Vytautas Karčiauskas

Skulptoriaus Vytauto Karčiausko skulptūros ne tik vizualios, bet ir skambios

(3)

„Esu ne konkrečios srities dailininkas, o tiesiog kūrybingas, darbštus ir pilietiškas plataus spektro menininkas. Kartais skulptūrinės kompozicijos gimsta ir su eiliuotais tekstais ar trumpomis prasmingomis sentencijomis. Būna ir taip, kad darant skulptūrą ji suskamba naujos dainos posmais ar vien tik muzikos garsais. Man lieka tik visa tai laiku ir profesionaliai užrašyti penklinėje“,- pasakoja skulptorius, juvelyras, metalo meistras Vytautas Karčiauskas atrandantis vis naujus savo talentus.

V. Karčiauskas Lietuvoje ir užsienyje kuria mažosios formos skulptūras ir autorinę juvelyriką, visuomenines skulptūrines kompozicijas. Jo sukurtos interaktyvios mobilios skulptūrinės kompozicijos reprezentavo Lietuvą Pasaulinėse EXPO parodose -Šanchajuje (Kinija), Yeosu (Pietų Korėjoje) ir Milane (Italijoje). Menininkas įvertintas Klaipėdos apskrities garbės ženklu bei Lietuvos Tautinio Olimpinio komiteto sidabro kryžiumi.

Šiuo metu V. Karčiauskas gyvena ir kuria Vilniuje, tačiau jį dažnai galima sutikti Klaipėdoje ar Palangoje. „Didžiuojuosi, kad esu pavyzdys vaiko, kuris gimė mažame miestelyje, buvo neklaužada mokinys, bet per kūrybingą darbštumą tapo pakankamai garsiu menininku“,- pasakoja menininkas.

Lemtinga paauglystėje nutikusi istorija...

Darbštumo, kaip ir pasirinkto tikslo siekimo, mane išmokė tėvai. Vaikystė prabėgo Tryškiuose, o laisvalaikis prie Virvytės upės suteikė erdvės ir laisvės pojūtį. Šį laiką gana tiksliai perteikia mano vaikystės miesteliui parašytas eilėraštis... O viena nutrūktgalviškų maudynių diena mane iš paauglio padarė brandžiu jaunuoliu...

1969 metai, nepakartojamos vaikystės karšta vasaros diena. Tėvams tądien pasižadėjau nebekrėsti jokių fokusų ir nudirbti keistai nesibaigiančius darbus namuose. Visgi, vėliau nutariau, kad darbai - palauks. Pasikviečiau draugą Zenių ir nuskriejome tėvo motoriniu dviračių prie Tryškių elektrinės užtvankos išsimaudyti.

Pro užtvankos plyšius besiveržiantis vanduo negaivino ir purškė mums ant galvų gerokai per lengvu dušu. Žmonių niekur nesimatė, todėl drąsiai nusimontavome aukštai virš užtvankos pritvirtintus sunkius kablius ir po eilės bandymų pakėlėme aukštyn keletą metalu kaustytų užtvankos skydų. Gavosi įspūdingai galingas krioklys, kurio srovė mus negailestingai talžė ir bloškė slidžiais akmenimis pasroviui.

Buvo labai smagu, bet kartu ir neramu. Jautėme, kad prisidirbome, nes tos vandens masės mums jau nebepavyks sustabdyti.

Tuo pat metu pamatėme nuo kalno atlekianti triratį motorolerį su keista kaip šuns būda. Supratome, kad mums šakės, įkliuvome. Šokome į tankius pakrantės krūmus ir rezgėme planus kaip nepastebėtiems nusigauti iki paslėpto dviračio. Tačiau mūsų nuostabai, nei tos šuns būdos, nei motociklininko niekur nebesimatė. Kai atsargiai pakilome ant užtvankos tilto, per šniokščiantį vandens garsą išgirdome nerišlų šauksmą: „bėkite...., gelbėkite...“. Zenius puolė bėgti, o aš stovėjau kaip įbestas, nes šauksmas buvo silpstantis ir keistai maldaujantis. Persisvėręs per užtvankos tilto turėklus vandenyje išvydau žmogaus galvą ir jo dideles pamėlusias rankas mėšlungiškai įsitvėrusias motorolerio būdos, iš kurios srovele kilo oro burbulai ir kuri tiesiog akyse grimzdo gilyn. Akimirksniu dingo visos baimės, pašaukiau draugą sugrįžti, stvėriau mūsų netoliese numestą kablį ir juo užkabinęs motorolerį ėmiau tempti nelaimėlį arčiau kranto. Bet gavosi tik blogiau, nes žmogaus galva porą kartų dingo po vandeniu. Supratome, kad jo koja buvo įstrigusi tarp pedalų ir tik mudviejų suderintomis pastangomis pavyko kilstelėti patį žmogų bei pritraukti jį su visu motoroleriu prie stataus kranto. Sunkiai, bet pasisekė.

Pasirodo, kad tada išgelbėjome miestelio ryšininką Kazimierą. Kadangi staigiame posūkyje, į upę nuo kalno, jis nuskriejo išgėręs darbo metu, o mes neteisėtai čia gastroliavome ir dar prisieksperimentavome su užtvanka, visi susitarėme vyriškai: kad nutylėsime šį mums visiems šiurpų įvykį.

Vėliau Kazimieras dažnai vaišindavo mane saldumynais ir nuolat kalė į galvą, kad neverta būti menininku, o būtina mokytis ryšininko profesijos. Kazimieras sakydavo, kad be ryšių gyvenime niekas nevyko ir nevyks...

Šviesiausioji šios istorijos pusė yra ta, kad Kazimieras po keleto metų susilaukė pagranduko - gražuolės dukters Dovilės. Neslėpsiu, iki šiolei širdyje tyliai savimi didžiuojuosi, nes viena išgelbėta gyvybė atvėrė kelius kitoms...

Didžiuojuosi, kad esu pavyzdys vaiko, kuris gimė mažame miestelyje, buvo neklaužada mokinys, bet per kūrybingą darbštumą tapo pakankamai garsiu menininku.

Kas jus formavo kaip menininką?

Kaip menininką mane suformavo išskirtinis Dailės institutas Taline bei nuostabūs ir reiklūs užsakovai... Gyvenimas mūsų šeimai Taline buvo išskirtinai kūrybingas, aprūpintas - dėl to nuostabus. Gal todėl drąsiai patikėję atgimstančia Klaipėda bei kūrybinėmis jos galimybėmis, 1979 m. palikome savo jaukų namuką su erdvia studija bei sodu Talino senamiesčio centre ir grįžome kurti Lietuvai, į iki tol nepažintą miestą.

Ar pasiteisino jūsų viltys?

Gyvenimas parodė, kad Klaipėdos norai keistis ir ambicijos kurti kultūringą ateities miestą ilgam įstrigo smulkiose bevertėse vietinėse biurokratijos intrigose.

Esu dėkingas savo nuostabiems užsakovams bei šeimai už nuolatinį mano kūrybinių iniciatyvų palaikymą. Jų dėka Klaipėdoje sukūrėme unikalų kultūros objektą meno galeriją-kavinę „Pėdą“, kuri daug metų sėkmingai garsino ne tik Klaipėdą, bet ir Lietuvą.

Gyvenimo laikotarpis Klaipėdoje buvo kūrybingas ir produktyvus. Būtų per sudėtinga išvardinti uostamiesčiui surengtas parodas ar Klaipėdos krašto garbei sukurtus darbus – jų buvo labai daug. Išskirsiu tik tai, kad čia gyvendamas su rėmėjų pagalba sukūriau įstabias skulptūras net trims pasaulinėms EXPO parodoms: 2010 m. Šanchajuje (Kinija), 2012 m. Yeosu mieste (Pietų Korėja) ir 2015 m. Milane (Italija).

Nuoširdžiai didžiuojuosi, kad mano kūriniai puikiai reprezentavo Lietuvą, o šių parodų metu mano interaktyviose skulptūrose betarpiškai pabuvojo dešimtys tūkstančių žmonių. Nepasikuklinsiu, bet netgi dvi mano didžiulės ir įspūdingos skulptūros vis dar puošia Pasaulinį EXPO muziejų Šanchajuje.

Didžiuojuosi ir savo kūrybinga šeima, kurios dėka Klaipėdai padovanojome net tris prasmingas skulptūras: „Klaipėdos vardo Legenda“ arba skulptūra „Slibinas“ Vežėjų g.2, „Klaipėdos Sąjūdžiui 20” Tiltų gatvėje ir skulptūra „Banga“, skirta Mažosios Lietuvos prezidento Martyno Reisgio ir iškilios jo giminės atminimui Klaipėdos universiteto miestelyje.

Vytautas Karčiauskas

Kaip jūsų kūriniai tapo pripažintais pasaulyje?

Tai atėjo savaime, kai supratau, kad savo kaime pranašu nebūsiu. Su metais norėjosi sukurti ne kažką kasdienio, o keisti kūrybos plotmę iš esmės. Klaipėdai siūliau keletą tikrai neeilinių inovatyvių ir konceptualių meninių - architektūrinių projektų, kurie galėjo esmingai pakeisti uostamiesčio kultūrinį veidą, įtakoti turizmo srautus ir pan. Pavyzdžiui, interaktyvūs aukštuminiai projektai „Klaipėda - Baltijos miestų vinis“ arba „Klaipėda - į Dešimtuką”, „KLAIpėda - Baltijos legenda” ir t.t. Turėjau rėmėjų, klaipėdiečių palaikymą ir net didelį finansavimą, bet miestas neturėjo plataus kūrybinio polėkio ir noro.

Normalu, kad tada atsivėrė erdvė į pasaulį: gimė inovatyvūs meniniai ir inžineriniai projektai nukreipti į ateitį.

Buvo nuostabus gyvenimo laikotarpis. Skrydžiai po pasaulį, projektų prezentacijos, interviu televizijoms, spaudai, priėmimai ir panašiai. Jeigu nebūtų viso to buvę, šiandien tikrai būčiau irzlus ir piktas, kad nepabandžiau būti savimi, nepabandžiau būti laisvu kūrėju.

Todėl tikrai šiandien džiaugiuosi, kad esu sveikas, darbštus ir kūrybingas. Turiu daug bičiulių ir savo talento rėmėjų. Tikiu, kad su žmonių pagalba šiemet pavyks užbaigti dešimt dar 2010 metais pradėtus didelės apimties skulptūrinius kūrinius. Labai noriu juos pristatyti kaip alternatyvą mano jau sunaikintiems Klaipėdoje kūriniams.

Įsivaizdavau, kad kada nors sulauksiu miesto valdžios dėmesio, bet akivaizdu, kad ir savo 50 metų kūrybinio laikotarpio įprasminimą kukliame albume, teks įgyvendinti pačiam. Tai padarysiu kai kiek nurims mano kūrybiniai polėkiai…

Esate dailininkas, skulptorius, o Palangai neseniai netgi dedikavote dainą. Kokių dar talentų nuo mūsų slepiate?

Esu ne konkrečios srities dailininkas, o tiesiog kūrybingas, darbštus ir pilietiškas plataus spektro menininkas. Kartais skulptūrinės kompozicijos gimsta ir su eiliuotais tekstais ar trumpomis prasmingomis sentencijomis. Būna ir taip, kad darant skulptūrą ji suskamba naujos dainos posmais ar vien tik muzikos garsais. Man lieka tik visa tai laiku ir profesionaliai užrašyti penklinėje. Gera, kai atrandu profesionalius muzikantus, kurie man ne tik nuoširdžiai pataria, bet ir padeda, kad dainos skambėtų harmoningai ir pasiektų klausytojus. Dainuojanti granitinė skulptūra „Rytas prie jūros“ natūraliai išaugino ir melodingą dainą Palangai „Rytas prie jūros”. Dainą jau galima išgirsti ten esančio QR kodo pagalba apsilankius prie istorinio Naglio kalno, kur skulptūra ir atrado sau tinkamą vietą.

Viską darau tikrai ne dėl savęs. Kuriu žmonėms, todėl paatvirausiu - baigiu kelias naujas dainuojančias skulptūras, kurias artimiausiu metu kartu su žmona Eugenija ir rėmėjais pristatysime vieno jaukaus pajūrio miesto viešose erdvėse.

Gaila, kad nebeliko galerijos „Pėda“...

Negaila... Menininkai turi būti nepriklausomi ir kurti, o ne nuolankiai aptarnauti biurokratus, kurie pasimetę vertybėse negerbia nei kūrėjų, nei jų kūrybos.

2010 m. už įžymių žmonių pasiekimų įamžinimą bei aktyvų dalyvavimą Klaipėdos regiono kultūriniame gyvenime buvote apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu.

Šis garbės ženklo apdovanojimas išimtis, o greičiau klaida, kuri tik patvirtina ano meto valdžios nuostatas...

Kaip gimsta kūrybinės idėjos?

Labai mėgstu kurti konkrečioms šeimoms ar intelektualioms personalijoms. Tai labai sunku, bet įdomu, nes per savo kūrinius tiesiogiai perteikiu pačių užsakovų charakterius. Užsakovams nepataikauju, keista, bet dažniausiai jie būna patenkinti, todėl matomai, kad ir patys kūrybingi.

Kūrybinės idėjos dažniausiai gimsta bendraujant su įdomiais žmonėmis ir, be abejo, su kūrybingais užsakovais.

Sakoma, kad kiekvienas menininkas turi savo Magnus opus. Ar jūsiškis jau sukurtas, o gal dar mintyse planuojamas?

Paradoksalu, bet mintimis ir darbais atsisuku vėl ir vėl į mylimą Klaipėdą. Po to kai emigravome į Vilnių, negalvojau, kad kada nors vėl sukursiu skulptūrinį kūrinį ar tuo labiau parašysiu dainą Klaipėdai. Širdyje keistai ramu, nes akivaizdu, kad gimsta nuoširdus ir išskirtinis kūrinys apie KLAIpėdiečius…

Jūsų žmona taip pat menininkė, esate labai žinomų ir kūrybiškų dukrų tėvai. Dukra Jurga Karčiauskaitė-Lago – menininkė, juvelyrė, galerijos „Yurga“ šeimininkė, kita dukra Laura Karčiauskaitė-Potet - stiklo menininkė. Gal turite kokią paslaptį kaip vaikus išauginti ne tik darbščius, bet ir kūrybiškus?

Kūryba yra prasmingas, bet sunkus ir labai atsakingas gyvenimo kelias. Su žmona ir kolege Eugenija Karčiauskiene nuoširdžiai pasidžiaugiame savo abiejų dukrų Jurgos ir Lauros begaliniu kūrybingumu, darbštumu ir pasiekimais. Tačiau tikrai dažnai pagalvojame, kad galėjome jas nukreipti racionalesnio, praktiškesnio ir šiandien taip madingo lengvo gyventi tik sau, takeliais.

Su kokiu akmeniu ar brangiu metalu sulygintumėt save?

Man imponuoja grubus Tėviškės lauko akmuo. Todėl, kad vieniems jis kliuvinys, o kitiems puikus patogus riedulys, tinkantis prispausti raugintus kopūstus.

Ko labiausiai gaila...

Savo gyvenimo kelyje padariau daugiau negu galėjau ar privalėjau. Gailiuosi nebent to, kad nesukūrėme Lietuvai daugiau tokių kūrybingų dukterų.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder