Jolita Herlyn: Ačiū jums, mielosios bičiulės, kad gyvenimas su jumis skleidžiasi kaip nuotykis
Kadangi Koh Samui saloje lankausi ne pirmą kartą, norėjosi su draugėmis nuvykti į kokią dar nematytą vietą.
Programėlėje maps.me, kurią kažkada man rekomendavo jaunuolių pora Meksikoje ir kuri ne kartą gelbėjo klaidžiojant Indijoje, tyrinėdama apylinkes netoliese radau pažymėtą krioklį.
Jokiose kitose elektroniniuose žemėlapiuose jo neradau. Tai manęs neišgąsdino, net pradžiugino: būsime vienos, galėsime maudytis nuogos…
Taksi vairuotoja sekė mano be interneto veikiančios programėlės nuorodas ir kilo džiunglėmis į kalnus. Staiga kelias baigėsi. Jis tiesiog buvo užtvertos kažkokiu vamzdžiu.
Kai mokėjau vairuotojai, ji droviai šypsodamasi tarė: “Mano pusbrolis šį rytą sakė, kad ten vandens lyg nėra…”
“Nieko tokio!” - numojome ranka, patikrinsime, juk naktį gausiai lijo…
Programėlė rodė, kad iki tikslo 600 metrų…
Stačiai į kalną kylantis asfaltuotas kelias baigėsi už pirmo posūkio.
Toliau sekė visiškai brūzgynais užžėlęs keliukas, tiksliau - prisiminimas apie kažkada gal buvusį keliuką.
Šioje vietoje išryškėjo mūsų trijų skirtumai:
Jolanta norėjo bet kokiu atveju pasiekti tikslą, Vaidutė tylėjo, bet buvo pasiryžusi sekti paskui ją, o aš suabejojau savo pačios sumanymo gerumu ir bevelijau pasukti atgal.
Jolantos drąsa ir ryžtingumas laimėjo.
Mes brovėmes per džiungles žliaugiant prakaitui, braižomos bruzgynų, kol net menkiausio takelio užuomina dingo, jokio vandens šniokštimo negirdėjome, o prieš akis tankiai apžėlęs skardis mums, turistėms su paplūdimio skaromis ir šlepetėmis, grasino tuo, kad jei galvos ir nenusisuksime, tai kelio atgal ne tik mes, bet ir jokia stebuklinga programėlė neras…
Pasukome atgal… Vėl dygliuoti brūzgynai…
Atsiprašinėju draugių, o Jolanta tik numoja ranka, kad svarbu ne tikslas, o pakeleiviai, o mes jau subraižytos taip, kad galėtume tapti “kraujo seserimis”, taip, kaip žaisdamos indėnais vaikystėje…
Galų gale brūzgynai baigiasi, asfaltuotas kelias neria žemyn ir pakėlusios galvas nuošaly mes pamatome namelį.
Na, beveik tokį ant vištos kojelės, tiksliau dviejų, o jo terasoje pakabintas hamakas…
“Įdomu, ar jis apleistas ar čia kas gyvena? Paklausim apie krioklį”, - Jolanta ryžtingai pasuka link civilizacijos simbolio.
Aš paskui, o Vaidutė seka mus sukandusi dantis, nes įžengti į privačią teritoriją jai visiškas tabu.
Durys užvertos, ant jų spyna, bet neužrakinta.
Pasibeldžiam. Nei garso. Nuimame spyną ir praveriame duris…
Pirmiausia į akis krinta šaldytuvas. Jis uždengtas skara.
Lygiai tokia pat, kokia esu apsisupusi aš! Tik ši kiek apdulkėjusi ir sutepta. Dar nei karto antros tokios nemačiau! Man tai ženklas, kad galime eiti į vidų…
Žengiame toliau. Lyg priemenė, lyg virtuvė. Kampe po storu dulkių sluoksniu kaugė kažkokių plastikinių talpų ir puodų…
Neatrodo, kad čia kažkas būtų lankęsis pastarąjį mėnesį, o gal metus…
Kitame kambarėlyje šonu paversta kelioninė sudedama lova, langai su grotelėmis(veikiausiai nuo beždžionių) be stiklų, pridengti nuskurusiomis marškomis, ant grindų dvi saulės baterijos, radijas ir drožinėtos kaukės bei kiti keisti daiktai, kurie galėtų priklausyti šamanui…
Gal čia vyksta slaptos ceremonijos?
Nugara perbėga šaltukas. Net pasipurtau…
Išeiname į terasą. Be hamako čia stovi medinis fotelis , medinė jaučio galva ir… atsiveria neapsakomo grožio panorama į palmėmis apaugusias kalvas, kurias puošia dvi prabangios egzotiškos vilos ir turkio žydrumo jūra…
Atsiskyrėlio rojus…
Pailsim, pasidalinam vienu mandarinu, kurį buvau įsimetusi į kuprinėlę ir vėl kylam į kelią… Taksi čia neišsikviesim, vėl teks kliautis programėle.
Išeidamos nutariame patikrinti šaldytuvą.
Veikia! Nustembame, radusios ten du butelius vandens, kokakolos skardinę ir pakelį kavos.
Kažkas vis tik čia gyvena…
O gal vanduo paliktas tokioms kaip mes pasiklydusioms laike ir erdvėje turistėms?
Viską paliekame kaip buvę, lauke nusiprausiame iš molinių kubilų, pasisėmusios lietaus vandens ir leidžiamės į kelią… Išties, pakeleivės ir kelias daug svarbiau nei kelionės tikslas
Ačiū jums, mielosios bičiulės, kad gyvenimas su jumis skleidžiasi kaip nuotykis…
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.
Jei patiko straipsnis, nepamirškite pasidalinti su savo draugais Facebook!
Taip pat skaitykite:
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą