2019 m. birželio 20 d. 08:12 val., ketvirtadienis

Jaunimas rašo Lietuvai

1, 2, 3 =123

2019-06-10, 16:44

Ieva Modgabytė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

1, 2, 3 =123 nuotrauka, foto

© Fotolia nuotr.

1, 2, 3 =123

(PROZOS SEKCIJA)

Konsultavo mokytoja Vilma Dulevičienė

2019, Klaipėda

Pacientas nr. 1

Jis sėdi ir tyli. Kiekvieną mielą kartą įžengęs pro mano brangias, pagal užsakymą darytas medines duris su dideliais matinio stiklo intarpais viduryje, kurių pagrindinis mecenatas ir buvo jis, vyras tiesiog tyli. Ir ta tyla nėra ta tyla, reiškianti ramybę. Jo tyla visai kitokia. Ji primena nebylų ir kurtinantį klyksmą. Spiegimą. Ir jis tyli, nors laukiamajame visada girdžiu jo labai nevykusius bandymus juokauti ir flirtuoti su mano asistente. Kartą išgirdau, kaip ji jam tiesiai šviesiai išrėžė (aišku, melavo), kad žaidžia kitoje lygoje ir jis ją domintų tik tokiu atveju, jei neturėtų savo įnoringo instrumento tarp kojų. Bet jis nesutriko. Kur tau. Tiesiog pasakė, kad jei persigalvos, kreiptųsi į jį. Apgailėtina. Gal per tiek metų netekau to žmogiškojo faktoriaus ir jautrumo svetimam skausmui? Bet anoks čia skausmas. Nusivylimas ir tiek. O tikrąjį skausmą jaučiu aš. Kai kiekvieną kartą atėjęs jis tyli. Kartais pamačius dienotvarkėje jo pavardę man ima atrodyti, kad tuoj ims trūkčioti akis arba netgi visos keturios mano akys. O jis pas mane jau lankosi ilgai. Ir ateina dažnai. Neturėčiau skųstis, nes kiekviena tos nejaukios ir šleikštulį man keliančios jo tylos minutė, mano piniginę daro tik dar storesnę. Tas vyras vienas iš keistesnių. Tų teigiamų, kurie iš geros širdies ir sielą velniui parduotų, jei tik jų paprašytų ir tai jiems suteiktų bent mažą kruopelytę laimės ir rūpesčio. Jis vienišas. Labai vienišas. Manau, vien todėl ir ateina pas mane. Nes po tiek metų, kad ir tylos, bet aš jau esu tapęs jo saugiu uostu. Uostu, į kurį jis atplaukia, kai tik gali, nes visas kitas jo laikas, praleidžiamas vienumoje, yra tik primityvus ir betikslis plūduriavimas beribiam vandenyne, o gal, tiksliau būtų sakyti, vandens stiklinėje – mažoje, aukštoje, apvalioje, su stiklinėmis sienelėmis, iš kurios dingti galima nebent tą stiklinę išpylus. O aš ir esu tas, kuris ją išpila. Na, bent jau bandau toks būti. Manau, jis tai laiko kažkokio keisto tipo draugyste. Na, o aš save šioje pozicijoje drįsčiau prilyginti elitinei prostitutei, kuriai geras tas, kuris paprastų paprasčiausiai padeda gerai ir oriai (kiek tai įmanoma užsiimant tokia specifine ir, ginkdie, ne visiems priimtina veikla) gyventi.

Pacientas nr. 2

,,Karštas cigaretės dūmas
Ir mano plaučiuose jau rūkas,
Kurį sukėliau nejučia,
Klajodama tamsia gatve.
Ir kol miegoti aš turėjau,
Visai save aš sudėvėjau,
Nei trupučio nepagailėjau
Tikrai ėjau ramiai ir gėriau:
Ne vandenį, ne viskį – pieną.
O gerdama dar sutikau siuvėją,
Kuris prisiuvo sparną vieną,
Kad aš skrajočiau po laukus,
Kad vėją aš pavyt, o gal aplenkt galėčiau,
Kad pienės žiedą įsipinčiau į kasas,
Kad elnių bandą aš stebėčiau iš toli,
Kur žaižaruoja ryto švyturiai pirmi,
Kad su lietum pašokčiau lėtą šokį,
Kad sutiktam paklydėliui parodyčiau aš ženklą, šiokį ar kitokį,
Kad aš išgirsčiau, kaip kas rytą karvei teka pienas,
Kad pamatyčiau aš melžėjos tos ilgas blakstienas,
Kad šokinėčiau po balas visas,
Ir nebijočiau kojos, kad sušlaps,
Kad aš išvysčiau, kaip lėtai šerkšnija medžiai,
Ir kaip liūdnai liūdnai praradę viltį dreba jų lapeliai,
Kad pamatyčiau aš, kaip teka didelių senų pušų sakai,
Ir kaip visai šalia pušų man muzikuoja žiogas ir svirpliai,
Ir kad užuosčiau pražūtingą ką tik ką tik išartos velėnos kvapą,
Kuris ir pranešė apie svirplių ir žiogo galą,
Kad pamatyčiau, kaip svajingai ant ežero leidžiasi rūkas,
Kartu su gulbėm – piktom, išalkusiom, bet vis dar plakančiom sparnais grakščiai ir didžiai.
Bet tas rūkas,
Kurį dabar jau supratau,
Sukėlė mano cigaretės dūmas,
Kurią užsidegiau aš nejučia,
Ir surūkiau klajodama nakčia,
O eidama tikrai aš gėriau:
Ne vandenį, ne viskį,
Bet ir tikrai tikrai ne pieną.”

Pacientas nr. 3

,,Aš supratau, kad visos tos Kalėdos yra absoliuti nesąmonė. Apgavysčių ir apsimetinėjimo mugė. Na, taip, vaikams, suprantama, dovanos. Juk šiais laikais jie gauna telefonus, kompiuterius, žaidimus ir kitus visiškai nereikalingus ir vartotojiškumo persunktus brangius daiktus. Ir nesakykit, kad penkiamečiui verkiant reikia belaidžių ausinių. O štai suaugusiųjų pasaulyje viskas kitaip.

Moterys gamina maistą. Maistus. Nes visko tiek daug. Ir svarbiausia, visi plačioje giminėje, įskaitant ir visas darbščiarankes šeimininkėles žino, kad visada to maisto būna per daug. Labai per daug. Bet vis tiek moteriškės tarpusavyje varžosi, kuri daugiau ir mandriau pagamins. Kuo vyresnė — tuo daugiau, kuo jaunesnė — tuo mandriau. Per pačias Kalėdas šeimininkė apskritai neprisėda. Šokinėja aplink, kad tik kam nieko nepritrūktų, nes prie stalo sėdintys juk be kojyčių, be rankyčių.

Aišku, dar namų puošimas. Žinot, puošiam tikrai ne gruodžio pirmąją, nes kam to reikia? Tikra eglutė juk nudžius per mėnesį, nors galų gale vis tiek puošiame dirbtinę. Ir dar blizgančią, nes kuo daugiau blizgesio, tuo geriau. Girliandas įžiebiame likus pusvalandžiui iki svečių atvykimo, nes tai tobulas laiko tarpas, per kurį elektros per daug neišnaudosi, o anksčiau atvykę svečiai nesusidurs su tamsa ir tavo taupumu. Na, o prie stalo pasakojam, kokia maža sąskaita už elektrą, nors ir televizoriai trys, ir šaldytuvas didelis, ir girliandų visai nemažai.

Patys irgi išsipuošiame, kad kas pagirtų užvakar specialiai Kalėdoms sutvarkytą šukuoseną ar pasakytų, kad sulieknėjai, o, tiesą sakant, sulieknėjai, nes tris dienas gamindamas mišraines absoliučiai nieko ir nevalgei, nes nuo penkių rūšių silkės jau buvo bloga. Bet šį linksmą faktą jau pasiliekame sau.

Dar turime tokią, kaip ir nerašytą, taisyklę prieš pat pat Kalėdas susipykti. Visi. O per pačias Kalėdas prie aplinkinių jau vaidinti tobulą šeimą.

Bet Kalėdos juk šeimos šventė, tad svarbiausia susitikti ir pabendrauti su visus metus nematytais ir išsiilgtais giminaičiais. Ir nors gyvename XXI amžiuje, bet juk paskambinti ar parašyti metų eigoje neįmanoma. Tad Kalėdas reikia išnaudoti labai produktyviai, kad pabendrautumei su kuo daugiau mylimų giminaičių. Kad sužinotum, kas išsiskyrė, o kas prarado darbą. Kad pamatytum, kas sustorėjo, ar pasigirtum, kad nusipirkai naują butą. Taip ir gyvenam. Juk žymiai patogiau metus tylėti, o po to atsisėsti ant sofos ir apsimesti, koks įdomus ir aktualus tau pusbrolio ar tetos gyvenimas, kai tau nuoširdžiai nusišikt ir tik norisi prisirankioti paskalų bei pasigirti savo nuostabiu gyvenimu, taip pasikeliant savo šiek tiek žemoką savivertę.”

Pacientas nr. 1

,,Lietingas trečiadienio vakaras,

Mėnulis kabo kaip koks pranašas,

Vėjas pučia vakarų,

O jausmas lyg iš pusių visų.

Man šalta ir nepatogu labai,

Bet juk svarbiausia kašmyro paltas

Ir nesuvelti plaukai.

Įlipu į autobusą tuščią,

Pamatau aš barzdą rūsčią,

Atsisėdu už barzdos rūsčios,

Nes kadais norėjau sau tokios,

Ir geriau už jos

Negu už bobos piktos.

Paskaityti knygą aš užsimanau,

Bet prisimenu, kad dar knygyne nebuvau.

,,Šūdas” pagalvoju nebyliai,

O barzda atsisuka tyliai.

Vadinas, garsiai aš galvoju

Ir sau už tai nepadėkoju.

Pradedu žiūrėt pro langą,

Pamatau kažką ant kelio…

Kažką, ko ten nei velnio neturėtų būti:

Geltonas balionas ant šlapio asfalto,

Kuris atrodo kaip mėnulis, kabantis tarytum pranašas,

Lyg deganti saulė beribėj kosmoso tamsybėj,

Lyg ant juodo stalviršio pigioj kavinėj, iš kurios aš iš karto išėjau, išpiltos bananų sultys,

Lyg neoniniai merginos plaukai, nuo kurių, kad ir kaip norėjau, aš žvilgsnio negalėjau atitraukti tatuiruočių salono prietemoj,

Lyg pikta, sena boba geltona striuke, už kurios aš nenorėjau sėstis nykiam autobuse,

Lyg rūsčios barzdos cigaretės dūmas tą lietingą ir keistą trečiadienio vakarą.

,,Galinė stotelė” – išgirstu pernelyg žemą prarūkytą vairuotojo balsą.

Nebėra jau nei barzdos rūsčios,

Nei tos bobos, senos ir piktos,

Vėjas vis dar vakarų,

O jausmas lyg iš pusių visų.

Man dar vis šalta ir nepatogu labai,

Bet juk svarbiausia kašmyro paltas

Ir nesuvelti plaukai.

Knygos nėra,

Nes knygyno juk nebuvo mano šiandien aplankytų vietų sąraše.

Tad visos odisėjos namo metu

Galvoju sau nebyliai,

Kol lapai šiugžda tyliai.

Apie geltonaą balioną ant šlapio asfalto,

Kuris atrodė kaip mėnulis, kabantis tarytum pranašas,

Kuris ir pranešė,

Kad namo šiąnakt  grįšiu vėliau.“

Pacientas nr. 3

Berniukas. Paauglys. Jaunuolis. Vaikinas. Kiekvieną kartą jį matau vis kitokio prožektoriaus šviesoje. Sutrikęs, nupuolęs ir be ateities, arba, priešingai, − išmintingas ir perspektyvus. Jam sunku. Jis pats sako, kad visiems sunku ir save laiko silpnavaliu. Tai ir yra problema. Nes pasiklausius jo net aš nuoširdžiai pradedu manyti, kad jam pernelyg sunku.

Spaudimas.

Štai ką kiekvieną kartą pasižymiu didžiosiomis raidėmis, kol kalbu su juo.

Tėvų, kurie nori savo vienturtį sūnelį paversti plastikos chirurgu, kuris galėtų mamytei nusiurbti riebalus, arba dar finansų analitiku, kuris tėveliui padėtų plauti pinigus.

Draugų ir mokytojų, kurie yra pripratę matyti jį, viską darantį tiesiog tobulai. Muzikalus, gražiai piešiantis, fiziškai ir emociškai stiprus bei greitas, fizikinius ir cheminius reiškinius suprantantis nuo atomų iki pat kosmoso, anatomiją mokantis ir visko aplink save prasmę ir reikšmę suvokiantis raštingas matematikos genijus. Štai kokį jį nori matyti, bet tai juk menkniekis. Norma.  

Ir svarbiausia – vidinis spaudimas. Jis verčia ir priverčia vaikiną iš paskutiniųjų stengtis būti tokį, kokį nori matyti ir tėvai, ir mokytojai, ir draugai. Būti teisingą. O jo vidinis balsas tuo tarpu šaukia: ,,Režisūraǃ” Štai ką studijuoti, o jei tiksliau – veikti jis nori. Jam nuoširdžiai patinka rašyti. Apie ūkį ir bites. Apie viską ir nieką. Apie tai, ką blogo ir gero mato jo skvarbus, jauno idealizmo sklidinas žvilgsnis. O jis pastebi daug.

Pastebi, kad mano asistentė uždirba ryškiai per mažai ir jau antrus metus diena po dienos, savaitė po savaitės, ryžai rudomis parketlentėmis kaukši tais pačiais nutrintais, šiek tiek striptizo šokėjos apavą primenančiais aukštakulniais, kol tuo tarpu ant mano keturių baltų sienų vis daugėja kažkokio narkomano, gyvenančio už mano pinigus nupirktame lofte, nutapytų paveikslų.

Jis pastebi, kad mano marškiniai, kaklaraištis, švarkas ir net skepetaitė kišenėje ant krūtinės dera, o štai kojinės – skirtingos.

Dar jis pastebi, kad jo nepadoriai daug reikalaujantis ir taip pat nepadoriai daug uždirbantis tėvas arba  grįžta anksti, smirdantis, o gal kvepiantis vanile. O  jei tiksliau – vaniline degtine. Arba vėlai, tada jau atsiduodantis pigiais ir pernelyg saldžiais moteriškais kvepalais. Na, arba negrįžta visai.

Pastebi, kad motinos taurė vyno prie vakarienės ima virsti visu buteliu, o  meili šypsena – isterišku ir dirbtinu nuolatiniu kikenimu.

Jis pastebi, kad jo draugai išgirdę apie režisūrą ir suvilioti to bohemiško gyvenimo būdo idėjos su cigarete ir vyno taure rankoje irgi ima galvoti apie aktoriaus, muzikanto ar dailininko dalią, nors kuria nebent scenarijus mamai, kad šeštadienio vakarą žiūrėjo vienas pas kitą filmus, kol tuo tarpu visą naktį rūkė žolę prie molo. Prisiklausę rusiško repo ima kurti lietuvišką ir kelia į sušiktą soundcloud’ą, pamiršdami faktą, kad atsitiktinių žodžių ir keiksmažodžių kratinys, muzikoje yra tik dar didesnis žodžių ir keiksmažodžių kratinys. O piešia jie nebent pimpalus stadione už mokyklos, kur po pamokų eina parūkyti, įsivaizduodami, kad tai jų ,,kietumo“ Olimpo viršūnė, nepaisydami to, jog prieš rūkydami nusivelka striukes, kad netyčia kurio nors mylima mama neužuostų įsigėrusio dūmų kvapo.

Jis pastebi daug. Per daug tokiai jaunai ir ne iki galo susiformavusiai galvelei, kuri tokio kiekio informacijos tiesiog negali tinkamai priimti ir apdoroti. Bet to jam nesakau.

Vaikino tėvai net nežino, kad jis lankosi pas mane. Gyvendamas suknistoje viloje, jis savaitgaliais nešioja dėžes bakalėjos parduotuvėje, kad galėtų sumokėti man. Ir kaip tai verčia jaustis mane? Kaip šūdo gabalą? Šiek tiek. Bet aš ne motina Teresė ir į šventuosius tikrai nesitaikau. O kaip sakoma: nesisuksi – negyvensi. Taigi aš ir sukuosi. Sukuosi ir melžiu. Pasiklydusias sielas, lygiai tokias pat kaip kad manoji.

