Kuršiškoji Palanga: Per stebyklos labirintus – į begalvio, aukštyn kojomis palaidoto prakeiktojo kapą

Su daugiau nei pusšimčiu žmonių. Prietemose. Sutemose. Nuostabaus saulėlydžio fone ir pamėkliškuose pušų šešėliuose. Nuo Birutės kulto šventvietės iki Kartuvių, Kapų, Naglos mirties kalno.

Apie vikingus ir pagrobtą vaidilutę. Su tik Mėguvos žemei būdingais gintaro amuletais ir specialiai pagamintu, nepaprasto grožio XI a. kuršių moters krūtinės papuošalu.

Per paleoastronominės stebyklos labirintus – į begalvio, aukštyn kojomis palaidoto prakeiktojo kapą.

Įykęs išskirtinis, saulėlydžio gaisų nuspalvintas žygis Palangoje vos apie jį paskelbus sulaukė tikro ažiotažo, ir ši aplinkybė man labai svarbi.

Palanga vis dar sapnuoja kurortinį sapną, tarsi iki XIX a. pabaigos šio miestelio istorija būtų niekam neįdomi.

Bet taip nėra.

Todėl mano sena svajonė buvo vesti pažintinę ekskursiją kuršių keliais, supažindinti žmones su baltų vikingų kultūros atspindžiais būtent Palangoje. Nes ji šiame kontekste – ypatinga.

Vikingų laikais tai buvęs vienas svarbesnių prekybos ir amatų centrų Pietryčių Baltijos regione, todėl naujausios technologijos pirmiausiai atkeliaudavo būtent į Palangą.

Šios kuršių gyvenvietės meistrai pirmieji, apie X a. vidurį išmoko žiesti puodus.

Čia randame aiškios hierarchinės struktūros apraiškas: viename iš kapinynų atskirai nuo kitų palaidoti turtingieji (pirkliai, kariai) nuo mažiau pasiturinčių.

Galimai būtent Palangoje gimė pirmosios, į tuometės ankstyvųjų viduramžių mados viršūnes šovusios ir Mėguvos prekės ženklu laikomos pasaginės segės aguoniniais galais, vėliau išplitusios po visą, platų regioną.

Na, ir dažinė mėlžolė: augalas, iš kurio kuršiai išgaudavo indigo spalvos dažą. Jis laikomas jau išnykusiu (natūraliai nebeauga) Lietuvoje, ir paskutinės jo augavietės fiksuotos Palangoje.

Esu dėkingas Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos nacionalinis muziejus padalinio Palangos burmistro dr. Jono Šliūpo muziejaus Jono Šliūpo muziejus vadovybei ir jo edukatorei Ievai Žiubrienei Ieva Žiubrienė, sugalvojusiems organizuoti tokį žygį ir patikėjusiems jo turinio išpildymą man. 

Archajiškasis Palangos paveldas – toks talpus ir turtingas, jog buvo sunku ką nors nepapasakoti.

Čia tarpuasavyje persipina akademinė archeologija su lakiąja mitologija, istorinės peripetijos su paleoastronominėmis interpretacijomis etc.

ekrano nuotr

Kelionę pradėjome nuo paskaitos apie kuršių istoriją Palangos piliakalnio aikštelėje.

Pasiėmiau su savimi ir autentiškų, tūkstantmečio senumo radinių, ir preciziškų rekonstrukcijų, su vienu kurių išsamiau supažindinsiu kitą savaitę: tai – išskirtinis, ypatingai prabangus XI a. papuošalas iš Palangos kapinyno kapo Nr. 198.

Ekskursijos dalyviai gavo bazinę informaciją apie Palangos priešistorę ir patį piliakalnį, jo neįtikėtinas transformacijas nuo gynybinės paskirties pilies iki alkvietės, dangaus kūnų stebyklos ir krikščioniškosios kultūros epicentro.

Rinkdamas medžiagą ir pats sužinojau šį tą naujo.

Pavyzdžiui, kad legenda apie vaidilutę Birutę gimė tarpukariu, ir pirmą kartą ji užrašyta 1922 m. Klaipėdos „Ryto“ spaustuvės išleistame „Vadove po Palangą“.

Galima pajuokauti, jog rinkdamasis žmoną LDK Kęstutis atvyko į vaidilučių... castingą (atranką). 

„Buvo tai graži vasaros diena, kurioje buvo čia atvykęs kunigas (vyriausiasis vaidila ar krivis – D.N.), kurs priėmė tą dieną merginas, pasiruošusias į eiles vaidilučių.

Birutė taipogi stovėjo gerų mergelių eilėse ir turėjo būti tą dieną pašvęsta dievaičių tarnystei. Birutė laikė ant rankos baltą – vaidilutės – rūbą.

D. Kunigaikštis Kęstutis, pagavęs baltąjį rūbą nuo Birutės rankos, įmetęs jį į ugnį, o Birutę su savimi pasiėmęs“, - rašoma padavime, kuriame pirmą kartą paskleistas ir mitas apie pačiame kalne glūdintį pačios kunigaikštienės ir LDK Vytauto motinos kapą.

Galbūt mažiau žinoma ir tai, kad vietoje dabar Palangos piliakalnio papėdėje stovinčios, žalvarinės Birutės skulptūros 1507 m. jėzuitai buvo pastatę Švč. Mergelės Marijos statulą, kurią pagonys ėmė... garbinti, kaip Birutę.

Jos kultas efemeriškai persipynė su katališkuoju Mergelės Marijos kultu, gal todėl ištisus šimtmečius Birutės kalnas buvo lankomas, kaip šventa, stebuklinė vieta.

Net per maro Palangoje epidemiją čia žmonės plūdo melstis.

ekrano nuotr

Ekskursijos dalyviams atskleidžiau ir aplinkybes, koks realus pagrindas leido legendų kūrėjams paskleisti kol kas niekieno neįrodytą mitą, kad Birutės palaikai ilsisi būtent ant ševntkalnio.

Jame išties rasta žmonių palaikų...

Na, o saulei nyrant į Baltijos bangas leidomės pajūriu link dar vieno kultinio Palangoje objekto: Naglio kalno, kurį seniau vadino Olandų Kepure.

Pakeliui papasakojau apie gintaro šukučių paslaptis, o pačią reliktinę kopą ir su ja padavimu susietą, iš po žemių į jūrą įtekantį Ašaralio upelį pasiekėme jau visiškoje tamsoje.

Toks ir buvo planas. Blausios žvakelės šviesoje žygio dalyviai išgirdo neįtikėtinų sutapimų turinčias legendas apie du Naglius ir dvi jo žmonas: Brukšvą ir Neringą.

Apie jo „dvipatystę“. Ir Brukšvą, „pasivijusią“ vyrą iki pat Drevernos.

ekrano nuotr

Ekskursijos dalyviams parodžiau ir kraupiausius Naglio kalno slėpinius: prieš beveik pusę amžiaus vykusių archeologinių kasinėjimų ataskaitos nuotraukas.

Profesorius Vladas Žulkius šiame kalne rado pačių keisčiausių kapų. Ir pagoniškos alkvietės likučių.

Bet įdomiausi – palaidojimai: jie siekia XVI-XVII a., bet laidoti žmonės, kaip kuršiai: ne lentiniuose, o skobtiniuose karstuose. Kai kurie – su įkapėmis.

Ypatingi tai buvo anapus iškeliavę palangiškiai.

Pasmerktieji. Negimę kūdikiai. Savižudžiai. Paskenduoliai.

Kažką labai baisaus padarę, nes kitaip nepavyksta paaiškinti, kodėl vienas vyras buvo palaidotas be karsto, nupjauta (ir neišku, kur padėta) galva ir dar aukštyn kojomis.

Aš parodžiau tą nuotrauką...

ekrano nuotr

Neįmanoma visko papasakoti, nors ir taip daug prirašiau.

Žygis buvo turiningas, su aibe pikantiškos ir svarbios informacijos, o ekskursijos dalyviai – puikūs.

Atvyko ir vietiniai, ir iš aplinkinių miestų, ir Vilniaus, Šiaulių. Žingeidūs, apipylę klausimų lavina, šią ypatingą kuršių paveldo oazę – Palangą – pažinti norintys lietuviai.

Ačiū jiems už ištvermę ir gerą nuotaiką. Belieka tikėtis, jog Palanga ir vietos savivaldos lygiu labiau atsigręš į savo kuršiškąją priešistorę, kuri gali dar labiau garsinti šį nuostabų pajūrio miestą. 

Iki kitų susitikimų! 

ekrano nuotr

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder