2019 m. liepos 21 d. 08:22 val., sekmadienis

Jaunimas rašo Lietuvai

Burtų lazdelė

2019-08-05, 16:02

Saulė Martinkutė

Burtų lazdelė nuotrauka, foto

© „Fotolia" asociatyvi nuotr.

Reklama

Sėdėjome mokykliniame autobuse, bet viskas atrodė kitaip. Nebesimatė lašelių, lenktyniaujančių ant lango, netikėtai sumirgėjus margam spindulių lietui, stiklu jau šokinėjo vaivorykštės vaikai. Vietoj senyvo autobuso vairuotojo sėdėjo riteris, tik be šarvų. Aš ir Aleksas išplėtėme akis. Gal buvome ne tiek sukrėsti, kiek laimingi.

Tas magiškas ryšys tarp mūsų, kuris buvo seniai užmirštas, vėl atgijo. Supratau, kad reikėtų surasti seną bičiulį triušį Beną (anksčiau mums yra ne kartą padėjęs) - jis tikrai žino, kur paslėpta burtų lazdelė. Bet buvome autobuse vidury laukų. Toptelėjo mintis (iš savęs net pasijuokiau), kokia aš neapdairi - juk mes keliaujame į stebuklingą Pleino mišką. Ten turi būti triušių urvų. Privalo būti. Greit pasiekėme kelionės tikslą. Sustojus autobusui, visi pradėjo ploti. Po to išlėkė į miškelio aikštelę. Mokytoja paaiškino, kad galime bėgioti po šį miškelį iki tol, kol ji sušvilpsianti švilpuku - tai bus signalas, kad turim parlėkti kaip viesulai! Visi pasileido kūlversčiais į įvairias puses. Su Aleksu neatsilikome, bet bandėme laikytis atokiau ieškodami triušių urvų. Perbėgus aukštą papartyną, mūsų kojas jau glostė čiobrelių ir pūkuotų šilagėlių lapai. Kairėje, čiurlenančiame upeliūkštyje, išvydome plaukiojančias smailiauodeges antis, o aukštai, medžiuose, smaguriaujančius šermukšnių uogomis baltagurklius strazdus. Besižvalgydami aplink pastebėjome išvirtusį medį. Nustebome ir apsidžiaugėme – urvas! Pasilenkėme prie jo ir žvilgtelėjome į vidų. Ten buvo tamsu, niūru, bet Aleksas pastebėjo, kad urvo prieangyje guli lazdelė su dviem šakelėmis. Pagriebiau ją ir pažiūrėjau iš arčiau. Ant storesnės šakelės buvo išraižyta raidė „A,“ ant plonesnės „G.“ ,,Čia mūsų burtų lazdelė!“ - iš džiaugsmo šūktelėjau. Vadinasi, triušis Benas laukė mūsų... Belaikant ją, pakilo svyluotas vėjas. Tada ištariau burtažodį:

Marių mergele,

Šilkų kasele,

Nešk per jūres mareles!

Tada atlėkė mūsų elnias devyniaragis su skaisčia saule kaktoje, su mėnuliu ant krūtinės. Abu šokome ant jo ir pakilome į dangų. Kol mėgavausi šia akimirka, akies krašteliu žvilgtelėjau žemyn - už akmens tupėjo pelkių Vanda, kuri jau ruošėsi pagriebti mano bendraklasį. Norėjau jam surikti, kad bėgtų, bet tuo metu mokytoja sušvilpė švilpuku. Greitai nusileidome ant žemės, prižadėję elniui devyniaragiui įveikti pelkių raganą Vandą... Grįždami triskart patikrinome, ar lazdelė saugiai guli mano kišenėje.

Reklama

Po kelių minučių jau sėdėjome autobuse. Visi pavargę ir išsekę. Autobusui išvažiuojant iš aikštelės pastebėjau kažką šmėžuojant už didelio ąžuolo. Kumštelėjau Aleksui ir parodžiau ranka į šį medį. Už jo stovėjo sukriošusi pelkių Vanda, gąsdinančiai besišypsanti ir mojuojanti ilgais pirštais. Aleksas ir aš atsisukome vienas į kitą, suspaudėme lazdelę ir supratome, kad ramiai galėsime gyventi tik nugalėję raganą Vandą.

Reklama

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Reklama

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...