Toks jų gyvenimas! – Ne sau žmonės! Ne sau žmonės! – Senuosius palikę, turi eiti baudžiavon... Mirtis plečia savo juodus sparnus. – Daug tų žmonių skubinas išbėgti iš visų vargų. – Vis tik meldžiasi: Išgebėki nuo viso pikto!..
Ar mes dar šio pasaulio žmonės, ar jau amžinos mirties sapne?..
Berods, tik bekovodamas gali galingu pastoti. Bet mūsų broliai ir seserys ir be anų svetimų dykūnų būtų tik vergais ir ne sau žmonėmis.
Žmogus tik iš vidaus teauga. Todėl keršyti - ne mano uždavinys. Mano rūpestis - sužadinti žmones, kad būtų sau žmonėmis.“--- Vydūnas. „Ne sau žmonės".
Kitas šiuolaikiškai aktualus Mažosios Lietuvos šviesuolio Vydūno pastebėjimas: „Betgi didžiausia mūsų vargingumo priežastis, žiūrint į mūsų dvasios turtus, yra dar kita kas.
Mums begyvenant užėjo ant mūsų svetima kultūra. Ir mes pradėjome vaisius pamėgti ir juos kurtis kitataučius pamėgdžiodami.
Pasidarėme kitų beždžionėmis. Kitaip gyventi lyg ir nebegalime, nes kartu mes drėbėm į šalį, kas buvo mums palikta bočių ir ką patobulinę pagal kitų paveikslą būtume galėję pasirodyti ir pasaulyje. O taip pasilikome be nieko. Ir skurstam beveik daugiau dvasiškai negu kūniškai.
Tik visai pastarais metais tevirto kitaip, tačiau vis dar esame vargšai...“ (Žurnalas „Jaunimas“. 1911, Nr. 4, p. 3-11).
„Taip jau ne kartą atsitiko, kad tuos, kurie norėjo suteikti žmonėms ramybės, juos mokindami geriau gyvenimą ir jo uždavinius suprasti, visaip persekiojo, peikė, niekino, net kankino ir prie kryžiaus kalė.
Žemos dvasios būklės žmogus negali išmanyti, kas aukšta. Jam reikia lavintis, galvoti, mąstyti, o labiausiai – dirbti, gyventi.
Tai geriausiai moko. Išmokus viską, kas darbui reikalinga, tas darbas, jam atsidėjus, teikia ramybę.
Tačiau ne vien tai.
Taip vykdydamas savo pareigas ir vis svarstydamas svarbiausius gyvenimo klausimus, žmogus iš lengvo įgyja vis daugiau galios išmanyti gyvenimą.“ („Jaunimas“, 1912, Nr. 7, p. 15)
„Pranašiška Vydūno kūryba liudija, kad žmogaus ir žmonijos kelionėje mokslo bedieviškumas ir religijos nemoksliškumas neišvengiamai veda pragaištin.
Ir tik pavienio žmogaus valinga pastanga eiti meilės, užuojautos, sąžinės, gėdos, doros puoselėjimo ir išsaugojimo kryptimi yra vaisinga ir prasminga. Vydūno kūriniuose atsakomybės naštą prisiimančių žmonių ir veikiančių, nepaisant ydingos tikrovės, yra apstu.
Manau, kad ir mums prasminga jungtis į tą žygį“, – berods, taip prieš keletą metų ruošdamasis spektakliui „Ne sau žmonės“ teigė režisierius Jonas VAITKUS.
Foto reportažas: KU renginio moderatorius - režisierius Juozas IVANAUSKAS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą