– Lietuva kiekvienais metais ilgina pensinį amžių ir iki 2026 metų jis jau turėtų pasiekti 65 metus. Tuo tarpu Seimo pirmininkė sako, kad apie pensinio amžiaus vėlinimą Seime net nediskutuojama. Tai kaip yra iš tikrųjų ir kokius pokyčius Lietuvai siūlo Europos Sąjunga?
M. Lingė: Išties, pati Europos Komisija atsargiai ir įžvalgiai nevartoja žodžių „pensinis amžius“ ar „pensija“. Daugiau kalbama apie darbingą amžių, apie savarankiškų žmonių išlaikymą darbo rinkoje, kad iki prognozuojamų 2040 metų demografinis pokytis visuomenėje vyktų tolygiai ir stabiliai.
Visuomenė ne tik senėja, turime ir kitą Lietuvai specifinę demografinę tendenciją – emigraciją. Taip pat nėra labai džiuginantys gimstamumo rodikliai.
Reikalingi sprendimai, kurie padėtų išlaikyti pusiausvyrą ir padėtų valstybei kurti tvarias galimybes valstybei pasirūpinti vyresniais žmonėmis. Dabar tarp 71- 80 metų asmenų yra truputį daugiau nei 9 proc. dirbančiųjų. Vėlgi, negalime kalbėti apie absoliučius skaičius, nes aktyvumas priklauso nuo galimybių ir sveikatos.
– Pensinio amžiaus vėlinimas ir leidimas dirbti ilgiau iš esmės yra tas pats. Ar jūs paliekate pasirinkimo galimybę dirbti ilgiau arba išeiti į pensiją? Yra apklausos, rodančios, kad pensinis amžius turėtų būti netgi dešimt metų anksčiau, ypač vyrams.
M. Lingė: Pats rekomendacijos pobūdis yra toks, kad tai neperaugs į privalomą direktyvinį reguliavimą iš Europos Komisijos. Juo labiau, kad socialinėje srityje Europos šalims narėms yra paliekama teisė pačioms spręsti dėl reguliavimo.
Mums tiesiog parodoma tendencija, kas būtų, jeigu mes kažkokių žingsnių nesiimtumėme bei kokia yra dabartinė situacija. Situacijos yra dinamiškos, jos keičiasi nuo įvairių, ne tik politinių, sprendimų.
Šiuo atveju mes nesame vieni, tokį sprendimą dėl darbingo amžiaus Europos Komisija pasiūlė ir Liuksemburgui. Vis dėlto, priežastys ir ekonominė, socialinė situacija tarp Lietuvos ir Liuksemburgo tikrai skiriasi.
– Linai, kaip jūs matote šitą situaciją, turint omenyje, kad Lietuva ir taip kasmet ilgina pensinį amžių?
L. Kukuraitis: Aš labai nuoširdžiai kviesčiau valdančiuosius stabdyti šią diskusiją. Ji įgavo didžiulį, platų mastą, o visos jautrios diskusijos kaip Stambulo konvencija šiuo metu pandemijos kontekste nėra aktualios.
Žmonės yra ir turi būti aiškiai pasakyta, kad apie pensinio amžiaus ilginimą šiuo metu neina jokia kalba. Įmonės užsidarinėja, žmonės nebegali grįžti į darbo rinką, todėl tęsti šią temą yra tiesiog socialiai neatsakinga dabartinės visuomenės atžvilgiu. Dėl to aš kviečiu stabdyti šias diskusijas.
Be to, pati Europos Komisija mums pateikė tik skaičiavimus. Tie skaičiavimai remiasi „Eurostato“ tam tikrais netiksliais, į dabartines demografines Lietuvos tendencijas neatsižvelgiančiai skaičiais. Pastaruoju metu mes matome, kad demografinė situacija Lietuvoje gerėja kaip niekad.
Tiesa, nuo gruodžio mėnesio vėl pradėjo kristi gyventojų skaičius.
Tikiuosi, kad gerosios tendencijos išliks ir Europos Komisija turės pakoreguoti skaičius ir mums siūlyti visai kitus duomenis. Mes nežinome, kas dėsis darbo rinkoje dėl robotizacijos, skaitmenizacijos, lankstesnių pensijų sistemų. Turime pripažinti: mes nežinome, kas bus po 20 metų.
M. Lingė: Diskusija yra ne apie pensinio amžiaus ilginimą, o apie Europos Komisijos pateiktą dokumentą, kurį kartu svarstėme dar praėjusią savaitę.
Amžiaus klausimas yra tik viena iš dokumento sudedamųjų dalių. Be abejo, yra daug įvairių kitų sričių, kurios yra reikalingos viešosios politikos srityje. Turime diskutuoti apie vyresnių žmonių padėtį, kas jų laukia ateityje ir kaip jie gali ruoštis sėkmingesniam išbuvimui savarankiškais.
Matome priešingą tendenciją – žmonės turi rinktis išankstines pensijas, nes darosi nebepatrauklūs darbo rinkai dar net nepasiekę dabartinės pensinio amžiaus ribos.
Mes turime keisti užimtumo politiką, kad išlaikytumėme žmones ir skatintume juos ilgiau dirbti.
Pandemija tikrai yra nedėkingas laikotarpis. Nuo 2012 m. krizės išeinančių į išankstines pensijas buvo sumažėję dvigubai, o dabar vėl matome kilimą. Tai yra mano minėtos aplinkybės, kurios keičiasi, bet jau visai neužilgo dėl sėkmingos vakcinacijos ir kitų dalykų grįšime į įprastas vėžes. O darbo rinkos pokyčiai vyko ir be pandemijos, bėdų yra su mūsų motyvacijų sistema. Jau buvo aiškios tendencijos, ką reikės daryti ir be pandeminių priežasčių. Ilgalaikės politikos planavimo dalykai nėra nauji, bet svarbūs ir būtini, mes šioje srityje tikrai turime ką veikti.
– Ekonomistai sako, kad pensinio amžiaus didinimas arba vyresnio amžiaus žmonių ilgesnis buvimas rinkoje yra neišvengiamas, tiesiog valstybės socialinė apsauga nepakels šios naštos biudžetui. Ar nesutinkate?
L. Kukuraitis: Kaip minėjo Mindaugas, vasario mėnesį turėjome penkis kartus išaugusį išankstinių pensijų paėmimo skaičių. Tai reiškia, kad dalis šių žmonių gaus mažesnes pensijas. Statistika vis labiau raudonuoja, žmonės, virš penkiasdešimties ar šešiasdešimties, jau praktiškai nebegrįžta į darbo rinką, jeigu iš jos iškrito. Turime diskutuoti ir sprendimus priimti čia ir dabar. Klausimas, kaip žmones išlaikyti darbo rinkoje, kai baigsis kompensacijos už prastovas, o jos baigsis jau birželio mėnesį. Kaip rinkoje išlaikyti vyresnio amžiaus žmones?
Taip pat klausimas, ar Užimtumo tarnybai šiuo metu yra skirta papildomai lėšų šitų asmenų didesniam įdarbinimui per aktyvias darbo rinkos priemones. Tai gali būti padaryta, jeigu bus daugiau lėšų, tada tuos žmones galima integruoti.
Tačiau niekas nedaroma. Valdžiai reikia spręsti dabartinius klausimus, o ne diskutuoti dvidešimties metų perspektyvoje.
Šiuo metu dega tam tikrų žmonių gyvenimai, tad aš kreipčiau dėmesį į staigius sprendimus.
Kalbant apie tą statistiką, sutinku, kad visa Europos bendruomenė sensta. Tačiau sisteminius pokyčius reikia daryti bent šešiose srityse. Pirmiausia, investuoti į sveiko gyvenimo trukmę, formuoti tinkamas visuomenės darbdavių nuostatas, daryti lankstesnius perkvalifikavo mechanizmus.
M. Lingė: Kalbant apie trumpąjį laiką, kai reikia gesinti gaisrą, naudojame vienokias priemones, bet gyvenimas nestovi vietoje.
Kartais iš šios Vyriausybės net pasigendama aktyvesnio kalbėjimosi apie ilgalaikes priemones. Kalbant apie Užimtumo tarnybos vaidmenį – Lietuvoje net 80 proc. netekusių darbo registruojasi Užimtumo tarnyboje, daugiausiai Europos Sąjungoje.
Tačiau žmonės taip daugiausia siekia gauti draudimines išmokas, finansinį draudimą, bet tai nėra pagrindinė funkcija, kurią turi daryti Užimtumo tarnyba. Dėl to mes kalbamės apie Užimtumo tarnybos pertvarkymą, aktyvesnes individualizuotas paslaugas, didesnes galimybes padėti įsidarbinti.
Tai yra šios Vyriausybės nusimatyti darbai.
Pokyčiai greitai neįvyks. Jeigu bus bankrotų ar atleidimų, vis tiek turėsime naudoti esamus instrumentus. Kaip sakoma, vasarą reikia ruošti slides žiemai, galvoti apie ateitį. Tuo tikslu mus konsultuoja Europos Komisija.
– Jūs man dar paaiškinkite tokį dalyką: kodėl, jeigu vyrai gyvena ženkliai trumpiau nei moterys, jų pensinis amžius yra vėlesnis?
L. Kukuraitis: Kol kas jis yra vėlesnis, nes socialinio modelio reformoje buvo nuspręsta ilginti pensinį amžių iki 65 metų, tad jis vėlesnis buvo ir anksčiau, bet 2026 metais išsilygins.
Viena didžiausių problemų Užimtumo tarnyboje yra ta, kad aktyvioms darbo rinkos priemonėms, kurios įtraukia žmones, Europos mastu yra skiriama labai mažai lėšų. Ekonomikos gaivinimo plane iš 2,2 mlrd. eurų užimtumo priemonėms numatyta apie 100 mln. eurų, o pirminiame variante Finansų ministerija siūlė daugiau nei 300 mln. eurų. Trigubai daugiau negu dabar.
M. Lingė: Negalėčiau nesutikti, kad aktyvioms priemonėms trūksta dėmesio. Tikrai turime nepakankamą visų dėmenų finansavimą. Tačiau pinigų pritrūksta visiems, ne tik kažkuriai vienai konkrečiai sričiai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą