkus. Jis vis dar brangina savo meilės atminimą, išsaugoja Severijos jam dovanotą šaliką, tačiau nebeišgyvena dėl to skausmo. Taigi matome, jog netektis gali žmogų sutvirtinti, užgrūdinti, priversti surimtėti.

Antra, praradimai gali išmokyti žmogų branginti tai, ką jis turi ar turėjo. Ko gero amžina ši žmonijos yda – sunku vertinti ir branginti net vertingiausius, artimiausius žmones ar daiktus, jeigu esi įsitikinęs, jog jie niekur nedings. Net prie geriausio žmonės įpranta - net įspūdingiausias kraštovaizdis, gražiausias paveikslas, skaniausias maistas, mylimiausi žmonės gali patapti kasdienybės, rutinos dalimi, net atsibosti. Reikia nepaprasto dvasiško tyrumo, kad gebėtum kasdien džiaugtis kiekviena akimirka. Tokiu atveju netektis suveikia kaip šaltas dušas ar žadintuvas, budinantis iš saldaus sapno. Žmogus ima suprasti tikrąją prarasto dalyko vertę, kiek džiaugsmo tai jam teikė, koks jis anksčiau buvo laimingas. Tai matyti galima ir dvidešimto amžiaus pirmos pusės lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos kūrinyje „Balta drobulė“. Pats rašytojas dėl Antrojo pasaulinio karo bei sovietinės okupacijos buvo priverstas palikti namus, neteko savo tėvynes, iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Gimtinės netektis – vienas iš kūrinyje nagrinėjamų motyvų. Kūrinio pagrindinis veikėjas Antanas Garšva jaučiasi nepritapęs naujoje šalyje, kaip atsvara betoninėms Niujorko džiunglėms jo mintyse iškyla prisiminimai apie tėvynės gamtą, jos grožį, ramumą, kurį jis jautė gimtojoje šalyje. Žinoma, Garšva tėvynę mylėjo dar ir prieš ją palikdamas, tačiau šie jausmai tik sustiprėjo po skaudžios netekties. Kažin, ar jis apie gimtinę galvotų tiek daug, jeigu nebūtų jos praradęs. Kažin, ar (500 ž.) išvis susimąstytų apie tai, ką turi.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad netektys – skaudžiausios ir rimčiausios, tačiau, ko gero, tuo pačiu ir vertingiausios gyvenimo pamokos. Visa laimė, jog praradimai gali ne tik sustiprinti žmogų, jo vidines vertybes ir orumą, tačiau ir išmokyti branginti tai, ką praradai, ir, visų svarbiausia, tai, ką vis dar turi.

https://www.ve.lt/uploads/img/banners/srtfondas.gif

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

2020-07-10   09:14

IP: 185.11.26.161

Puikus,išsamus rašinys.Ačiū,Matai!

2020-07-10   09:09

IP: 185.11.26.161

Labai patiko rašinys,tai išprūsusio ir apsiskaičiusio jaunuolio mintys..Džiugina licėjaus absolvento žinios,išmintis,turtingas žodynas. Išsamiai, vaizdžiai ir į temą atsakytas tekstas.Ačiū,Matai!Sėkmės tau!

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Jaunimas rašo Lietuvai

Ketvergiuose užsiliepsnojo namas nuotrauka, foto

Kriminalai, Šiandien  21:25 val. Bendrajame pagalbos centre skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112...

Klaipėdoje - jubiliejinis rankinio turnyras nuotrauka, foto

Sportas, Šį savaitgalį Klaipėdos miesto rankinio klubas "Dragūnas" kviečia sugrįžti į rankinio salę...

Netekome Aurelijaus Katkevičiaus nuotrauka, foto

In Memoriam, Mirė žurnalistas, Lietuvos verslo dienraščio „Verslo žinios“ leidžiamo žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius...

Smiltynėje - tarptautinės lankininkų varžybos nuotrauka, foto

Sportas, Rugpjūčio 15-16 dienomis (šeštadienį ir sekmadienį) Smiltynėje vyks tarptautinės lankininkų varžybos "Klaipėdos...

Kriminalai, Paskelbta prieš 7 val.

Sportas, Paskelbta prieš 9 val.

In Memoriam, Paskelbta prieš 9 val.

Sportas, Paskelbta prieš 10 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...