Tada buvome labai vieningi. Gal vėl tapsime?

Tada buvome labai vieningi. Gal vėl tapsime?

Šiemet, balandžio 7-ąją, suėjo trys dešimtmečiai nuo tos dienos, kai 300 tūkst. mažiau nei prieš mėnesį atkurtos Lietuvos Respublikos gyventojų Vingio parke vykusiame mitinge išreiškė visišką lojalumą atkurtos valstybės valdžiai.

 Tiek Aukščiausiajai Tarybai, tiek Kazimiros Prunskienės vadovaujamai vyriausybei. Ar toks šalies valdžios ir šalies gyventojų interesų šimtaprocentinis sutapimas būtų įmanomas dabar? Praslinkus 30 metų.

Prisiminkime tuometines aplinkybes. 1990 m. kovo 11-ąją tuometinės dar Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma Lietuvos Respublika. Euforija tęsėsi tik kelias paras, nes jau kovo 15 d.

TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas 1463 balsais atsisakė pripažinti mūsų Kovo 11-osios aktą. Tiesa, 98 liaudies deputatai Lietuvos nepriklausomybei pritarė. O dar 128 susilaikė. Tai reiškė, jog apie savo šalių nepriklausomybę jau ėmė galvoti ir kitos TSRS sudėtyje esančios socialistinės respublikos. Tik Lietuva šiame TSRS byrėjimo procese tapo pirmeive.

TSRS kariškių siautėjimas

Gąsdinimai iš Kremliaus tęsėsi. Kovo 16-ąją tuometinis TSRS Komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas nusiuntė Lietuvai ultimatumą. Pareikalavo per 2 dienas atšaukti Kovo 11-osios aktą. Pripažinti jį negaliojančiu. Bet Lietuva nesutiko.

Tada prasidėjo TSRS kariškių siautėjimai, administracinių pastatų užgrobimai ir psichologinis bauginimas. Savotiška užuomina, jog kariniai veiksmai stiprės, buvo M.Gorbačiovo kovo 21 d. įsakas visiems LTSR piliečiams per 7 dienas atiduoti medžioklinius šautuvus ir kitus ginklus.

Niekas ginklų neatidavė, nes jau nebuvo LTSR piliečiai. Kovo 23 d. Kėdainių kariniame aerodrome nusileido lėktuvai su 3000 sovietinių desantininkų pastiprinimu. TSRS vadovybė užsienio diplomatams pranešė išvykti iš Lietuvos. Suprask - dėl jų pačių saugumo.

Kovo 29 d. M.Gorbačiovas, galbūt patikėjęs, kad sovietiniai kariškiai lietuvius jau pakankamai išgąsdino, atsiuntė Lietuvos valdžiai antrąjį ultimatumą. Šįkart pareikalavo, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų atšaukta ne per dvi, bet per tris dienas. Lietuva vėl nesutiko, todėl kovo 30 d. sovietiniai kariškiai užėmė Lietuvos Respublikos prokuratūros pastatą.

Į jį įsikėlė iš Maskvos atsiųsti prokurorai, o mūsiškiai kartu su mūsų atkurtos valstybės pirmuoju generaliniu prokuroru Artūru Paulausku buvo išvyti. Bet Lietuva nenusileido. Valstybingumo sustiprinimo darbus tęsė.

O gyventojai, pasipiktinę desantininkų savivale, siuntė į Kremlių protesto telegramas. Taip paneigdami Kremliaus peršamą dezinformaciją, jog žmonės Lietuvos nepriklausomybės nenori. Esą valdžią Vilniuje užgrobusi „chunta“. Saujelė buržuazinių nacionalistų.

Kelio atgal nėra

Nepriklausomybės siekė ir norėjo visi Lietuvos žmonės. Jie Kovo 11-osios aktui pritaria. Tai žmonėms pavyko įrodyti balandžio 7-ąją susirinkus Vingio parke. Mitingas vėliau buvo pavadintas „Kelio atgal nėra“.

Mitinge dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos deputatai, K.Prunskienės vyriausybės nariai, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Tadžikistano ir kitų Vidurinės Azijos TSRS respublikų demokratai.

Pranešėjus pristatinėjo talentingasis kino režisierius, dabar jau šviesios atminties Arūnas Žebriūnas (1930-2013). Jis sakė:

„Šioje vietoje (Vingio parke - aut. past.) mes renkamės tada, kai mūsų širdyse susikaupia džiaugsmas ar nerimas“.


 

Tąkart nepriklausomybės džiaugsmas persipynė su nerimu, bet žmonės giedojo „Tautišką giesmę“ ir skandavo, jog Lietuva - laisva. Plakatai skelbė, kad iš Maskvos Ostankino transliuojama TV žinių laida „Vremia“ yra melo tvirtovė. Plakatais skelbė, jog dėl laisvės nesiderėsime.

Nors žmonių balsus slopino virš minios skraidantis sovietinių desantininkų sraigtasparnis. Mėtantis propagandinius lapelius su grasinimais. Kaip vėliau išaiškėjo, karinis sraigtasparnis mėtė lapelius ir virš Klaipėdos. Bet neišgąsdino.

Lietuviai pademonstravo, jog kelio atgal nėra. Į TSRS sudėtį nė už ką nesugrįš. Plakatai skelbė, kad „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Atrodė, jog susirinkusieji Vingio parke nejaučia jokio pavojaus.

Archyviniuose kadruose užfiksuoti maži vaikai. Sėdintys savo tėveliams ant pečių.

Minioje „Lie-tu-va“ skandavo visų kartų atstovai.

Tiek jaunuoliai, tiek ir senjorai. Premjerė K.Prunskienė, laikanti gėlių puokštę, dar šypsodamasi stovėjo šalia Vytauto Landsbergio, Justo Paleckio ir Romualdo Ozolo (1939-2015). Už jų nugaros - Aloyzas Sakalas su Česlovu Stankevičiumi. Dar niekas nebandė vieni kitų apšaukti kolaborantais. Žeminti.

Naikinti. Tada dar buvome pasiutiškai vieningi.

Mitingo dalyvės, partizano Juozo Jakavonio-Tigro duktės Angelės JAKAVONYTĖS prisiminimai:

 Prisimenu, jog stovėjau minioje nuo Vingio parko estrados kairėje pusėje. Buvo tokia euforija, toks dvasios pakylėjimas jaudinantis iki ašarų! Nieko tada nebijojome. Mūsų buvo daug. Ne tik iš Vilniaus buvo žmonės susirinkę.

Po euforijos Vingio parke po kurio laiko supratau, kad buvo žmonių, kurie mūsų Nepriklausomybei nepritarė. Bet jie į Vingio parko mitingą nėjo, viešai reikštis privengė, nes Lietuvoje buvo mažuma.

Buvo pritilę, o dabar po kurio laiko bando mus skaldyti iš vidaus. Manau, nebe Rytų kaimyno įtakos. Dirigentas, manau, iš ten. Stengiasi įterpti pleištą. Pavyzdžiui, tarp žydų ir lietuvių. Skaudu, kai mes, gyvenantys Lietuvoje, skaldomės.

Tada, kai Vingio parke vyko mitingas, man atrodė, kad visi gyvena Sąjūdžio dvasia, nes mano aplinkoje ir Mokslų akademijoje, kur dirbau, buvo būtent tokie žmonės. Patriotai. Dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą rinkdavomės Mokslų akademijos rūsyje, kol saugumiečiai neišvaikė, netoli esančioje kavinėje diskutuodavome.

Mus, lietuvius, paprastai suvienija nelaimės, kai norime išlikti kaip Tauta. Gal dabar, kai dėl koronaviruso pradėjome vieni kitiems teikti geranorišką, savanorišką pagalbą, vėl suartėsime?

Buvo pleištas tarp turtingesnių ir vargšų, bet prieš virusą visi žmonės yra lygūs. Jei visi materialiai geriau gyvensime, labiau vieni kitais pasitikėsime, būsime vieningesni, tai ir ligų bus mažiau, ir nepasitenkinimo.

Dabar yra proga vėl mums susivienyti . Yra proga savanorystei, geranoriškai pagalbai. Aš irgi kiek galėdama kitiems padedu. Reikia padėti.

Tuometinė visuomenės nuomonės apklausa, organizuota Lietuvos Sąjūdžio

Kovo 11-osios akto vertinimas

Pritaria 98 proc.

Nepritaria 1,5 proc.

Neturi nuomonės 0,5 proc.

Aukščiausiosios Tarybos darbo vertinimas

Gerai 80 proc.

Patenkinamai 10 proc.

Blogai 9 proc.

M.Gorbačiovo reikalavimo atšaukti Kovo 11-osios aktą vertinimas

Nepritaria 87 proc.

Pritaria 1 proc.

Nėra apsisprendę 12 proc.

Kas kaltas, kad nevyksta nepriklausomos Lietuvos AT derybos su TSRS vyriausybe?

TSRS vyriausybė 85 proc.

Lietuvos AT 0,8 proc.

Neturi nuomonės 4,2 proc.

(Šie duomenys buvo paskelbti 1990 04 07 mitingo Vingio parke metu)


Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder