Aktorius Remigijus Vilkaitis

Aktorius Remigijus Vilkaitis: Turime klaninį valdymą, kuris vadinasi demokratija

(8)

Šis vardas kelia ne vien švarinančio sielą teatro ilgesį, bet ir nostalgišką liūdesį dėl tų dienų, kai kultūros ministrai buvo ne masinės, bet aukštosios kultūros atstovai. Kino ir teatro aktorius Remigijus Vilkaitis šiame poste darbavosi 2008-2010 metais; pasižymėjo politikams nebūdingu tiesos sakymu ir reiškinius vadino tikraisiais jų vardais. 

Šiuo metu jis yra vyr. muziejininkas, dirba Muzikos, kino ir teatro muziejuje.

Turbūt nederėtų kalbėti apie jį kaip baigusį teatrinę karjerą (dar kupinas sumanymų), nors dingęs iš repertuaro sukrečiantis jo vaidmuo „Jobo knygoje" (režisierius - Eimuntas Nekrošius) leistų sakyti, kad pasitraukė iš scenos triumfo valandą. R. Vilkaitis yra įsitikinęs, kad net katastrofiškiausiomis aplinkybėmis kultūra niekur nedingsta, ji atlieka savo vaidmenį ir dar daugiau: ryškėja ten, kur buvo įdiegta.

- Kai liovėtės vaidinti Jobą, nepasijutote netekęs dalies savęs?

- Esu tokio amžiaus aktorius, kuris Bebenčiuko ir daugelio kitų personažų vaidint jau nebegalėtų. Visi teatro žmonės turi savo jėgų limitą; baleto artistams, nekalbant apie juos persekiojančias traumas, jis neretai baigiasi po dešimt metų intensyvios veiklos.

Taip, žinoma, kol kas jaučiuosi darbingas, bet pats paprašiau, kad nebeplanuotų „Jobo knygos", baigiau vaidinti tam lygyje, kuriuo teatrą palikt ne gėda.

- Buvo per sunku?

- Ne, nebuvo, bet pajutau, kad laikas, kol dar galiu be nuolaidų sau vaidinti. Žinoma, galėjom ta dingstimi kokį benefisą padaryti, bet nelabai švęsti yra ką, ypač, kai atsisveikini su brangiu dalyku.

Kita vertus, jaučiu atstumiančią reakciją visiems iškilmingiems sveikinimams ir atsisveikinimams, jubiliejams ir visai kitai pompastikai, - savo senelių kartos santūrią ramybę branginu. Man ji yra graži...

- Kaip tuomet, kai išėjote iš aktyvios politikos, taip ir šiuo atveju, įtariu, atsivėrė erdvė, kurią nori nenori reikia kuo nors užpildyti? Įdomu, kuo?

- Anuomet puoliau baiginėti knygą apie aktorių Vladą Sipaitį („Vladas Sipaitis. Dienoraščiai, prisiminimai, laiškai" , 2022). Iš tikro man tada reikėjo laiko, kurį nudraskydavo ir vaidinimai, bet juo toliau, tuo labiau man jo trūksta, ypač dabar, kai karas Ukrainoje „pasiėmė" visus žmones.

Mes naiviai tikėjomės, kad to niekada nebus, kad mūsų vaikams, anūkams toji karo šmėkla nepasirodys, o ji visą laiką tūnojo šalia mūsų.

- Ar po viso to tebegalvojate, kad kultūra, o ne instinktai lemia pasaulio tvarką? Kad kultūros posluoksnis kaip mat ištirpsta, byra, vos tik suskamba pavojaus varpai?

- Man atrodo, nesubyra, o ypač išryškėja, tik ne pas visus, - tik ten, kur yra tikroji kultūra. Galime pasinaudot savo senelių patirtimi, kai visiškoj bėdoj kažkas tave paglosto, kažkas kąsnį duoda, kažkas užkloja...

Kultūra pirmiausia yra dekalogas, kai jis yra, kultūra nenyksta; kas jo neturi, kritinėmis aplinkybėmis sutrinka ir pradeda blaškytis.

- Gal klystu, tačiau, regis, idealistinis kultūros suvokimas, atsiribojimas nuo partijų diktato ir buvo pagrindinė priežastis, kad buvote priverstas palikti ministro postą?

- Nieko panašaus. Man buvo atradimas, kad ministro pareigybė nėra sprendžianti, kad sprendimai priimami kažkur kitur, kituose posėdžiuose, kituose kabinetuose ar medžioklės plotuose.

Kad dar kažkas turi patvirtinti, ką tu sugalvojai ir ką ketini daryti.

Pavyzdžiui, gyvenamųjų namų kvartalo statytojams siūliau nepamiršti ir būtinos infrastruktūros: jame įrengti automobilių stovėjimo aikšteles, požemines, ne požemines, statyti ten ir mokyklą, vaikų darželį, polikliniką, pagaliau ir prekybos centrą; dabar jau ir slėptuvės būtų reikalingos.

Tai savaime suprantama kultūringam žmogui, o nekultūringam atrodo, kad visa tai yra papildomas krūvis, kad neapsimoka...

- Bet štai šiandienis ministras panūdo ir šast potvarkiu nukėlė Petro Cvirkos paminklą...

- Labai abejoju, ar tai buvo jo sprendimas. Nesu linkęs sureikšminti ministrų, netgi premjerų personalijų, - jie tikrai nėra tie žmonės, kurie daro sprendimus. Paprastai daromas kolektyvinis sprendimas, o kai jis kolektyvinis, už jį niekas neatsakingas. Toks klaninis valdymas, kuris vadinamas demokratija.

- Pagal jus išeitų, kad ministras neatsakingas ir už žodžius, kuriais įžeidinėjo režisierių Rimą Tuminą?

- Jis atsakingas, žinoma, jis yra būtent tas kraštinis, tam ir paskirtas. O dėl Tumino, man giliai nusišvilpt, kas ką apie jį ar apie režisierių Mindaugą Karbauskį rašė ir galvojo.

Karbauskis buvo suspardytas vien dėl to, kad dirbo Maskvoje, nors buvo toli nuo politikos, nors nedalijo interviu ir jo teatre nesilankė Putinas.

O Tuminas yra geras režisierius, kito charakterio ir įsiveliantis visur. Jis sugalvojo teatro darbuotojų apdovanojimą, padarė genialų renginį (jei palyginsi su mūsų „Auksiniais scenos kryžiais") valytojai ar budėtojui pagerbti, nors, manau, klaidų darė, kaip ir visi.

Nuėjo pas Poznerį į Rusijos televiziją nepaisydamas, kad ne su visais reikia eiti obuoliauti.

O kad jo galimybės ten buvo platesnės negu čia, irgi tiesa. Rimą suprantu kaip ekspresyvų teatro žmogų, jis negali būti beformis, be išraiškos, be nuomonės, be reginio negali būti, - tai irgi yra teatras ir kas ką komentavo, man giliai nusišvilpt. Linkiu jam sveikatos.

- Norėčiau grįžti prie jūsų teatro: kuo jums buvo išskirtinis vienas paskutiniųjų Jobo vaidmuo?

- Man buvo labai įdomu nerti į tokią seną literatūrą (iki VI a. pr. Kr.). Balažin, kiek vertimų buvo daryta iš originalios aramėjų kalbos iki šiandien, bet toji eilėdara liko vis tokia pat talpi ir kartu tokia paprasta savo struktūra.

Jos kiekvienas skiemuo turi skambesį, ritmą, papildomą užkoduotą prasmę,- to nerasi nei A.Čechovo, nei Šekspyro, nei juo labiau šiuolaikiniuose tekstuose.

Taigi į senatvę nutiko šis susidūrimas, kai tuos pačius žodžius sakydamas gali galvoti ką tik nori, ir tik tu vienas žinai, ką ten įdedi, apie ką galvoji, o kitą spektaklį visai kitaip gali vaidinti, nors tie patys skiemenys, ta pati muzika...

- Galbūt tai netgi padeda praskaidrinti kokią nors miglą galvoje? Pamiršt gyvenimo prasmės dilemą?

- Kaip tik primena, ką reikia peržiūrėt ir ką išlaikyt, o kas yra visiškai nesvarbu vėl grįžus į banderlogų laikus.

Štai žiūri į Jungtinių Tautų saugumo tarybą ir matai nieko nesprendžiančių, sapaliojančių beždžionių būrį, ir Raudonąjį kryžių matai, kuris važiuoja gydyt žmogžudžių...

Prisimeni, kadaise trys naudingi idiotai, labai gudrūs paranojikai Čerčilis, Stalinas ir Ruzveltas, puikiai žinodami, kad Karaliaučiaus krašto problema tikrai iškils kaip pūlinys po kažkiek metų, nutaria jį patikėti Rusijai pusei amžiaus, bet žino, kad visam...

Dar visai neseniai tiek Angela Merkel, tiek kiti vadai Vakaruose kalbėjo, kad, pasibaigus šaltajam karui, nebereikia ginkluotės ruošti karui, nes Rusija pasikeitė, ji „jau kitokia" ir 1994 m. Budapešto memorandumu Ukrainai ir kitoms branduolinėms valstybėms suteikė „saugumo garantijas" su sąlyga, kad jos atsisakys branduolinio arsenalo.

O paprastas žmogus sėdėjo kur nors Vyžuonose ir galvojo: durniai jūs, durniai, kaip galima šitaip klyst...

Su nuostaba žiūriu, kad, turint tokias aukštas technologijas, žinias perduodant neįtikėtinu greičiu, santykiuose tarp valstybių ir žmonių klesti tas pats primityvas, tos pačios apgavystės schemos. Tik pirmykštis žmogus, ko gero, rečiau klysdavo, nes pasitikėjo savo pojūčiais (padėjusiais iš tolo „nuskenuoti" žmogų, suprasti, draugas jis ar priešas, su kuo jisai ateina, ką jis atneša, meluoja ar ne), negu šiuolaikinis, kai kurių pojūčių funkciją technologijoms perleidęs modernus žmogus.

- Stebitės, kad per šitiek amžių žmogus netapo išmintingesnis?

- Jis tapo gudresnis, nors pirmykštėms pinklėms pinti reikėjo vaidybinių gabumų, reikėjo gerų artistų, - ten buvo menas iš tiesų. Dabar kai atsiverti vieną iš technologijos stebuklų internetą, kai atsidarai kokią svetainę, pirmiausia puslapį turi išsivalyti nuo reklaminio šiukšlyno. Jei viskuo aklai tikėtum, kas ten sudėta, paskęstum iki ausų, bet jei imtum su humoru žiūrėti į viską, kas ten parašyta, vėl nebūtų labai gerai, nes galėtum tapti ciniku.

Taip ir gyvenam ant svarstyklių, neleisdami sau nei skęsti žvėriškam rimtume, nei gintis nuo pasaulio cinizmu.

- Kas tokiu atveju yra jūsiškis ramybės uostas?

- Sodžius. Niekada nenoriu grįžti į Vilnių iš sodybos. Ten gimsta įvairių minčių, deja, jų negali įgyvendinti, deja, visada pritrūksta laiko, nes kažką kita turi daryt.

Ten išsivalai nuo visokių šiukšlių ir sugrįžus dar kvailiau ima atrodyti reklamos, kažkokie neturintys jokios išliekamosios vertės projektai, premjero ar ministrų sureikšminimas, kai nelabai ką jie gali pakeist, nes, pavyzdžiui, net agurkų arba morkų ilgis Europos Sąjungoje turi būt vienodas.

Sėklos turi būti sėjamos tokios, ir ne vietinių rūšių, farmacija tokia ir tokia, - rėmai tokie nubrėžti, o paprastas žmogus apskritai nieko nesprendžia, - jam svarbu nupirkti gerą daiktą už gerą kainą.

O gera kaina žmogui paprastai esti negera gamintojui arba pardavėjui, - visąlaik mes supamės tose svarstyklėse.

- Na, Europos Sąjunga nenurodinėja, tarkim, kokiais rašmenimis daryti įrašus asmens dokumentuose, o mūsiškė valdžia nuo Seimo nario iki prezidento ir Konstitucinio teismo be jokių skrupulų ima ir palaimina ne mūsų abėcėlės raides...

- Tai atvejai, kai tavo nuomonė turi būti aiški, tai klausimai, kurių negali apeiti. Lietuva yra nedidelis plotas Žemėje, kur kalbama, jei tikėtume mokslininkais, viena seniausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje lietuvių kalba. Jeigu tau tai yra vertybė, turi aiškiai pasakyti, jeigu ne - tada arba taip balsuoji, arba tiesiog tyli.

Šitoje vienintelėje vietoje, kur susitelkusi mūsų tauta, privalo galioti mūsų įstatymai, kultūra, mūsų kalbai ir paveldui privalo būti teikiami prioritetai.

Iš esmės toks buvo mūsų pasirinkimas 1990 metais - nacionalinė nepriklausoma valstybė. Mes dėl jos Vingio parke mitingavome, dėl jos žmonės žuvo po tankais, bet pagal tai, ką sukūrėme, atrodo, kad kovojome už laukinį kapitalizmą.

Tikrai ne, nes dar buvo gyva karta, kurie atsiminė kapitalizmo grimasas: belgų elektros kompanijos plėšikavimą - sustabdytą ne oficialiosios valdžios, o piliečių vienybės, bankų savivalę, antstolius, išvaržytus ūkius, palydėtuves emigracijon į Braziliją ar Argentiną...

Bet toji karta buvo atskirta nuo valstybės statymo...

Manote, nebuvo dorų žmonių toje socializmo populiacijoje?

Nebuvo padorių inteligentų?

Nebuvo sąžiningų?

Tiek ir tiek. Jie, diskutavę virtuvėse, kentėję lageriuose, sukaupę baisią ir valią užgrūdinusią patirtį, iš tiesų galėjo daug duoti, kuriant nepriklausomą valstybę, iš jų galėjom daug ko pasiimti, pasimokyti, ypač švietimo ir socialiniuose reikaluose, bet, deja, dėjomės gudresni.

Ir net ramiai sutikome tą žinią, kad milijonas laisvę atgavusių piliečių pasirinko emigraciją, nors tai rėkte rėkė, kad kažkas ne taip, kad pačioje valstybės kūrimo pradžioje kažkas buvo ne taip. Kodėl pritrūko būtent šio - vienintelio referendumo? Žinoma, dabar atbuliniu protu labai lengva šnekėt...

- Kodėl atbuliniu? Galiu pacituoti, ką kultūros ministras Vilkaitis kalbėjo 2009 metais: „Jeigu mes esame lietuviai, mums turi rūpėti visi valstybės žmonės"... Arba: „Žmogus mato, kad Lietuvoje yra nereikalingas, kad jis tiktai trukdo kad ir darbdaviui, „Sodrai", jo niekas nenori aptarnauti poliklinikoje"... Ir dar: „Jokiais būdais negalima leisti, kad reformas lemtų rinkimų ciklai ir kadencijos". Būtent tai ir vyksta mūsų akyse!..

- Vašingtono žodžiai... (Juokiasi.)

- Dar vienas jūsų pastebėjimas: sakėte, kad politika yra savotiška prekyba žmonėmis.

- Šiuo atžvilgiu ir šiandien taip galvoju. Žinoma, žmonėms, norintiems likti politikoje, taip kalbėti nederėtų...

Geriau slidžiu klausimu „išreikšti susirūpinimą" arba „labai gilų susirūpinimą", paskui suformuoti „darbo komisiją" ar „ekspertų tarybą" (iš „interesų grupių" statytinių), - žiūrėk, ir baigėsi tavo kadencija...

- Vis dėlto šiokių tokių nuosėdų liko?

- Ne, tik pastebėjimas. Norite, papasakosiu. Kai 2010-aisiais pasitraukiau iš vyriausybės ir pareiškimas atsidūrė vyriausybės kanceliarijoje, vienas dienraštis pasiūlė puslapį atsisveikinimui.

Atėjo šaunus (dabar jau miręs) reporteris, kitą dieną - jaunas mandagus fotografas. Daug fotografavo - parodė nuotraukas, visos man tiko.

Mano veidas tose nuotraukose tiesiog švytėjo - labai pakili nuotaika tądien buvo, visąlaik juokavome...

Atspėkite, kokią nuotrauką išvydau kitos dienos laikrašty?..

Dviejų metų senumo „nesuvaidinto liūdesio" depresyvų portretą... Dar iki priesaikos priėmimo - tik grįžus iš paskutinių gastrolių Melburne ir Pekine.

Greičiausiai Pekine buvau pasigavęs kažkokį virusą - du mėnesius kankino sloga, skaudėjo gerklę ir ašarojo akys...

Ką gi, matyt, redakcijoje darbavosi „savas žmogus".

Nieko nuostabaus, toks klaninio valdymo principas - visur turėti jam tarnaujantį „savą žmogų".

Organizatorių nuotr.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder