Bet buvo laikas, kai ir aš ten vaikščiojau. Ten pirmąkart tribūnoje pamačiau Trispalvę, po varžybų sirgalių minioje jos ieškojo milicija, bet nerado, nes gal ir nenorėjo rasti.
Dabar nėra nei stadiono, nei mano uošvio.
Bet kažkas liko širdyje.
Vieną vakarą per LRT Plius pamačiau filmą apie Benjaminą Zelkevičių. Visai to nežinodamas. skambinau Benjaminui ir kalbėjau, kad jis man primena Saulių Sondeckį.
Nes kaip dirigento, taip ir trenerio užduotis – suburti kolektyvą, Lietuvos komandą.
Šiandien ekrane mačiau Benjaminą pasakojant, ką jam reiškia muzika – filmuota tai juk ne vakar, reiškia nieko neišgalvojom.
Žiūrėjau į Benjaminą ir jo vyrus – jie tokie, kad ir šiandien galėtų stoti už Lietuvą. Negavę tūkstančių, bet tikri sporto aristokratai, išlikę asmenybėmis, pavyzdžiu mums.
Prieš keturis dešimtmečius Benjaminas aplankė ir mane po Amerikos dangoraižiais, bet jais nesižavėjo, o ieškojo lietuvio treniruojamo Niujorko „Kosmoso“ klubo.
Po Čikagos pasakojo apie jį globojusį nuostabų sporto organizatorių – tokį Valdą Adamkų.
Iš smalsumo pavarčiau dokumentus – tarp keliolikos tūkstančių valstybės ženklais pagerbtų Lietuvos piliečių Benjamimo Zelkevičiaus vardo nėra.
Gyvenime taip būna.
Nors daug kas pasakytų – 100-metis Lietuvos futbolas nėra vien sportas.
Tautos raidoje jis reiškia kažką daugiau.
R. Jurgaičio / lrytas.lt. nuotr.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą