Ždanas Lukas Rysevas: "Praradau tą gyslelę"

Ždanas Lukas Rysevas: "Praradau tą gyslelę"

Kėdainiuose vaikystę, o Klaipėdoje jaunystę praleidęs Ždanas Lukas Rysevas jau dvi dešimtis metų gyvena JAV. Ketverius iš jų - Niujorke, penkiolika - Los Andžele.

Kitaip nei daugelis išeivių, prigijusių svetur, daug pasiekusių ar daug praradusių, Ždanas nesipuikavo išskirtinumu, nekalbėjo apie nenumaldomą tėvynės ilgesį, nesiūlė žinovo išvadų apie emigracijos priežastis. Nepeikė Lietuvos, neidealizavo Amerikos, nesiteisino dėl savo sprendimų. Tiesiog papasakojo, kaip jis gyvena Los Andžele. Paprastas šeštadienio pokalbis su paprastu žmogumi - pavargusiems nuo pompastikos.

Kuklios prigimties

Truputis genealogijos. Kur susitiko jūsų tėvai?

Mano tėvai susitiko Kėdainiuose. Vienas buvo atvykęs iš Kelmės, kitas - iš Zarasų rajono. Vidurio Lietuvoje sulaukė sūnaus ir dukros. Ten gimiau, užaugau, baigiau Juozo Paukštelio vidurinę mokyklą.

Dabar tėvas jau iš kito pasaulio žvelgia į mus, o mama ir sesuo su dukra gyvena Palangoje.

Kaip dažnai susitinkate?

Esu labai jau atitrūkęs nuo Lietuvos ir nedažnai aplankau gimimo šalį ir artimuosius.

Jūsų vardas negirdėtas. Kokia jo istorija?

Mano seneliai iš tėvo pusės - Lietuvos rusai, sentikiai, tai ir iškapstė tą vardą iš kažkokių religinių raštų...

Klaipėdoje studijavote teatro meną.

Klaipėda suviliojo mamos dėka. Būdamas 16 ar 17 metų, svajojau apie teatro sceną, bet dėl savo kuklios prigimties abejojau, ar esu tinkamas. Mama pasiūlė kitą variantą: uostamiestyje, tuometinėje konservatorijoje, buvo galima studijuoti lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros specialybę. Taip vėjas ir nudvelkė mane pajūrin.

Metai, kuriuos praleidau Klaipėdoje, buvo mano Jaunystė!

SŪNUS Edvinas, 24 metų, JAV pragyveno tik trejus metus. "Nepatiko jam čia, grįžo į Europą. Dabar gyvena ir dirba Olandijoje."

Ką prisimenate apie kurso draugus?

Kai įstojau į konservatoriją, po kelių mėnesių teko prisijungti prie jaunuolių, kuriems likimas lėmė sovietinėje kariuomenėje praleisti 2 ar 3 metus. Bet per pirmuosius studentiškus mėnesius užsimezgę ryšiai su nuostabiais žmonėmis tęsėsi ir grįžus iš kariuomenės. Džiugino ir nauji, jaunesni, bendrakursiai. Keturi studentai iš skirtingų kursų buvome labiausiai susitelkę: Rytis, Vaidas, Ramūnas ir aš. Įspūdingai tada mūsų gyvenimėlis lėkė... Iki šiolei su kai kuriais palaikau ryšį, tik kad atstumas, laiko skirtumas ne visuomet palankus draugystei puoselėti.

Ką veikėte baigęs mokslus?

Man nepavyko jų baigti. Po trejų metų išlėkiau į atvirą pasaulį.

Kas nutiko?

Tuomet, būdamas jaunas ir karštakošis, kaltinau vieną iš lietuvių kalbos dėstytojų, kad buvau priverstas palikti nebaigtas studijas.

Teko eiti dirbti?

Dar studijuodamas dirbau lietuvių kalbos mokytoju tuometinėje Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje, vėliau Palangos Jurgučio mokykloje. Geri prisiminimai. Kai kurie mokyklos vadovai išreiškė nuomonę, kad tapti profesionaliu mokytoju man reikia daugiau pastangų, užtat bendravimui su mokiniais nieko netrūksta. Džiaugiausi galėdamas būti jų draugas.

Kol emigravau į JAV, dar dirbau laikraštyje "Vakarinė Palanga". Čia išmokau žurnalistinių niuansų.

Niujorkas - Los Andželas

Išvažiuoti į Ameriką - tai buvo jūsų svajonė, ilgai brandintas planas, ar spontaniškas sprendimas, atsitiktinumas? Kaip įsivaizdavote gyvenimą ten ir ką realiai atradote?

Sulaukęs 33 metų, jau buvau vedęs ir turėjau atžalą. Sūnus augo tomis dienomis, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Keltis į kitą šalį nebuvo svajonė nei siekis - greičiau jau atsitiktinumas. 1999 m. laimėjau žaliąją kortą. Išvykome su šeima. Norėjome įsikurti, uždirbti, pajusti kapitalizmo skonį. Kiek vėliau bandžiau įsitraukti į laikraščio kūrimo procesą, bet greitai pats supratau, kad mano akcentas, tarimo bei rašybos klaidos tam trukdo. Be to, šiek tiek esu tinginys.

Pirmuosius ketverius metus praleidome Niujorke. Ten gyvenimo ritmas tokio greičio!.. Yra net posakis - "in New York minute" (per Niujorko minutę). Šioje dangoraižių sostinėje ji trumpesnė nei kitur.

TARP Los Andželo ir San Diego.

Ką dirbote Niujorke?

Įvairius darbus... Teko prižiūrėti pagyvenusį žmogų, graikų restorane lankytojams patiekti salotas ir žuvies patiekalus, Manhatano viešbutyje dirbti apsaugos darbuotoju ir pabendrauti su milijonieriais - ir draugiškais, ir pasipūtusiais.

Kaip tuomet jautėtės?

Jaučiausi žmogumi. Nors gaudavau minimalų atlyginimą, bet galėjau sau leisti ir paišlaidauti, ir dar susitaupyti lietingai dienai.

Kodėl patraukėte į Holivudą?

Po ketverių metų, praleistų Niujorke, įvykus Rugsėjo 11 tragedijai, nusprendžiau persikelti į Los Andželą. Sakiau - paragausiu šiek tiek holivudiškos atmosferos, - šypsosi. - Ir štai ragauju jau 15 metų.

Patiko skonis? Ar tai reiškia didelį namą su baseinu ir gulinėjimą po palmėmis?

Aš neturiu verslininko gyslelės, savo kompanijos nesukūriau, milijonų nesusikroviau, tad ir pasipuikuoti palmių apsuptu nuosavu namu Malibu ar Beverli Hilse negaliu. Gyvenu Vakarų Holivude, 12 butų 7-ojo dešimtmečio stiliaus name. Jaučiuosi patenkintas, nes sugebu išlaikyti dviejų miegamųjų butą su atskira virtuve. Los Andžele tai šiokia tokia prabanga.

Automobilį turite?

Los Andželas - tai miestas, kur be nuosavo automobilio sudėtinga apsisukti. Tad pavyko įsigyti vieną, o vėliau ir antrą - sūnui. Apskritai šiame mieste vaikštinėti savomis kojomis ne itin populiaru. Visur tik automobiliu. O jei savojo nesinori vairuoti, susiruošęs į kokį nors naktinį klubą, tuomet internetu užsisakai "Uber".

Ar sūnus gerai jaučiasi JAV?

Kitaip nei aš, jis labiau jaučiasi europiečiu ir yra nusprendęs, kad JAV - ne jo svajonių šalis. Edvinas JAV pragyveno tik trejus metus. Nepatiko jam čia, pasiilgo draugų, grįžo į Europą. Dabar gyvena ir dirba Olandijoje.

O jūsų netraukia.

O aš tikriausiai jau būsiu praradęs gimtinės traukos jausmą.

Skamba liūdnai.

Liūdna... bet gyvenimas braižo savas vagas. Ir jos ne visada sutampa su tuo, ką planuoji.

Kaukės

Su kokiais žmonėmis daugiausiai bendraujate ir lengviausiai randate bendrą kalbą?

Visuomet buvau tokios nuomonės: geriau turėti vieną ar du gerus draugus negu krūvą pažįstamų, kurie dėvi draugo kaukę, kol linksmybės tęsiasi.

Kaip vietiniai, jei galime taip sakyti, žiūri į emigrantus? Lengvai suartėja ar privengia?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad bendrą kalbą lengviau atranda emigrantai su emigrantais. Daugiau bendrų interesų. Atvykėliai iš įvairių šalių, mano nuomone, jaučiasi artimesni vienas kitam nei vietos gyventojai tarpusavyje.

Kita vertus, tų atvykėlių tiek daug, kad ką nors pavadinti "vietiniu" yra sudėtinga, toji riba sunkiai apčiuopiama. Na, tikrieji vietiniai, vadinamieji indėnai, visai kitaip žiūri į emigrantus: juk daugelis į Amerikos žemyną atsikėlė nekviesti, vieni senais laikais, kiti - šiame amžiuje.

Los Andželas yra pasiskirstęs rajonais pagal skirtingo lygio ir skirtingų tautybių žmones. Vienoje teritorijoje telkiasi meksikiečiai, kitur - daugiausia juodaodžiai (Afrikos amerikiečiai - taip populiaru vadinti), dar kitur - azijiečiai. Skirtingose miesto teritorijose ir nusikalstamumo lygis skirtingas.

Beverli Hilsas, Vakarų Holivudas, Šiaurės Holivudas ir panašiai turi atskiras savivaldybes ir net vietos įstatymai šiek tiek skiriasi.

Žvaigždės ir milijonieriai gyvena Beverli Hilse, Bel Air, Hancock Park, Vakarų Holivude... Be abejo, vienas iš įspūdingiausių rajonų prie Ramiojo vandenyno - tai Malibu.

Žodžiu, vietos netrūksta nei įžymybėms, nei eiliniams mirtingiesiems.

Rojaus sala?

Kas kaip supranta... Dauguma žmonių čia atvyksta iš įvairių valstijų ir pasaulio šalių tam, kad įsilietų į kino, muzikos ir televizijos pramonę. Dažnas jaunuolis prisistatys kaip aktorius, nors dirba restorane ar kavinukėje. Jei pats nesi įsitraukęs į "industriją", tai susidomėjimas tavimi bus toks: kokiame rajone gyveni, kokį automobilį vairuoji, koks tavo darbas. Kaip asmuo, tu mažai kam rūpi. Labai retai sutiksi atviraširdį. Aišku, negalima visų suvienodinti ir vertinti kategoriškai. Perlų visur esama.

O jūs esate įsitraukęs į "industriją"? Kokia veikla užsiimate?

Nors čia baigiau kompiuterinio dizaino studijas, bet supratau, kad labiau mėgstu žmones negu kompiuterius. Šiuo metu darbuojuosi privačiame sektoriuje, vienai šeimai priklausančios agentūros vadybininku. Tai nebuvo mano svajonių darbas, ypač pagal tą supratimą, kurį turėjau jaunystėje, - juokiasi, - bet džiaugiuosi tuo, kad visuomet esu tarp žmonių, veiksmo sūkuryje. Galima sakyti, kasdien einu į gyvenimo mokyklą. Kukliam gyvenimui visko pakanka.

Nykstantis jausmas

Kai kurie lietuviai, ilgai gyvenę JAV, grįžta į Lietuvą. Kaip manote, kodėl?

Manau, grįžta dėl įvairių priežasčių. Daugelis yra išsaugoję tautiškumo jausmą, meilę gimtinei. Jie nori grįžti į namus, kur viskas sava ir miela. Kitiems tenka palikti JAV, nes nelegalus gyvenimas nėra ramus ar apsaugotas. Pastaruoju metu griežtėja Valstijų akcijos nelegaliai gyvenantiems atvykėliams.

Teko skaityti, kad dabar sunku rasti darbo, kiti skursta...

Nesu tikras, bet nenorėčiau patikėti, jog emigrantų išvykimo iš JAV priežastis - nedarbas ir skurdas. Nesu to pajutęs. Darbą surasti nėra lengva, bet ir nėra sudėtinga. Reikia tik atkaklumo, pasiryžimo ir žinoti, koks darbas patenkins tavo poreikius bei garantuos finansinį stabilumą.

Kaip emigrantas, ar esate patyręs kokią nors diskriminaciją?

Nesu patyręs nieko panašaus. Net prastai mokėdamas anglų kalbą ir turėdamas vos 100 dolerių kišenėje, pasiekiau nemažai. Buvau suprastas ir sulaukiau pagalbos iš valstybinių įstaigų, kurios čia šiaip vadinamos biurokratų buveinėmis. Ledus pralaužti visur įmanoma. Teko pabendrauti ne su vienu Amerikos biurokratu - ir nebuvo neperkopiamų barjerų.

Diskriminaciją labiau platina patys žmonės, nejaučiantys žmoniškumo ir pagarbos vieni kitiems. Vis dar egzistuoja paslėpta neapykanta tarp juodaodžių ir baltųjų. Šaipomasi iš azijiečių. Centrinės ir Pietų Amerikos išeiviai dažnai sugrupuojami į vieną meksikiečių tautą. Tačiau tai nėra taisyklė.

Pas mus daug kalbama apie emigrantus. Sako, kad lietuviai svetur pasiryžę daug iškęsti dėl pinigų.

Kiekvienas atvykęs į šią šalį pirmiausiai svajoja apie pasiturimą gyvenimą: gerai mokamas darbas, prabangūs namai ir automobiliai. Vieni to pasiekia, kitiems tenka pavargti.

Mes visi skirtingi, auklėti ir auginti įvairiose atmosferose, turintys skirtingą gyvenimišką patirtį, skirtingus gabumus. Bet aš nesu čia sutikęs tautiečių, kurie juodai dirbtų ir gyventų nežmoniškomis sąlygomis vien tam, kad susikrautų kuo daugiau žaliųjų.

Ar jūs turite tai, apie ką svajojote? Ko stokojate?

Amerika nėra ideali šalis. Neidealūs ir žmonės, kurie čia atvyksta ir čia gyvena. Nuoširdumas - nykstantis jausmas tarp žmonių. Lietuva, kaip ir daugelis Rytų Europos valstybių, ilgiausiai išsaugojo šį jausmą. Tai ne vien mano nuomonė, esu ją girdėjęs iš kitų - gyvendamas Niujorke ir Los Andžele.

Taip, aš pasiilgstu to bendravimo, kuris buvo kasdienybė man augant Lietuvoje.

Gal esate įsitraukęs į lietuvių bendruomenės veiklą?

Aš tikriausia esu "suamerikonėjęs", nes nepalaikau glaudaus ryšio su lietuviais Los Andžele. Nesu įsitraukęs į lietuvių bendruomenės veiklą.

Kodėl?

Tikriausia kažkur gyvenimo kelyje praradau tą gyslelę, kuri buvo tokia įprasta Lietuvoje. Nuo pirmųjų dienų stengiausi įsilieti į amerikietiškąjį gyvenimo būdą, ir, matyt, praradau kažką savyje.

Ar gaila to, kas prarasta?

Nežinau, ar gailiuosi, ar susitaikiau su tuo. Tikriausiai susitaikiau. Viena vertus, aš pats pasirinkau tokį gyvenimą. Kita vertus, gyvenimas kai ką pakoregavo be mano žinios.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder