Teatras negalią turintį žmogų išskleidžia lyg gėlę

Iš įstaigos – į Kultūros centrą

Besirenkantieji į šventę susitikę glebėsčiavosi, klegėjo, nuo negalią turinčių žmonių veidų nenyko šypsenos. Tvyrojo tikro išgyvento gėrio ir nuoširdumo akimirkos.

Šventės organizatorių – Kretingos dienos veiklos centro vadovė Birutė Viskontienė pasidžiaugė, kad teatro šventė, kone prieš dešimtmetį pradėta švęsti jų kolektyve, išsiplėtė ir išaugo tiek, kad teko persikelti į Kultūros centro erdves, įsiliejant į tradicinį renginį „Atspindžiai“.

Saviškius iš Šilutės atlydėjusi sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Šilutės viltis“ vadovė Eglė Paulauskienė sakė, kad šios šventės jų žmonės labai laukė, nes tai – bendrystės, pasitikėjimo ir išgyvenamos tarpusavio atsakomybės renginys: „Scenoje esantieji labai rūpinasi vieni kitais: padeda, jei kažkas kažką ne taip padaro, jei pamiršta žodžius. Visus juos vienija atsakomybė už bendrą vaidinimą, niekuomet vienas kito nepašiepia, tik stengiasi padėti.“

Jai antrino pakalbintos Gargždų socialinių paslaugų centro darbuotojos Gintautė Survilienė ir Vaiva Žutautienė: „Tiems, kurie atvyko, labai patinka vaidinti. Vaidindami jie atsipalaiduoja, būna natūralūs. O scenoje spinduliuoja džiaugsmą, jų nekausto scenos baimė.“

Patiria bendrystės džiaugsmą

Atsivėrus teatro užsklandai, susirinkusiuosius pirmiausia pasveikino Kretingos rajono savivaldybės vicemerė Vaida Jakumienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Kristina Gimžauskaitė-Mažonienė ir šventės šeimininkė Dienos centro vadovė B. Viskontienė. Už renginio režisūrą buvo atsakinga šio centro individualios priežiūros darbuotoja Laima Stonkuvienė, pati vaidinusi vaizdelyje pagal Žemaitės dramą „Marti“, kuriuo ir buvo pradėta šventė.

„Esate ypatingi svečiai mūsų miesto scenoje, o tarpusavyje – tarsi antroji šeima“, – į negalią turinčius žmones ir juos Teatro dienai parengusius įstaigų darbuotojus, jiems dėkodama už perteiktus gyvenimiškus epizodus, kreipėsi V. Jakumienė. – Tai, kas vyksta scenoje, ir yra pats gyvenimas.“

„Jeigu gyvenime vyksta stebuklai, jie vyksta teatre. Ir tegul tie stebuklai būna palydėti daugybės šypsenų, aplodismentų“, – linkėjo K. Gimžauskaitė-Mažonienė, pastebėjusi, kad čia suvažiavę žmonės siekia parodyti tai, ko kiti tarsi nė nepastebi. – Kai scenoje esančiuosius stebi daug kitų žmonių, pakyla jų savivertė. O pati šventė suteikia daug džiugesio, pasimačius su draugais, sueinant į naujas pažintis, puoselėjant bendrystę.“

Vaidindamas yra laisvas

Paprašyta „praskleisti“ šventės užkulisius ir apibūdinti tai, ką teatras duoda žmonėms su negalia, šio renginio sumanytoja B. Viskontienė sakė, kad saviraiška yra labai svarbi kiekvienam žmogui.

„Saviraiška – ne vien teatras. Įstaigos yra tarpusavyje pasiskirsčiusios: vienos, tarkim, Palangos socialinių paslaugų centras, kasmet rengia „Sniego gniūžtę“, kitos – Jonines, Kalėdas, kitokias šventes. Tai – tarpinstituciniai įsipareigojimai sukviesti kitų rajonų negalią turinčius žmones dėl jų pačių.

Mūsų centras prieš dešimtmetį pradėjo rengti teatro šventę: iš pradžių – tik sau, po to išsiplėtėm ir kvietėm kitas rajono įstaigas, o dabar – visos šalies“, – kalbėjo B. Viskontienė. Šįkart atvyko svečių iš Klaipėdos, Šilutės, Gargždų, Palangos, Raseinių, Skuodo, Priekulės, Strėvininkų dienos centrų ir globos įstaigų.

Asmenų su negalia teatras yra unikalus tuo, kad jiems tarsi nė nereikia vaidinti – sukurtas vaidmuo jiems yra pritaikomas. „Žvelgiant į žmogų, jame galima išskaityti būsimą personažą. Negalią turintis žmogus išreiškia tą savo pusę, kurioje jis – natūralus. Vis dar stereotipiškai mūsų visuomenėje sakoma: nekurkim savo gyvenimo teatro, nes mes susikuriame taisykles ir tuo save tarsi įkaliname. O negalią turintis žmogus vaidindamas yra laisvas. Kai jis išeina į sceną, reikia mokėti skaityti tarp eilučių – tai ir yra tikrasis gyvenimas, jų neįgalus galėjimas“, – teatro svarbą akcentavo B. Viskontienė.

Nebe darbingumo, o dalyvumo lygis

Be abejo, tam, kad suprastų, koks vaidmuo žmogui su negalia yra tinkamiausias, reikalingos specialistų įžvalgos. Galbūt dėl to, samprotavo pašnekovė, garsieji teatrų režisieriai į savo statomus spektaklius pradėjo kviesti asmenis su negalia, nes šiems nereikia persikūnyti į tam tikrus personažus – vaidmuo jiems gimsta savaime, nes jame yra jie patys.

„Mūsų dienos centruose nėra profesionalaus režisieriaus etato – įstaigų lankytojų gebėjimus įžvelgia vietos specialistai: tai gali būti socialiniai darbuotojai, užimtumo specialistas ar individualios priežiūros darbuotojas“, – kalbėjo centro vadovė.

Ji priminė, kad nuo šių metų pradžios, Lietuvai ratifikavus Jungtinių tautų konvenciją, kurioje išreikšta ypatinga pagarba negaliai, pasikeitė ir požiūris į ne-galią: „Esame skirtingi savo galėjimu ir tuo unikalūs. Turime priprasti ir prie naujos ne-galios sampratos, kurią įtvirtina nauja formuluotė, nustatant nebe darbingumo ar specialiųjų poreikių, kaip buvo anksčiau, o – dalyvumo lygį.

Mąstymą turi keisti ir visuomenė – negalime klijuoti etiketės, kad žmogus neįgalus, nes negali. Jeigu turime kažkokių trūkumų, neturime to įvardinti kaip negalios. Reikia įžvelgti, kiek žmogui reikia paramos, kad jo dalyvumas būti kiek įmanoma labiau visavertis.“