Pacientas nr. 1

Jis sėdi ir tyli. Kiekvieną mielą kartą įžengęs pro mano brangias, pagal užsakymą darytas medines duris su dideliais matinio stiklo intarpais viduryje, kurių pagrindinis mecenatas ir buvo jis, vyras tiesiog tyli. Ir ta tyla nėra TA  tyla, reiškianti ramybę. Jo tyla visai kitokia. Ji primena nebylų ir kurtinantį klyksmą. Spiegimą.

Ir jis tyli, nors laukiamajame visada girdžiu jo labai nevykusius bandymus juokauti ir flirtuoti su mano asistente. Kartą išgirdau, kaip ji jam tiesiai šviesiai išrėžė (aišku, melavo), kad žaidžia kitoje lygoje ir jis ją domintų tik tokiu atveju, jei neturėtų savo įnoringo instrumento tarp kojų. Bet jis nesutriko. Kur tau. Tiesiog pasakė, kad jei persigalvos, kreiptųsi į jį. Apgailėtina.

Gal per tiek metų netekau to žmogiškojo faktoriaus ir jautrumo svetimam skausmui? Bet anoks čia skausmas. Nusivylimas ir tiek. O tikrąjį skausmą jaučiu aš. Kai kiekvieną kartą atėjęs jis tyli. Kartais pamačius dienotvarkėje jo pavardę man ima atrodyti, kad tuoj ims trūkčioti akis arba netgi visos keturios mano akys.

O jis pas mane jau lankosi ilgai. Ir ateina dažnai. Neturėčiau skųstis, nes kiekviena tos nejaukios ir šleikštulį man keliančios jo tylos minutė, mano piniginę daro tik dar storesnę.

Tai visai paprastas, bet kartu kažką žavinga ir nesuprantama savyje turintis žmogus. Jis klasikinio kirpimo. Toks, kurį rudenį pamatysi einantį gatve su paltu, tvarkingai užrištu šaliku, vienoje rankoje laikantį rudą karvės odos portfelį, o kitoje – didelį juodą skėtį. Tai žmogus, mėgstantis tvarką ir net žingsniuojantis į taktą. Jis kiekvieną mielą sekmadienio rytą pradeda anksti. Pernelyg anksti. Jis skaito laikraštį, mėgaudamasis savo jau 20 metų kiekvieną sekmadienį valgoma kiaušiniene bei stipria juoda kava, kurioje nėra nei užuominos apie cukraus egzistavimą.

Bet jis tvardosi, nors ir tai iš jo reikalauja demoniškų pastangų. Jis tvardo tą neritmišką, chaotišką, kažkur giliai giliai viduje slypintį būdą, kuris kartkartėmis prasiveržia. Šis žmogus slepia tai po ramybės kauke – visuomenei, taip pat ir man matomu veidu. Jis tai daro taip puikiai, kad nei ką tik parduotuvėje pieno skyriuje sutiktas, nepatenkintu žvilgsniu ieškantis ir sojų pieno nerandantis praeivis, nei toje pačioje parduotuvėje jį aptarnavusi pardavėja priaugintomis blakstienomis ir juodai nulakuotais nagais (nes juk taip nesimato, kad panagės irgi juodos), nei niekas kitas, pasitaikęs jo kelyje per pastaruosius gerus 20 metų, nepastebėtų jo alter ego. Netgi aš ilgą laiką nepastebėjau jo kito ,,Aš”

Jis vienas iš keistesnių. Tų teigiamų, kurie iš geros širdies ir sielą velniui parduotų, jei tik jų paprašytų mylimas žmogus ir tai jiems suteiktų bent mažą kruopelytę laimės. Jis vienišas. Labai vienišas. Manau, vien todėl ir ateina pas mane. Nes po tiek metų, kad ir tylos, bet aš jau esu tapęs jo saugiu uostu. Uostu, į kurį jis atplaukia, kai tik gali, nes visas kitas jo laikas, praleidžiamas vienumoje, yra tik primityvus ir betikslis plūduriavimas beribiam vandenyne, o gal, tiksliau būtų sakyti, vandens stiklinėje – mažoje, apvalioje, aukštais kraštais, iš kurios dingti galima nebent tą stiklinę išpylus. O aš ir esu tas, kuris ją išpila. Na, bent jau bandau toks būti.

Bet galų gale net ir po tiek metų vis dar nesuprantu. Nuoširdžiai nesuprantu, ar jo asmenybė susidvejinusi. Ar jis tikrai yra ramus, tylą mėgstantis ir ją pernelyg idealizuojantis žmogus, kuriam tik retkarčiais reikia nuleisti garą sukeliant didelį triukšmą. Ar tai psichopatas, kuris visada visada slepia savo chaotišką prigimtį taip manipuliuodamas visais, o gal norėdamas juos apsaugoti nuo savęs paties. O gal jis manipuliuoja tik manimi. Kiekvieną kartą ateidamas ir vaidindamas savo atidirbtą vaidmenį. Nežinau.

Bet šiaip manau, kad jis mūsų bendravimą laiko kažkokio keisto tipo draugyste. Na, o aš save šioje pozicijoje drįsčiau prilyginti elitinei prostitutei, kuriai geras tas, kuris paprasčiausiai padeda gerai ir oriai (kiek tai įmanoma užsiimant tokia specifine ir, ginkdie, ne visiems priimtina veikla) gyventi.

Pacientas nr. 2

 Pradėkime nuo to, kad tai visai ne pacientas, o pacientė. Ir labai daili pacientė. Bet kaip sakoma, kuo žmogus gražesnis, tuo nelaimingesnis. Ši moteris – ne išimtis. Tai, ko gero, vienas iš tų retų atvejų, kai man paciento nuoširdžiai gaila.

Mano kabinete žmonės, kuriems viskas gerai, nesilanko, bet po teisybei, džiaugiuosi, kad ji ateina. Ta drovi šypsena vos vos pakilusiais lūpų kampučiais, kurią ji slepia skaudžiai prikąsdama savo putlią apatinę lūpą, į kurią aš kiekvieną mielą  kartą taip ir noriu įsisiurbti. Ji mane paprasčiausiai pradžiugina ir priverčia jaustis ne terapeutu, o tiesiog vyru.

Dauguma romantikos sąvoką įsimylėjusių paaugliukių šį jausmą apibūdina kaip drugelius pilve. Ir nors niekada netikėjau tokiais dalykais, bet dėl jos man pradeda sukti žarnas.

Ši moteris, kuri retkarčiais ateina net ir į mano sapnus,  nors tai ir yra nederama dėl šimto  ir dar šiek tiek priežasčių, yra ištekėjusi. Krepšininkas, trys vaikai – amerikietiška svajonė, bet ji pati sako, kad jai to neužtenka.  Mano galva, jai to per daug. Ir kiekvieną kartą, kai ji sako, kad norėtų tiesiog pabėgti, aš tvardausi, kad neišrėkčiau: ,,Tai bėgam!”

Manau, kad ją myliu. Iškreiptai, savotiškai, neleistinai, bet myliu. Ji galvoja, kad aš  jai padedu, ir moka man didelius, savo vyro uždirbtus pinigus. Bet iš tiesų, ji padeda man. Ji man yra tas saugus uostas, koks aš esu daugeliui pacientų.

Nuvedusi vaikus į mokyklą, ji ateina kiekvieną trečiadienį. Ir taip jau dvejus metus. Aš bandau jai padėti. Aš noriu jai padėti, nes žinau, kad jos meili šypsena slepia tokį skausmą, kurio man ar net daugeliui, atrodytų, beviltiškiausių pacientų niekada nebus lemta pajusti.

Kiekvieną kartą jai atsisėdus ant mano baklažano ar vyšnių spalvos (visai jų neskiriu) veliūrinės sofos aš bijau, kad tai bus paskutinis kartas. Ir ne todėl, kad ji nustos pas mane eiti. Ne. Todėl, kad ji bet kada gali nustoti apskritai kur nors eiti. Būti. Kvėpuoti.

Ji ne kartą bandė viską baigti. Baigti savo tobulos krepšininko žmonos bei supermamos gyvenimą. Na, štai ir pasakiau tai. Tai, ką bijau ištarti net sau.

Ji man nesako savo tikro vardo, nepasakoja apie šeimą, apie santykius su vyru ar vaikais. Ji apsiriboja pasakymu, kad viskas gerai. Ir esu tikras – taip ir yra. Per daug gerai. Bet jai netinka tas bukas manikiūro darymasis  prabangiame grožio salone kas porą savaičių ar pyragaičių gaminimas dukters mokyklinei mugei.

Vietoj savo buities su kasmėnesiniu manikiūro prabangiame salone darymusi ar pyragaičių kepimu dukters mokyklinei mugei  apibūdinimo, ji man pasakoja galimus scenarijus. Labai realius, vaizdingus. Kai kuriuos netgi išbandytus ir patikrintus, tik, (ne) deja, nesėkmingus.

Žinau, tai baisu, bet jos klausantis tai ima atrodyti kone romantiška. Cigaretė ir basos kojos ant tilto per upę nakties vidury. Jos akys tiesiog degte dega apie tai pasakojant. Apie tai, kaip ji ten stovi. Periodiškai. Nuo tada, kai būdama šešiolikos, pabėgo iš namų ir atsistojo, galvodama, kad tai jos pirmas ir paskutinis kartas.

Mes, specialistai, kalbėdami tokia delikačia tema, klausimo ,,Kodėl?” turime vengti.  Bet aš išgirdęs jos pasakojimą pirmąkart tiesiog spirgėte spirgėjau paklausti. Bet nepaklausiau. Ir gerai, nes vėliau supratau, kad aš ir neturiu žinoti kodėl. Aš turiu jai padėti. O tas pasitraukimas nėra vienkartinis jos priimtas sprendimas. Tai procesas, kurį ji kartu su mano pagalba gali sustabdyti.

 Dabar moteris tomis naktimis jau  apie nieką negalvoja. Tiesiog žiūri į tolį. Ir nulipa nuo siaurutės, kaip ir ji pati, tilto atbrailos, paprašyta pareigūno, laikui bėgant jau tapusio jos geru pažįstamu. Ir kas kartą švintant į upę krenta jos nepabaigtas puspilnis vyno butelis. Puspilnis. Smulkmena, bet tas jos ištartas ,,puspilnis”, o ne kaip dauguma sako – pustuštis. Tai man, kaip jos terapeutui ir šiaip pametusiam galvą dėl jos auksinių bangomis krentančių plaukų vyrui, suteikia menką lašelį vilties, kad gal. Gal. Dar ne viskas prarasta. Ir kitą savaitę ji man vėl pasakos apie savo naktinę klajonę ir nepavykusį bandymą, o ne laikraštyje skaitysiu apie garsaus krepšininko, futbolininko ar šiaip kokio didelio pinigų maišo žmonos lavoną rastą upėje.

Pacientas nr.123

Atodūsis

- Na, štai. Štai, gydytojau. Viskas. Viskas, kas mane kamuoja. Visas tas mano galvoje esantis  šiukšlynas. Raizgalynas. Šabakštynas. Knibždėlynas. Gyvatynas.

- O gal... Lobynas.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Jaunimas rašo Lietuvai

„Bunasta“ mato perspektyvą Klaipėdoje: „Uostas yra labai svarbus pasienis“ nuotrauka, foto

Klaipėda, Lietuvos transporto sektorius 2019 metus pradėjo augimu. Per pirmus tris šių metų...

Žalieji surengs pusvalandžio trukmės pilietinę akciją nuotrauka, foto

Klaipėda, Asociacijos „Klaipėdos žalieji“ pirmininkė Liudvika Kuzminčiūtė kreipėsi į naujienų portalo VE.lt redakciją,...

FNTT pričiupo Palangos viešbutį ir poilsio vilą nuotrauka, foto

Skaityk dabar, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Klaipėdos apygardos valdyba kartu su Klaipėdos apygardos prokuratūra...

Į susitikimus kviečia naujas festivalis Klaipėdoje nuotrauka, foto

Klaipėda, Birželio 28 d. (penktadienį) 19 val. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...