Nijolė PAREIGYTĖ, dainininkė, renginių ir televizijos laidų vedėja
Aš manau, kad Tarptautinė vaikų gynimo diena neturėtų būti kažkuo išskirtinė ar ją reikėtų kaip nors švęsti, paminėti ir panašiai. Gyvenimas vyksta kiekvieną dieną, ir tas problemas reikėtų kelti kasdien, taip pat kaip ir vaikus reikia mylėti ir jiems tinkamą pavyzdį rodyti ne kokią nors vieną dieną, o visuomet.
Vaikai - tai tarsi gyvenimo gėlės, kurias, norint kad jos žydėtų, reikia puoselėti, mylėti ir apgaubti šiluma kiekvieną dieną.
Mano dukrytei Patricijai 9 metukai ir jos atsiradimas šiame gyvenime - man didžiausia dovana. Jos atsiradimas - tarsi gyvenimo įprasminimas.
Anksčiau, kai aš dar neturėjau dukrytės, atrodė, kad lyg ir nieko neveiki - mokaisi, dirbi ar kažką šiaip veiki. O kur prasmė? Kai mano gyvenime atsirado dukrytė, kiekviena diena tapo prasminga. Norisi jai rodyti deramą pavyzdį ir stengtis daryti viską, kad ji augtų laiminga.
Arūnas LIUBINAVIČIUS, komunikacijos specialistas
Aš pats turiu tris vaikus: 17-metę Ugnę, 24-erių Joną ir 28-erių Balį. Vyresnėliai jau gyvena savarankiškai, tad rūpintis jais kaip ir nebereikia.
Kai mano visi vaikai dar buvo maži, mes visuomet birželio pirmąją - Tarptautinę vaikų gynimo dieną kaip nors minėdavome: ar pasivažinėjimu kartu riedučiais, ar pikniku parke, ar kokia iškyla. Prisigalvodavome tą dieną įvairių smagių atrakcijų.
Pastaruoju metu ši diena mūsų šeimoje kaip ir nuėjo į antrą planą, o labiau švenčiama mamos ar tėvo diena. Dabar, kai jau vaikai užaugę, dėmesį skiria mums, tėvams.
Yra labai paprastas, bet teisingas posakis: tėvai yra laimingi tada, kai laimingi jų vaikai. Tėvų rūpestis yra nesibaigiantis, juk tėvai, nors ir užauga jų vaikai, visada nori patarti, padėti, pastūmėti į priekį. Tokie jau tie gyvenimo dėsniai. Juk šeima ir tėvystė - tai visa gyvenimo prasmė.
Rasa VILKIENĖ, sveikos gyvensenos specialistė ir trenerė
Aš nuolat savo vaikams kartoju: stenkitės elgtis su kitais taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi. Man asmeniškai vaikai - didžiausias džiaugsmas.
Juk trečiosios savo atžalos - Elijos susilaukiau, kai man jau buvo 40 metų. Tokiame amžiuje tą daryti ryžtasi ne kiekviena moteris, o aš nė kiek neabejojau. Dabar Elijai jau septyneri su puse ir mes nuolat kartu leidžiame laiką. Mano vyresnėlės jau didelės: Evai - 19 metų, Esmirai - 18.
Jei atsirastų tinkamas žmogus ir viskas susiklostytų taip, kad pastočiau, niekada nesakau, kad negimdyčiau ir ketvirto vaiko. Man vaikai - didžiausia laimė.
O kalbant apie Tarptautinę vaikų gynimo dieną, gerai, kad yra akcentuojama, jog reikia ginti vaikus, stengtis gyventi be patyčių, pykčio, smurto, prievartos. Gerai, kad ir mokyklose, ir įvairiose įstaigose tai nuolat akcentuojama.
Mane tik šiek tiek neramina tai, kad vis daugiau jaunų žmonių neskuba kurti šeimos, o sako: pirma reikia susikurti gerovę, kažko pasiekti ir panašiai. Mąsto daugiau apie save, savo laisvę... Taip ir tęsiasi iki gana brandaus amžiaus... Pasitaiko taip, kad užsivėlina ir apskritai nebesukuria šeimos.
Bet juk mano laikais buvo taip: stengiesi, dirbi ir sykiu augini vaikus, kuri šeimą. Viską galima pasiekti ir auginant vaikus, tiesiog reikia įdėti daugiau pastangų, ir tiek. Vaikai gyvenimą nuspalvina gražiomis spalvomis, jų meilė ir šiluma atperka viską.
Vilius TARASOVAS, dainininkas
Mums kiekviena diena su vaikais - tarsi šventė. Visada puoselėjame meilę, pagarbą ir gerus tarpusavio santykius, tad birželio 1-oji - Tarptautinė vaikų gynimo diena - mums lyg ir tokia svetimoka, mes jos nesureikšminame.
Kita vertus, gal ir reikia tokios dienos, nes šiame pasaulyje būna visko, ir blogų, ir gerų dalykų. Juk pasitaiko ir tokių tėvų, kurie skriaudžia savo vaikus... Bet mūsų šeimoje - harmonija ir draugystė, tad mes asmeniškai labiau švenčiame mamos ar tėčio dieną.
Mes su Violeta auginame dvi merginas: 14-metę Gabrielę ir 24-erių Elingą.
Vaiko gimimas žmogų išties pakeičia ir sustiprina atsakomybės jausmą. Pamenu, kai gimė Gabrielė, man draugai padovanojo skrydį parašiutu, bet aš tos dovanos taip ir nepanaudojau. Sakiau: ne jau ne, nesileisiu parašiutu, nes noriu matyti, kaip mano vaikas auga. Juolab kai vieną kartą gulėjau ligoninėje, palatos draugas buvo po traumos būtent po šuolio parašiutu: susipainiojo virvės ir jis tėškėsi į žemę. Tiesiog sulipdė jo kauliukus.
Būtent po dukters gimimo man dingo noras užsiimti visokiais ekstremaliais dalykais. Tiesiog labai paaštrėjo atsakomybės jausmas. Pavyzdžiui, nesinori pirkti kokio prabangaus automobilio, nes mąstai į priekį, mąstai, kaip užtikrinti savo vaikų gerovę.
Asta ŠARKAUSKIENĖ, Lietuvos olimpinės akademijos vadovė
Vaikai yra svarbūs kiekvienai mamai. Mano ryšys su abiem vaikais - 22 metų Vincentu ir 26 metų Karolina - labai glaudus. Nuo vaikystės vaikams akcentavau bendražmogiškąsias vertybes, tolerancijos vieno kitam svarbą. Juk ir olimpinės vertybės akcentuoja pagarbą, supratimą...
Mūsų šeima - sportiška, tad visas vertybes ir charakterio ugdymą, valią akcentavome per sportą.
Ir dabar, kai sūnui jau 22 metai, mes nuolat pasikalbame ir apie emocijas, ir kaip vieną ar kitą akimirką susitvardyti, nelieti pykčio, nesusikeikti ir panašiai. Mano sūnus - futbolininkas, tad sporte emocijų valdymas - labai svarbus.
Redakcijos ir asmeninio archyvo nuotraukos
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą