„Šlovė Rusijai“ užrašu paženklintas Ukrainos gynėjas atskleidė, kas padėjo ištverti kankinimus
Karys pasakojo, kad pateko į nelaisvę 2024 m. vasarį po to, kai buvo sunkiai sužeistas sprogus granatai, bandydamas atremti rusų puolimą į savo poziciją. Jį surado rusų kariai ir nunešė į savo pozicijas. Pasak Andrijaus, rusai nustebo, kad jis buvo gyvas, nes kurį laiką nekvėpavo ir neturėjo pulso.
Po sužeidimo jis pirmą kartą prabilo, kai rusai traukė jį iš žeminės. Kareivis pasakojo, kad nejautė kojų ir iš pradžių manė, kad jas nuplėšė sprogimas. Tačiau rusai patys jį apžiūrėjo ir iš pradžių nesuteikė jokios medicininės pagalbos.
„Iš esmės randai, kuriuos turiu dabar, tada buvo atviros kraujuojančios žaizdos. Manau, kad dėl kraujo netekimo nuolat alpdavau“, – atskleidė Andrijus.
Jis taip pat pripažino, kad prašė priešų jį nužudyti, tačiau jie to nepadarė. Vyras sakė, kad po apžiūros viename rūsyje jis buvo perkeltas į kitą, kur buvo „pasveikintas“ smūgiu į galvą pilnu penkių litrų buteliu vandens. Tuo metu jam kažkuo buvo uždengtos akys ir surištos rankos.
A.Pereverzevui atgavus sąmonę, jis buvo apklaustas. Vyras teigė, kad rusų kariams „sekė pasakas“, suprasdamas, kad nesvarbu, ką jiems bepasakotų, jie bandys jį palaužti.
„Kai jie sužinojo, iš kokio dalinio esu, tai juos labai supykdė. Jie buvo įsiutę“, – prisiminė Andrijus. Jo tardymas truko nuo vidurnakčio ar 1 val. nakties iki saulėtekio. Per tą laiką vyras buvo kankinamas. Andrijaus teigimu, rusai kelis kartus panaudojo elektrošoką tiesiai ant jo atvirų žaizdų.
Ryte rusai nuvežė A.Pereverzevą į ligoninę, kur jis buvo išrengtas, o nuėmus raištį nuo akių ir išlaisvinus rankas, jis ir toliau kartkartėmis prarasdavo sąmonę.
Ligoninėje Ukrainos gynėjui buvo atlikta operacija ir jis buvo perkeltas į intensyviosios terapijos skyrių, kur išbuvo dar dvi dienas. Ten jis ir sužinojo apie užrašą, kuris buvo išdegintas ant jo kūno.
Ukrainos kariškiui apie tai papasakojo slaugytoja: „Nesijaudinkite, kai grįšite namo, galėsite pasidaryti tatuiruotę ar ką nors kita“.
A.Pereverzevas pažymėjo, kad tuo metu jis neturėjo supratimo, apie ką ji kalba, o pirmą kartą užrašą pamatė tik po savaitės, kai buvo perkeltas į įprastą palatą.
Kariškis teigė, kad pamatęs užrašą, jis pareiškė: „Jūs visi esate niekšai, aš jus visus nužudysiu“.
Tuomet jis vėl buvo sumuštas, o vienas iš tvarsčius keitusių vyrų kišo pirštus į žaizdas, norėdamas jam sukelti dar daugiau skausmo. Pasak Andrijaus, užrašą „Šlovė Rusijai“ ant jo kūno padarė pirmasis jį operavęs chirurgas. Tikriausiai lituokliu. Jis taip pat pasakojo, kad Rusijos ligoninėje jam buvo pasakyta, jog sprogimo metu plyšo šlapimo pūslė, šlaplė ir tiesioji žarna, todėl jam buvo pašalinta dalis tiesiosios žarnos ir įstatyta stoma bei kateteris.
Rusijos ligoninėje jis praleido du su puse mėnesio ir per tą laiką negalėjo net atsistoti, nes jam itin trūko jėgų. Kai jau pastovėjo ant kojų, prie jo priėjo nepažįstami vyrai su balaklavomis, neva norėdami jį apklausti, o iš tikrųjų tik pasityčioti – kankinti dėl pramogos.
Anot A.Pereverzevo, vienas iš vyrų trenkė jam į ausį ir galvą, panaudojo elektrošoką, o kitas sėdėjo prie nešiojamojo kompiuterio. Kankinimai truko apie 40 minučių.
Ukrainos kariškio teigimu, nors dar nebuvo sustiprėjęs, kad pats galėtų vaikščioti, iš Donecko ligoninės buvo perkeltas į koloniją Čistakove. Į koloniją jis buvo perkeltas kaip septynių sunkiai sužeistų kariškių grupės narys, todėl juos vežusiems asmenims buvo įsakyta su grupe elgtis palyginti švelniai.
Kai Andrijus išlipo iš transporto priemonės, jam vieną kartą gumine lazda buvo smogta į nugarą. Kitą vyrą, vardu Mychailas, kuris po kojų sužeidimo negalėjo greitai judėti, mušė daug ir stipriai, kol jis prarado sąmonę.
Po to A.Pereverzevas su kitais kariškiais buvo nusiųstas į dušą, jiems buvo nuskustos galvos. Jis prisiminė, kad kiekvieną kartą, kai belaisviai buvo perkeliami iš vienos patalpos į kitą, juos daužydavo lazda arba krėsdavo elektrošoku.
Tada jis ir kiti vyrai buvo išsiųsti į „karantiną“ – nedidelę kamerą, skirtą šešiems žmonėms, kurioje iš tikrųjų buvo laikoma nuo devynių iki dvylikos žmonių. Šios kameros plotas buvo apie 2,5 kv. m, o kaliniai 16 valandų per parą praleisdavo ant kojų, todėl jos greitai sutindavo.
Drabužiai jiems buvo grąžinti tik ketvirtą ar penktą dieną, prieš tai jie buvo apsirengę tik apatiniais drabužiais ir kelnėmis ir turėjo stovėti basi ant betoninių grindų.
Kaip ir daugelis kitų belaisvių Andrijus sakė, kad kolonijos ir ligoninės prižiūrėtojai reikalavo, jog kaliniai atmintinai išmoktų Rusijos himną, o tie, kurie nemokėjo, buvo talžomi tol, kol nebegalėdavo atsikelti.
Ukrainos kariškis sakė sužinojęs, kad gegužės 22 d. bus iškeistas – apie tai atvirai pranešė sargybinis, kuris išvardijo pavardes tų, kurie turėjo būti iškeisti.
Tada iš kolonijos jie buvo nuvežti į Rostovo prie Dono oro uostą. Į oro uostą jie atvyko vakare ir iki kito vakaro turėjo laukti mainų. Jiems nebuvo leidžiama naudotis tualetu ir niekas nedavė vandens.
Atėjus laikui, jie buvo išvesti iš transporto ir naktį užrištomis akimis perkelti į lėktuvą. Lėktuvui atskridus, kaliniai dar kelias valandas laukė, kol galės kirsti sieną.
Paklaustas, kas jam padėjo ištverti rusų nelaisvę, A.Pereverzevas atviravo, kad pažadėjo savo devynerių metų dukrai, jog grįš. Jis taip pat sakė, kad, kai pagaliau galėjo susitikti su dukra, ji iš pradžių jo neatpažino.
Klaiki patirtis neišmušė iš jo noro toliau tarnauti kariuomenėje, tačiau Andrijus pripažino, kad viskas priklausys nuo būsimos operacijos ir gydytojų išvadų po jos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą