Vidmantas Valiušaitis: Sąjūdžio žmonėms, net jeigu ilgainiui artimesni ryšiai ir neišsilaikė, jaučiu sentimentą

Kompartijos nutarimu, buvo pradėtas statyti didelis pastatas Ugniagesių gatvėje, kuris visiškai užstojo šv. Gertrūdos bažnyčią ir uždarė ją akliname kieme, į kurį patekti galima buvo jau tik pro tą vienintelę "bromą" iš Laisvės alėjos. 

Buvo tai suprantama kaip ideologinis sprendimas, demonstruojama ateistinės prievartos forma. Šiandien jau menkai beprisimenamas tas įvykis, nors, faktiškai, tai buvo galbūt pirmasis viešas visuomeninis veiksmas, oponuojantis kompartijos linijai.

Tai buvo savotiška "pirmoji kregždė", dar iki Sąjūdžio pasirodymo.

Buvo susirnkęs, palyginti, nedidelis būrelis (20-30 žmonių?) viešumoje tada šiek tiek (ne per daug!) žinomų žmonių (architektų, gamtosaugininkų, žurnalistų), kurie mandagiai architekturiniais ir urbanistiniais argumentais kritikavo tokį sprendimą. Kažkoks žmogus visą renginį filmavo. 

Atsimenu, buvo kažkiek nerimo: ar "nesusems"? Kadangi dar tais pačiais metais per bandymą paminėti Vasario 16-ąją - "sėmė".

Praėjo be pasekmių dalyviams ir organizatoriams, bet ilgainiui, jau Sąjūdžiui pakilus, rezultatas buvo neįtikėtinas - tas pastatas, užstojęs bažnyčią, buvo demontuotas, o ervė aplink šv. Gertrūdos bažnyčia dabar yra gražiai sutvarkyta ir tapusi labai jaukiu Kauno kampeliu, dažnai lankomu pačių kauniečių ir miesto svečių!

Tokia buvo pradžia ir mano pažintis su Algirdu, su kuriuo paskui daug bendrauta atsiradus Sąjūdžiui. Sąjūdžio žmonėms, net jeigu ilgainiui artimesni ryšiai ir neišsilaikė, jaučiu sentimentą. 

Šiaip ar taip jie buvo bendrakeleiviai didelio žygio, kuris savo metu pasibaigė laimingai ir to negalima nepripažinti. 

Todėl man įdomu sekti profesinės, kūrybinės, visuomeninės ar net ir politinės raiškos kelią žmonių, su kuriais turėjau reikalų jaunystėje, kai buvo laikas, kupinas didelių vilčių.

Algirdas - vienas iš tų žmonių. 

Vakar buvau nuvykęs į jo knygos pristatymą Mo muziejuje. Parašė romaną. Paveiktas įvykio, kuris tam tikra prasme perketė jo gyvenimą. 

Vidinę jo sanklodą. Įdėmiai klausiau vakar jo pasisakymus. Kai vedėjas paklausė, kas svarbiau: žinojimas ar tikėjimas? Atsakė savo knygos herojaus profesoriaus žodžiais: žinoti visko negali, o tikėti gali...

Sveikinu, Algirdai! Sėkmės ir kloties įprasminant toliau savo gyvenimo patirtį!

P. S.

Pridursiu, kad į Mo salę žmonės netilpo, aš taip pat stovėjau tarpduryje. O po renginio išsirikiavo didelė eilė prie "Koplyčios".