Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Asociatyvi „Pexels“ nuotr.

Saulės ratas: gegužės šventės, kilusios iš moteriškų deivių kulto

Pirmąją gegužės savaitę minimos net trys senas tradicijas turinčios šventės: Motinos diena, Gegutės diena ir šv. Florijono diena.

Motinos diena

Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai, tądien jie stengiasi už jas atlikti visus namų ruošos darbus.

Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Taigi pavasarį, kai garbinama žemė, kad būtų derlinga, nepamirštamos ir motinos.

Motinų garbinimas siekia pačius seniausius laikus. Žmonės įvairiose šalyse nuo seno garbino moteriškąsias dievybes, būtent dėl tos pačios priežasties - motina buvo siejama su gyvybės nešėja.

Visatos gyvybė buvo aiškinama kaip pagimdyta antgamtiškos kilmės motinos. Graikai garbino Gėją, romėnai - Artemidę, egiptiečiai - Izidę, o lietuviai - Žemyną. Tai žemės deivės.

Kitos moteriškos deivės buvo susietos su moterų darbais, rūpesčiais, gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Jos rūpinosi žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globojo vaikus, lėmė jiems gerą likimą. Likimą lėmė ir sergėjo graikų Eiletijos, rusų Rožanicos, lietuvių Laimos.

Visiems gerai žinoma meilės deivė, taip pat glaudžiai susijusi su motinos, t. y vaisingumo, funkcija, skirtinguose kraštuose vadinta skirtingu vardu: Afrodite, Venera, Milda.

Įvairiuose kraštuose randama šių deivių garbinimo įrodymų - moteriškos lyties statulėlių. Iš Narvos kultūros (III. tūkst. pr. Kr.) rasta medinių, gintarinių statulėlių. Mažojoje Lietuvoje - akmeninių statulų, vadinamų akmens bobomis.

Pasaulyje paplitus krikščionybei, moteriškų deivių kultas pasibaigė, bet motina vis tiek neužmiršta - pradėta garbinti Jėzaus motina Marija.

Tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus skulptūra „Šv. Florijonas“, 1999 m. Sauliaus Venckaus nuotr.
Tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus skulptūra „Šv. Florijonas“, 1999 m. Sauliaus Venckaus nuotr.

Gegutės diena

Gegužės mėnesio pavadinimas kilo iš šį mėnesį ar kiek anksčiau užkukuojančios paukštės pavadinimo. Tiesa, dabar dažniau vartojamas kitas šios paukštės pavadinimas - ne gegužė, o gegutė.

Dažniausiai pirmąją gegužės savaitę, tądien, kai pirmąsyk išgirsdavo gegutę kukuojant, mūsų protėviai švęsdavo Gegutės dieną.

Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis „Gegužė“. Viena mergina (išrinkta gražiausia iš visų) vaizduodavo gegutę. Ji sėdėdavo ant krėslo - gegutės sosto - užrištomis akimis, o visi kiti šoko aplink ją rateliu. Aplink šokantys vaikinai praeidami pro „gegutę“ dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū.“

Įsiklausydama į balsus „gegutė“ turėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius vaikinus. Tuomet jai būdavo atrišamos akys ir ji visą vakarą šokdavo su tais vaikinais. Išsiskirdama trims „broleliams“ ji padovanodavo po savo išaustą juostą.

Ši šventė yra kilusi iš pagonių deivės Laimos garbinimo šventės. Mat mūsų protėviai tikėjo, kad deivė Laima pasirodo gegutės pavidalu. Būtent jai ir buvo skirtas minėtas apeiginis garbinimo šokis.

Laima - gimimo sergėtoja, gyvenimo sėkmės lėmėja. Ji globodavusi gimdyves ir naujagimius. Gimus naujagimiui, Laima nulemia jo likimą, o po to prižiūri, kad lemtis nesikeistų.

Gegutė laikoma pavasario pranaše. Pirmuoju užkukavimu ji skelbia žiemos pabaigą. Šiam užkukavimui suteikiama magiška galia. Užkukuodama ji tarsi sustingdo žmonių būsenas.

Jei tuo metu guli - visus metus būsi tinginys, jei esi alkanas - visus metus badausi. Ko gero, dauguma iš mūsų žino prietarą - jei gegutei kukuojant kišenėje turi bent vieną monetą, visus metus būsi turtingas.

Šv. Florijonas, Gaisrų sergėtojo diena

Gegužės 4 d. iki II pasaulinio karo Lietuvoje buvo minima šv. Florijono diena, o atkūrus nepriklausomybę ji vėl tapo ugniagesių ir gelbėtojų profesine švente.

Pasakojama, kad Florijonas buvęs Romos imperijos kariuomenės raštininkas. Sužinojęs, kad iš jo gimtojo miestelio ketinama į vergiją paimti kelias dešimtis vaikų, jis apie tai pranešė jų tėvams. Dėl to buvo pasmerktas mirti.

Prieš mirtį jį daug kankino, o po to, po kaklu parišę girnapusę, nuskandino upėje visiems miestelio gyventojams matant. Florijono kūną upės krante rado viena našlė ir padedant miestelėnams jį palaidojo. Šalia jo kapo buvo įkurta vaikų prieglauda.

Viduramžiais Florijonas buvo paskelbtas šventuoju, žmonių gelbėtoju nuo stichinių nelaimių ir gaisrų. Lietuvoje nuo seno tikima, kad šv. Florijonas sergsti nuo gaisrų. Jo skulptūros buvo statomos miestelių centruose. Ypač jų daug Žemaitijos miestuose (Plungėje, Plateliuose ir kt.).

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder