Liaudiško lėlių teatro atradimai Žemaitijoje

Kas tai yra liaudiškoji lėlių teatro tradicija, kada ir kodėl ėmėtės ją tyrinėti?

Dar 1987 m. Stasys Gedrimas iš Kretingos rajono, Latvelių kaimo, atvežė į Kauno lėlių festivalį savo spektaklį, kuriame jis vienas pats valdė tris keturias lėles. Tuomet tas liaudiškas vaidinimas paliko didžiulį įspūdį festivalyje dalyvavusiam amerikiečiui, kuris kūrė filmą apie lėlių teatro istoriją. Jis labai nustebo, kad sovietmečiu Lietuvoje išsaugota liaudiškoji lėlių teatro tradicija, kuri visame pasaulyje seniai nunyko. Man tas vaidinimas buvo vienas iš impulsų tyrinėti ir užfiksuoti šią tradiciją ir jau daugelį metų tai darau, o šiais metais gavau Klaipėdos savivaldybės skiriamą stipendiją individualiai meninei veiklai, kuri leidžia atnaujinti šiuos tyrimus ir apibendrinti sukauptą informaciją.

Žmonės, vis dar puoselėjantys liaudiškąjį lėlių teatrą, gyvena šalia mūsų. Man atrodo svarbu, kad jų patirtis ir tradicija būtų užfiksuota, kad ji būtų perduota ir išliktų, nes tai yra labai reikšminga teatro ir etninės kultūros dalis.

Kodėl pasirinkote tyrinėti būtent Žemaitijos regioną? Ar kituose regionuose to nėra, ar liaudiškasis lėlių teatras Žemaitijoje išskirtinis?

Žemaitijos regionas yra išskirtinis. Niekur kitur neteko pastebėti tokių liaudiškojo lėlių teatro apraiškų kokias aptikau Žemaitijoje. Žemaitija - nepaprastai teatrali, tai ne kalbų, o veiksmo kraštas. Lėlių teatras čia atsirado ne kaip meno forma, o kaip mąstymo būdas.

Pati archajiškiausia liaudiškojo lėlių teatro apraiška Žemaitijoje - Užgavėnių kaukės. Tai unikali tradicija, didžiulis mūsų turtas, prilygstantis kryždirbystės tradicijai, kuri pripažinta UNESCO saugomu kultūros paveldu. Kas yra kaukė? Tai ženklas, kad aš esu ne aš. Visi žinome, kokios yra ir kaip naudojamos kaukės per Užgavėnes. Tad man buvo labai netikėta atrasti, kad Užgavėnių kaukes žmonės naudoja ne tik per žiemos išvarymo karnavalą.

ŽALNIERIAI - iš medžio išdrožtos kotinės lėlės, naudojamos bažnyčioje išskirtinai Velyknakčio pamaldų metu.

Mačiau fotografiją, kurioje užfiksuota, kad žmogus su Užgavėnių kauke klūpo klausykloje bažnyčioje. Pačiai teko dalyvauti knygos pristatyme apie skulptorių Adolfą Viluckį. Dalyvavo jame ir pats tautodailininkas. Kol buvo pristatoma jo kūryba ir knyga, jis tyliai išsitraukė iš kuprinės savo nudrožtą kaukę ir užsidėjo ją. Tautodailininkas jautėsi nesmagiai, kad apie jį tiek daug kalbama. Kaukę jis panaudojo kaip būdą pasislėpti nuo dėmesio.

Dar vienas liaudiškojo lėlių teatro pavyzdys - judinamos žalnierių skulptūros bažnyčioje. Žalnieriai - tai Romos kareiviai, kurie prieš Velykas saugojo Kristaus kapą. Bažnyčioje jie atkurti kaip kotinės lėlės, išdrožtos iš medžio, kurios pamaldų metu, tam tikru svarbiu momentu pajudinamos. Gyvi žmonės budi ir laiko tas lėles. Velykų naktį, kai procesija apeina aplink bažnyčią ir grįžta prie kapo, žalnierių lėlės jau būna išvartytos ir Kristus - prisikėlęs.

Ši tradicija jau seniausiai visur išnykusi, nes Europoje pati bažnyčia ją uždraudė, o pas mus sovietmečiu niekas nesidomėjo, kas vyksta bažnyčioje. Kalnalio bažnytėlėje 2005 metais nufilmavome, kaip tos žalnierių lėlės vis dar naudojamos per pamaldas.Platelių bažnyčioje atradau to paties meistro išdrožtus žalnierius. Apie Salantų bažnyčios žalnierius, kuriuos 1958 metais sukūrė Adomas Kvasas, buvo pasklidęs gandas, kad jie dingo, tačiau kunigas atrado aplaužytus ir apgadintus. Dideliam mano džiaugsmui, praėjusiais metais per Velykas jie buvo pataisyti, atgaivinti ir vėl naudojami bažnyčioje.

Kodėl žalnieriai priskirtini lėlių teatrui, o ne tautodailei, skulptūrai?

Tada, kai liaudies meistrai juos sukūrė, jie negalvojo apie lėlių teatrą. Tai mes dabar atpažįstame, kad tos skulptūros - tai lėlių teatro ženklų kalba, nes patys žalnieriai be žmogaus įsikišimo neveikia. Jie turi mechanizmą, svertą, virvutę, kurią patraukia žmogus ir tada lėlė atgyja. Todėl jie priskiriami lėlių teatrui.

Kam tas "lėlių teatras" reikalingas bažnyčiai?

Jis padėdavo vaizdingiau ir efektyviau perteikti Dievo žodį paprastiems kaimo žmonėms.

Papasakokite, kokias dar lėlių teatro apraiškas pavyko atrasti?

Tautodailininkas A. Viluckis pasakojo, kad jo gimtajame kaime Grušlaukėje buvusi Betlieja, kuri bažnyčioje buvo statoma ne Kalėdoms, o prieš Šv. Velykas. Tai į karuselę panašus objektas, kurį sudarė besisukančios stacijos. Pavyko atrasti ir daugiau liudininkų, dar atsimenančių šį objektą, aš užrašau jų pasakojimus, kad kuo tiksliau ją aprašyčiau, nes pati Betlieja ar jos nuotraukos neišliko.

Klaipėdos rajono Dovilų etninės kultūros centre dirbantis Jonas Tilvikas 2009 metais atkūrė Šėpos teatrą, kuris pasakoja Kristaus gimimo istoriją, kurioje veikia žinomi Betliejaus veikėjai, išdėstyti per kelis aukštus.

Dabar jau šviesaus atminimo Antanas Katkus, kuris buvo žinomas piršlys Plateliuose, buvo pasidirbęs tris lėles: Motiejuką, Barborą ir velnuitį (velnią). Lėlės sukurdavo įdomesnę vestuvių programą. Jis parodė, kaip lėlės veikdavo, ir aš nufilmavau.

Viekšniuose, Mažeikių rajone, Vaistinės muziejuje atradau šeimos lėlių teatro paviljoną, kuris buvo padarytas XVII a. pab. - XVIII a. pr. Tai dėžė, mažesnė už stalą, vidus jos išdažytas kaip kambarys. Dekoracijos, lėlytės nėra išlikusios.

Užsiminėte, kad vienas jūsų tikslų išsaugoti liaudiškojo lėlių teatro tradiciją gyvą, perduoti ją. Kaip ją suaktualinti šiuolaikiniam žmogui?

Manau, kad šias tradicijas galima puikiai integruoti į edukacinę veiklą bažnyčioje ir mokykloje, kad vaikai pažintų tikėjimo tiesas ir etninę kultūrą. Ėmusi plačiau domėtis ir tyrinėti liaudiškojo lėlių teatro apraiškas pastebėjau, kad yra žmonių, kuriems tai yra įdomu, ir tai teikia vilties, kad šią tradiciją galima išsaugoti.

Mano močiutė vaikystėje žaisdavo su manimi su lėle, padaryta iš nosinaitės. Ar tai taip pat priskirtina liaudiškajam lėlių teatrui?

Taip, tai buvo moterų funkcija - sukurti lėlę ir su lėle mokyti mergaitę būti motina. Lėlės buvo susukamos iš skudurėlio, nosinaitės, rankšluosčio, siūlų... Tėvas išdroždavo iš medžio lovelę ir mergaitės žaisdavo, konstruodavo savo mikropasaulį ir mokydavosi mylėti. Visa tai vykdavo namuose, šeimoje. Dabar, kad perduotume tas elementarias gyvenimiškas tiesas ir senelių žinias, - turime rengti edukacines programas. Edukacija, kaip kiaušinį dažyti, kaip puodą lipdyti, kaip lėlytę pasiūti...

Ar jūsų tyrimai bus sudėti į leidinį ar viešinami kokiu kitu būdu?

Mano tyrimus remia Klaipėdos miesto savivaldybė, kuri skyrė man stipendiją vieneriems metams, tačiau tų lėšų nepakanka leidiniui išleisti. Galbūt tai bus straipsnių ciklas, o gal Klaipėdos savivaldybė, Etnokultūros centras ar Klaipėdos lėlių teatras norės tyrinėjimus išleisti knygos pavidalu.