Tiesa, susitikimas šįkart vyko nuotoliniu būdu, jį buvo galima stebėti tiesiogiai Jaunimo bibliotekos „Facebook” paskyroje. Buvo savotiškas eksperimentas ne tik dėl bendravimo būdo, bet ir todėl, kad prie klausinėjančių trečiokių Danielės, Einoros, Saulės ir pirmoko Martyno prisijungė ,,Versmės” progimnazijos šeštokė Anetė.
Rašytoja, sukūrusi romanus jaunimui „Eksperimentas gyventi“ (nominuotas „Metų knygos 2015 “ rinkimuose), „Ir vienąkart, Riči” (geriausia 2016 m. paauglių ir jaunimo knyga), novelių knygas ,,Drožlės”, ,,Dienų piramidės” (,,Metų knygos 2019” penketuke), nuoširdžiai atsakinėjo į klausimus apie kūrybą ir jos peripetijas.
Eseistė pasakojo, kaip literatūra ir klasika mums nesuvokiant gali padėti gyventi ir pamokyti elgesio tam tikrose gyvenimo situacijose. „Yra knygų, kurios padeda suprasti gyvenimą, kaip reikia gyventi, jos skelbia tam tikras idėjas, jos pateikia tam tikrus pasirinkimus “,- teigė kalbinamoji. Gal todėl ne vieno klausimo sulaukė iš romano„Eksperimentas gyventi”, kurio net pavadinimas intriguoja. Pati rašytoja ją apibūdiną kaip ribinę, drąsią knygą, kuri pradžioje buvo sulaukusi nemažai kritikos, nes daugeliui šis romanas pasirodė per daug tamsus, turintis daug negatyvo.
Tačiau žavu, jog šis kūrinys surado auditoriją. Daina Opolskaitė taip pat pasakojo, jog kartą knyga buvo pavogta iš bibliotekos ir tai rašytojai buvo didžiausias netikėtumas ir komplimentas. Na, o kalbant apie turinį, reiktų priminti, jog tai romanas apie gyvenimą vaikų namuose.
Ne vienam iš auditorijoje esančių žmonių kilo klausimas, kaip ji taip tiksliai aprašė visus išgyvenimus, patiriamus tokioje įstaigoje. Ar jai teko patirti visa tai? Rašytoja sakė pati nežinanti, iš kur visa tai ir kaip jai pavyko taip taikliai perteikti jauno žmogaus jausmus, esą pati net nėra buvusi globos namuose.
Jos pasakojimas darkart įrodė, kokią galią turi vaizduotė ir kūryba. „Niekados nesu buvusi globos namuose, net nesu bendravusi artimai nei su vienu iš tokių vaikų. Man yra tolimas toks pasaulis. Tos visos patirtys, kurias aš perkėliau, aš nežinau, iš kur jos buvo, neįsivaizduoju “, - teigė Daina Opolskaitė.
Prozininkė taip pat prasitarė apie rašymo ribas ir teigė mėgstanti jas laužyti, esanti liberali. Anot D. Opolskaitės, savo kūryboje nebijo parodyti tikrojo gyvenimo su visu jo skausmu ir pojūčiais. Teigia, jog pasitiki jaunais skaitytojais ir galvoja, jog, pažvelgę už tam tikrų ribų ar į tamsesnį akligatvį, kaip tik pamatys šviesą tunelio gale ir nieko blogo neatsitiks.
Aš sutinku su rašytojos šia nuomone, nes jaunas žmogus nėra toks gležnas, nesupratingas, kad negebėtų paskaitęs minimų knygų neatsirinkti. Kaip tik – tampame išmintingesni, labiau susipažįstame su gyvenimu trumpam laikui pasinerdami į suaugusio žmogaus pasaulį, kad ir mums dar nepažįstamą, keliantį daug klausimų. Tikiu, knyga mus gali pamokyti.
Beje, apie mokymus. Kaipgi mokytojos nepaklausi apie mokyklą. Išgirdusi klausimą ,,Ar nenusibodo būti mokytoja ir ar neplanavo kada mesti darbo, pilnai pasinerti į knygų rašymą?”, Opolskaitė juokėsi ir sakė, jog jis šiuo metu tinkamas ir labai taiklus, nes jaučiasi labai pavargusi nuo mokymo, nuo tikrinimo ir net nuo vaikų vertinimo. „Aš labai norėčiau ir linkėčiau sau tokio laiko, kad galėčiau būti vien tik rašytoja, ir aš tikiuosi, kad jis greitai ateis“, - sakė pašnekovė. Gal todėl į klausimą apie švietimą Lietuvoje taip ir neatsakė, susilaikė.
Pokalbiui einant į pabaigą, gimnazistai Dainą Opolskaitę intrigavo klausimu apie Klaipėdą kaip Vilties miestą, apie tai, jog siekiama suburti neabejingus ir gerumu bei dosnumu spinduliuojančius žmones, prisiminta brolio Benedikto mintis, išsakyta COVID-19 kontekste, jog žmonės gyvena paviršutiniškai, bijo ribotumo, nesinaudoja proga sugrįžti į save, bėgama nuo atsakomybių. Rašytoja pritarė, jog pati bando būti kuo labiau sąžiningesnė su savimi, nes tai yra labai svarbu.
Ta mintimi ir išsiskirta.
Iki kitų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą