Rašytoja Viktorija Butautis: „Viskas, ko mes norime, yra už mūsų baimės ribos“

Daug pasaulio su šeima išmaišiusi V. Butautis nuotykius priima kaip neatsiejamą gyvenimo dalį, dažnai su šeima sprendžia galvosūkius ir į pasaulį žvelgia atviromis akimis. Skaitytojams pažįstama kaip knygų „Kiek kainuoja vaikai“, „Vogti šokoladą“, „Kitas Elenos gyvenimas“ autorė, 2023 m. rudenį išleido fantastinį nuotykių romaną su galvosūkiais 8-13 metų vaikams-nebe-vaikams - „Kanarų paslaptis“. Knyga tapo „Metų knyga 2023“ nominante paauglių kategorijoje bei pateko į kinematografiškiausių knygų vienuoliktuką.

„Manyje vis dar glūdi paaugliukė, kuri lekia su savo dviračiu-žirgu Klaipėdos Baltijos žiede esančiomis žaliomis zonomis (kalneliais) žemyn ir tiki, kad viskas yra įmanoma“, - sako V. Butautis.

Kas Jus sieja su Klaipėda?

Klaipėdoje aš gimiau, augau ir baigiau mokyklą, o tuomet mane nusinešė pasaulis (juokiasi).

Visuomet širdyje liksiu klaipėdiete, štai praeitą savaitę aplankiau „Aukuro“ vidurinę, kurioje baigiau dvylika klasių, susitikau su gimnazistais, kurie pasodino mane ant „karštos kėdės“ ir labai įdomiai pabendravome apie knygas, gyvenimą, keliones, visuomenę Australijoje ir Lietuvoje, panašumus, skirtumus ir dar daug įvairių dalykų. Klaipėdos jaunimas mane labai įkvepia.

Klaipėda - tai mano vaikystė, vasaros atostogos su dviračiu, svajonės, pirmoji meilė, pirmieji pasiekimai ir nusivylimai, ir, žinoma, - mano Baltijos jūra, kuriai visuomet perduodu linkėjimus nuo kitų jūrų ir vandenynų, kuriuos aplankau keliaudama. Tai mano namai, čia visuomet sugrįžtu, kai tik būnu Lietuvoje.

Daug keliaujate, o keliaudama rašote?

Keliauju, kiek tik pavyksta įsprausti į mūsų labai užimtą gyvenimą. Tai darosi sudėtingiau dukroms augant. Vyresnė dukra Marija yra vienuoliktoje klasėje, todėl nugnybti mokslo dienų, kad pakeliautume, vis sunkiau. Aš guodžiuosi tuo, kad dukroms baigus mokyklą ir pakėlus sparnus, atsigriebsim, nes pasaulio šalių ir kultūrų, kurias norime su vyru Jonu patyrinėti, dar labai daug (juokiasi).

Šalis, kuriose apsistojame, stengiamės išnaršyti skersai išilgai, taip pat pasidairyti ir po aplinkines šalis. Covid pandemija tikrai sumaišė kortas: persikėlus į Australiją antrąjį kartą, 2019 m., siautėjo gaisrai, taigi negalėjome keliauti, o tuomet nutiko Covid, taigi planuotos išsamesnės kelionės po Aziją neįvyko. Bet dar turime laiko...

Gal planuojate pagyventi ir Lietuvoje?

Abu su vyru planuojame atsisveikinti su tolimąja Australija dukroms pabaigus mokyklą. Tikrai grįšim į Lietuvą, galbūt neliksime pilniems metams, t. y. per niūriausią laiką keliausim ten, kur dar nesilankėm, bet Lietuva bus mūsų darbų ir gyvenimo bazė.

Kokie mūsų šalies pranašumai ir trūkumai palyginus su užjūrio kraštais?

Man didžiausias malonumas grįžus į Lietuvą yra kalbėti lietuviškai, būti suprastai iš pusės žodžio ir tai, kad neturiu nuolatos paraidžiui kartoti savo pavardės. Kalba man yra nepaprastai didelė vertybė, ir tai sakau gerai suprasdama, kiek daug reiškia, kai jautiesi savas ir suprastas.

Be to, Lietuva nepaprastai greitai keičiasi, vystosi, gražėja, greitėja, tobulėja. Australija palyginimui yra patogiai aptingusi. O Kanaruose daug netvarkos, kuri ir žavi, ir vargina vienu metu.

O didžiausias trūkumas arba priminis šokas atvykus į Lietuvą žiemos periodu yra tamsa, net ne dulkiantis įkyrus lietus, kuris taip pat nežavi, bet tamsa. Tai iš tiesų pasimiršo ir nemaloniai nustebino, štai dabar lekiu autobusu į Klaipėdą, o už lango lyja ir taip tamsu, kad norėčiau įsijungti šviesą, nors dar tik dvi valandos dienos. Ir rūbų gausa... Dėl šalto klimato Lietuvoje turime save šildyti kalnu rūbu, o įėjus į parduotuvę apsipirkti tenka arba prakaituoti, ar išsirengti, bet tada rankos užimtos. Šitą prisitūlojimo jausmą labai gerai pamenu ir jis man labai brrrrrr. Gyvendama Melburne, kuris nors ir pasižymi nepastoviu oru, visgi džiaugiuosi neapsikraudama rūbais ir žieminėmis padangomis. Bet noriu paminėti, kad ir Australijoje būna šalta! Priklauso nuo to, kurioje didelio kontinento dalyje gyveni. Be Tasmanijos salos, Melburną nuo Antarktidos skiria tik Pietų vandenynas, taigi, atšiauraus ir labai stipraus vėjo bei šaltuko (temperatūra nukrenta ir iki nulio laipsnių žiemą) taip pat pasitaiko.

Kiek knygų jau parašėte?

„Kanarų paslaptis“ - mano ketvirtasis romanas. Pirmieji trys romanai skirti suaugusiems, o štai „Kanarų paslaptis“ jaunesnei auditorijai - paaugliukams, bet dar ne paaugliams. Pirmąjį romaną „Kitas Elenos gyvenimas“ pasirašiau slapyvardžiu TeodoraL., tačiau antrasis „Kiek kainuoja vaikai?“ kvietė skaitytojus atviram pokalbiui sudėtinga tema, todėl su leidėjais nusprendėme, jog turėčiau naudoti savo tikrąjį vardą. Taigi ir kitus romanus pasirašinėju kaip Viktorija Butautis.

Apie ką bus kita knyga?

O kita knyga bus „Kanarų paslapties“ tęsinys, nes istorijos pabaigoje pagrindinė veikėjos Emos šeima persikelia gyventi į tolimąją Australiją, o ten nuotykių ir mįslių tikrai netrūksta.

Klaipėda - tai mano namai, čia visuomet sugrįžtu, kai tik būnu Lietuvoje.

Kas dažniausiai jus įkvepia?

Mane įkvepia naujos patirtys, pažintys, vaizdai, realiai - gyvenimas, ir mano tekstai ateina iš gyvenimo. Tai reiškia, kad kiekviename romane yra daug mano patirčių, tik nebūtinai jos atpasakotos tiksliai taip, kaip vienas ar kitas įvykis nutiko. Įsijungia fantazija ir vienas tampa trimis, mėlyna - marga ir panašiai. Visgi tai grožinė literatūra, tad nereikėtų ieškoti tiesioginių paralelių, tačiau viskas, ką rašau, yra įkvėpta to, ką mačiau, patyriau ir išgyvenau, o visose aprašomose šalyse gyvenau ar praleidau daug laiko.

O kokia jūsų profesija?

Aš gebu daug ką daryti ir daryti tai gerai: rašyti, piešti, organizuoti, kurti, moku daug ką gaminti rankomis, bet ką mėgstu - tai rašyti. Rašiau nuo jaunumės, pirmasis spausdintas kūrinėlis pasirodė šalies laikraštyje moksleiviams, vyresnėse klasėse sekė tekstai dienraščiuose „Klaipėda“ ir „Vakarų ekspresas“. Keliaudama ilgai rašiau žurnalui „Pasaulio Lietuvis“, taip susipažinau su įdomiais lietuviais, gyvenančiais ne Lietuvoje. Mano tekstus galima rasti žurnale „BE active“,„Lamų Slėnis“, „Užkalnio žurnalas“, „Happy365“, tinklarašty bezdzionesnuotykiai.com ir įvairiose interneto svetainėse. Romanai - jau sudėtingesni kūriniai, jiems reikia laiko, dažnai ir išsamaus tyrimo, turiu norėti vystyti tam tikrą temą, tada tekstas plaukia ir rašyti yra gera.

Rašymas visuomet buvo natūrali mano gyvenimo dalis, nors mano išsilavinimas - marketingas ir tarptautinė komercija. Kurį laiką dirbau vadovų mokymų bendrovėse bei reklamos agentūrose, o gyvendama Sidnėjuje lankiau kūrybinio rašymo paskaitas, nes tai yra mano pašaukimas ir aiškiausia saviraiškos priemonė.

Į šių metų Vilniaus knygų mugę atvykote iš Australijos pristatyti savo naujausios knygos, fantastinio nuotykių romano su galvosūkiais „Kanarų paslaptis“, skirto 8-13 metų vaikams-nebe-vaikams. Knyga tapo „Metų knyga 2023“ nominante paauglių kategorijoje bei pateko į kinematografiškiausių knygų vienuoliktuką. Tėvai kartais šio vaikų amžiaus labai bijo, nes nežino, kaip su jais surasti bendrą kalbą. Ar netapo tai iššūkiu rašant?

Knygą „Kanarų paslaptis“ rašiau su didžiausiu malonumu. Man pačiai buvo be galo įdomu gilintis į galvosūkius, šifrus ir kodus, juos suprasti, šifruoti ir pritaikyti kuriamai istorijai. Aš manau, kad paaugliukai arba, kaip aš juos vadinu, vaikai-nebe-vaikai yra pati smagiausia amžiaus grupė. Su jais niekada nėra nuobodu, jie dar smalsūs ir jiems dėl to negėda, jie atviri keisčiausioms idėjoms, jie yra įkvėpėjai, smalsautojai ir linksmintojai. Ir knyga „Kanarų paslaptis“ būtent tokia - giedra ir įtraukianti istorija. Nors čia nuotykis veja nuotykį, ne viskas yra paprasta, reikia susikaupti ir pasukti galvą sprendžiant galvosūkius kartu su pagrindine veikėja Ema ir jos ypatinguoju prancūzų buldogu Marsu.

Beje, sakoma, kad vaikai, o ir paaugliai, vis mažiau skaito, o knygas nukonkuruoja virtuali erdvė. Kaip kovoti su šiuo konkurentu?

Kaip kovoti nežinau, o gal ir nereikia kovoti?! Manau, reikia ir knygų, ir virtualios erdvės siūlomų dalykų. Esu girdėjusi tėvų nuomonę, kad dažnai mokyklose siūlomas literatūros sąrašas mokiniams neįdomus. Siūlau sąrašo sudarytojams atkreipti į tai dėmesį, nes pasiūlius išties įtraukiančias istorijas situacija su (ne)skaitymu gali ir pasikeisti. Mano dukros yra knygų graužikės tokio masto, kad pati niekaip joms neprilygčiau, nors ir labai mėgstu skaityti.

Sakoma, kad rašantys vaikams geba prakalbinti kiekviename mūsų glūdintį vaiką?

Labai nuoširdžiai to tikiuosi. Žinau, kad manyje vis dar glūdi paaugliukė, kuri vis dar lekia su savo dviračiu-žirgu Klaipėdos Baltijos žiede esančiomis žaliomis zonomis (kalneliais) žemyn ir tikinti, kad viskas yra įmanoma. Todėl reikia giliai įkvėpti ir pasileisti, nes gyvenimas myli drąsius. Tą pasakoju ir knygos „Kanarų paslaptis“ skaitytojams.

Ar rašymas jums - vien malonumas?

Rašyti aš taip mėgstu ir taip mane tas procesas įsiurbia, kad prisėdusi - dingstu. Dabar jau žinau, kad negalima užstatyti puodo virti ir eiti prie kompiuterio groti klavišais, nes puode verdantis maistas prisvils, rašydama aš iškeliauju į kitą erdvę ir niekas daugiau neegzistuoja. Ir dažniausiai suprakaituoju iš susijaudinimo, todėl išlindusi iš rašymo zonos einu persirengti (juokiasi).

Rašant ilgą kūrinį man užtrunka, kol eidama ratais kvadratais prisėdu rašyti... Dažnai nudirbu visus kitus darbus, kol liepiu sau eiti prie kompiuterio ir dirbti. Taip, būtent dirbti, nes rašant ilgesnį kūrinį reikia disciplinos. Aš esu labai užimta, todėl žinau, jei nerašysiu tada, kai tam turiu galimybę, vadinasi, ne-pa-ra-šy-siu. Kartais „deadlines“ yra geras dalykas. Žinai, kad turi padaryti, ir padarai. Esu be galo pareiginga.

O, sakykim, rašyti vadinamojo blog'o įrašus ar ilgesnius post'us man labai smagu, varau ir kikenu. Rašymas bet kuria forma yra mano saviraiška.

Kokia jūsų svajonė? Ar turite baimių ir kaip jas įveikiate?

Viename iš skrydžių į Lietuvą žiūrėjau dokumentinį filmą apie banglentininkus, kurie klajoja po pasaulį ieškodami bangų. Ne šiaip bangų, bet didžiausių įmanomų bangų, ir ten nuskambėjo frazė „viskas, ko tu nori, yra už tavo baimės“, stengiuosi tai pritaikyti sau. Baimių gi gali būti įvairių - nuo arachnofobijos iki baimės, kad kažkas nepavyks. Aš save dažnai stumiu iš komforto zonos, nes būtent iš jos išėjus nutinka stebuklai, ir esu dėkinga savo vyrui, kuris man neleidžia to pamiršti.

Lauktume palinkėjimo jūsų skaitytojams, o gal tiesiog gimto miesto gyventojams...

Linkiu mylėti savo gyvenimą: jis - vienas, jis - jūsų, jis - pats geriausias. O kai norisi pailsėti, kai norisi dingti kažkur kitur - pasinerkite į knygas. Juk skaitydami jūs patirsite dar ir dar, ir dar vieną gyvenimą. Kito žmogaus ar ne žmogaus kailyje, žiūrėsite į pasaulį kitomis akimis, o grįžę į savąjį galbūt labai nudžiugsite, o gal nuspręsite kažką keisti. Linkiu nebijoti, nes viskas, ko jūs norite, yra už jūsų baimės ribos.