O dabar pabandykite iš atmintie iškapstyti kokią nors panašią į pateiktą įstoriją. Jei esate toks laimingas, ir nieko panašaus gyvenime nepatyrėte, pamėginkite įsivaizduoti viską kuo smulkmeniškiau.
Prisiminkite patį aršiausią to susitikimo asmenį. Prisiminkite visas smulkmenas, susijusias su juo: kaip atrodo jo veidas, koks jo sudėjimas, kokios spalvos akys, koks jo balso tembras ir kaip visa tai pakinta, kai jis labai supyksta. Įsivaizduokite, kaip dabar jis jums į veidą rėkte išrėkia savo politines pažiūras, perkoštas stipriais keiksmažodžiais ir gal net alkoholiu.
Nesvarbu, ką jis palaiko, jūs tik girdite betarpišką neapykantos srovę. Įsivaizduokite, kad bandote jam paprieštarauti, atrodo, pagrįstais argumentais, bet jis, net nebandydamas išklausyti tamstos monologo, neapykantą pasauliui ir blogai valdžiai nukreipia tiesiai į jus, kaltina dėl viso pasaulio nelaimių, pseudomoksliškai knisasi po jūsų sąžinę ir moralę, nuolatos primena, kad jūs – tik paauglys, nieko neišmanantis apie gyvenimą ir neturintis išvis jokios teisės diskutuoti tokiais rimtais klausimais kaip POLITIKA.
Na, ir kaip jaučiamės?
Akivaizdu, kad jaunam žmogui kalbėti apie politiką yra baisiai nepatrauklu. Priežastis aiški – beveik šimtaprocentinė konflikto tikimybė atbaido didžiąją dalį jaunuomenės. Deja, bet atsakymas į klausimą „Ar jaunas žmogus kalba apie politiką?“ yra aiškus – žvelgiant į daugumą, ne. Todėl logiškiau būtų pereiti prie klausimo ,,O kas, jeigu?“ O kas, jeigu mano bendraamžiai rastų vietą, kur jų nuomonė politikos klausimais galėtų būti išsakyta ar net išklausyta? Kas pasikeistų mūsų visuomenėje ir kokią įtaką tai turėtų Lietuvos politiniam gyvenimui?
Pirmiausia norėčiau pradėti nuo vienos opiausių Lietuvos visuomenės problemų – mažo rinkėjų aktyvumo. Europos socialinio tyrimo duomenimis, rinkėjų aktyvumas 2014 – 2016 metų nacionaliniuose rinkimuose Lietuvoje buvo 53,2 procento. Palyginimui kaimyninėje Lenkijoje aktyvumas siekė 67,8 procento, Vokietijoje 79,5 procento, o Danijoje net 91,5 procento. Akivaizdu, kad kažkas mūsų valstybėje vyksta ne visai taip, kaip turėtų.
Viena iš tokio žemo aktyvumo priežasčių gali būti visuomenėje nusistovėjusios nuostatos, kurios Lietuvoje politinę valią ir nuomonę numeta į patį gėdingiausią kampą, kuriame kartu atsiduria ir visi tą nuomonę turintys ir nebijantys jos reikšti. Normalu, kad tokiame kontekste ne tik jauni, dar besiformuojantis žmonės, bet ir jau subrendusios asmenybės nusprendžia geriau atsitraukti, negu likti atstumtos sociumo. Bet kas nutiktų, jei vieną dieną kalbėti apie politiką, ja domėtis ir turėti savo nuomonę taptų... madinga? Tuomet, remiantis mados veikimo principu, visiems taptų svarbu ją išsakyti.
Yra tikimybė, ir pakankamai nemaža, kad tokiu atveju ne tik padaugėtų įvairių politinių įrašų socialiniuose tinkluose, bet jaunas žmogus norėtų išreikšti savo valią ir rinkimuose, taip prisidėdamas prie jam naudingos ir patrauklios valstybės kūrimo. Tokiu būdu yra išsprendžiama daugiau nei viena problema: į rinkimus atėjus daugiau žmonių išrenkama patikimesnė valdžia, dėl padidėjusio pasitikėjimo piliečiai jaučiasi labiau girdimi ir svarbesni savo valstybei, todėl sumažėja ir emigracijos srautai, šiek tiek užsipildo tuščios darbo vietos, o jaunimas alkoholį iškeičia į intelektualius disputus politinėmis temomis.
Gal viskas ir nebūtų taip utopiška, tačiau situacija tikrai pagerėtų, nes dabar kristi dar giliau darosi vis sudėtingiau. Neseniai vykęs mokytojų streikas ryškiau nei bet kokie užsakyti statistiniai tyrimai atskleidė tragišką visuomenės susiskaldymą, kuriame priešinama švietimo bendruomenė, skirtingos politinės jėgos, plačioji visuomenė. Kalbu ne tik apie takoskyras socialinių darinių viduje, bet ir apie dirbtinį jų priešinimą vieną su kitu mėtant atsakomybę vis naujam atpirkimo ožiui.
Visa bėda, kad protestas kilo prieš valdžią, kurią išrinko ne kas kitas, bet pati lietuvių tauta, kurios pusė net nesiteikė atslinkti iki balsadėžių. Nepaisant skirtingų nuomonių ir interpretacijų, aišku yra viena: kalbėti apie politiką yra būtina, išskirtinai jauniems žmonėms, nes mes esame ta karta, kuri dar tik ateina ir kuri turi galios pakeisti nusistovėjusias dogmas.
Vienintelis būdas, galintis paskatinti jaunimą įsitraukti į politinį valstybės gyvenimą, – tai paversti mada. Žinoma, tai niekaip netaps tokio lygio mada kaip Pokemon go ar fidged spinner‘iai, tačiau mes ir nesiektume masinio, beatodairiško ir bandos instinkto vejamo antplūdžio – tokia mąstymo neskatinanti praktika pridarytų tik dar daugiau žalos, nes impulsyvūs sprendimai dažniausiai atneša prastų pasekmių ateityje.
Natūraliai iškyla klausimas: kokiomis priemonėmis politiką paversti jaunimo mada? Jei prieš keletą metų manęs būtų paklausę, ką galėčiau pateikti kaip geros iniciatyvos pavyzdį, būčiau net nesvarsčiusi ir minėjusi Andriaus Tapino Laisvės TV projektą, laisvės piknikus ir finansinę paramą gabiems regionuose gyvenantiems moksleiviams.
Tačiau po kiek laiko man pradėjo atrodyti, kad jo veikla neskatina mąstymo ar įžvalgumo, o tik nukreipia visuomenę prieš jų pačių išrinktus žmones – visa tai ėmė panašėti į tą bandos vijimą, vienpusišką faktų pateikimą siekiant suformuoti viešą nuomonę. O tai lengviausia padaryti juokiantis iš esamos valdžios ir kalbant paprasta, visiems suprantama kalba. Deja, svarstydama šiuos anksčiau nepastebėtus aspektus, pradėjau stipriai abejoti šio projekto pilietiškumu ir nauda – baiminuosi, kad tai gali išaugti į dar didesnį visuomenės ir valdžios konfliktą ir susiskaldymą, o ne vienybę ir bendrumą.
Kaip neblogu keliu einančią praktiką galiu paminėti Konstitucijos egzaminą, kuriame moksleiviai pasitikrina žinias apie svarbiausią Lietuvos įstatymą, bet tokio tipo testai neskatina individualaus žvilgsnio, savo asmeninės nuomonės kūrimo. Įvairūs debatų būreliai ir konkursai, deja, nepritraukia daug jaunimo, nes tai nėra madinga ir bent iš pirmo žvilgsnio atrodo pakankamai baisiai, ypač uždaresniems žmonėms, kurie, net ir turėdami savo nuomonę, bijo ją išreikšti garsiai.
Tačiau, mano manymu, tai yra pats geriausias būdas skatinti jaunimą ne tik aklai išmokti kažkokius įstatymų rinkinius ar kaltinti ką nors dėl nelaimingo gyvenimo, o pradėti mąstyti savo galva ir kurti valstybę, kurioje jam pačiam būtų smagu būti.
Taigi, sujungus šias tris iniciatyvas gauname labai keistą, bet galbūt sėkmingą projektą, susidarantį iš skirtingų turų ir užduočių. Šio projekto preliminarų planas: pirmiausia moksleivių būtų prašoma parašyti esė kokiomis nors politinėmis temomis, atsižvelgiant į tos dienos aktualijas. Rašiniai būtų tikrinami ir vertinami specialioje vertinimo sistemoje, o geriausių autoriai būtų pakviesti į debatus. Paskutinis etapas turėtų būti labai viešas, tam puikiai tiktų televizija ar kokios kitos medijos priemonės, kad tie žmonės, turintys savo nuomonę ir galintys ją išreikšti, taptų žinomi ir gal net populiarūs. Prizai, žinoma, priklausytų nuo rėmėjų, tačiau kuo įdomesni jie būtų, tuo daugiau dalyvių pritrauktume.
Kaip jau minėjau, toks projektas, tapęs visą Lietuvą apimančia iniciatyva, gali paversti politiką madinga. Gal tuomet ir vyresnio amžiaus giminės nebeatbaidytų jaunimo kalbėti apie savo (o gal ir kitų) valstybių valdymą, tikslus ir perspektyvas?
Galų gale, jauną žmogų labiausiai paskatintų net ne kažkokia konkursų padovanota šlovė, o elementari visuomenės pagarba kito nuomonei ir diskusijos kultūra, suteikianti saugią aplinką augti, mąstyti ir reikšti savo mintis. Žinoma, praeis nemažai laiko, kol Mozė išganys mūsų sukauptą sovietmečio palikimą, tačiau būtent šis pokytis turės didžiausios įtakos Lietuvos visuomenės modernėjimui. Pabaigai, šiek tiek ,,ar“:
Ar politika yra tik suaugusiųjų pokalbių tema? – šiandien, deja, taip.
Ar sunku bandyti tai pakeisti? – žinoma, taip.
Ar verta bandyti tai pakeisti? – be abejonės, taip.
Jeigu atsiranda bent keletas, kurie su manimi sutinka, aš savo tikslą jau pasiekiau.
Gintarė Valionytė,
Klaipėdos Vydūno gimnazija
Kviečiame visus moksleivius ir mokytojus dalyvauti „Vakarų ekspreso“ naujienų portalo ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekte „Aš tikrai myliu lietuvių kalbą. Ar mylit ją jūs?“
Portale VE.lt suteikiame virtualią tribūną gabiems uostamiesčio moksleiviams - publikuojame geriausius jų rašinius, komentarus, straipsnius. Labai laukiame ir mokytojų komentarų, nuomonių, straipsnių, tad pedagogai lituanistai turi puikią galimybę interneto erdvėje į viešumą kelti raštingumo, ugdymo problemas, įvardyti iššūkius ir galimus jų sprendimo būdus. Siųskite savo darbus el. paštu: [email protected] arba [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą