APIE GIMTADIENĮ. Jeigu turiu progą, stengiuosi jo nešvęsti. Tai diena, kuri man didesnis išbandymas, didesnis krūvis, didesnė įtampa, o ne šventė. Gimtadienio niekada nesureikšmindavau. Vienintelis gimtadienis, kurį atsimenu kaip išskirtinį, buvo 50-metis. Tačiau tai buvo labiau žmonos Ingos organizuota šventė, kuri man paliko įspūdį ir prisiminimą.
APIE DOVANAS. Atsimenu, kai visi gamindavosi ledo ritulio lazdas, kažkurio gimtadienio proga tėvukas padovanojo parduotuvėje pirktą ritulio lazdą. Tai buvo kažkas išskirtinio. Bet, aišku, ji atlaikė gal kokius du žaidimus. Po to visas lazdas vėl darydavausi pats.
NAMŲ RUOŠOJE tikrai padedu, ir jeigu kas nors galvoja, kad meluoju, tegul paklausia žmonos, vaikų. Joks darbas namuose man nekelia alergijos, nes gyvenant daugiavaikėje šeimoje jį vis tiek kažkas turės nudirbti.
MOTERIAI, kad būtų laiminga, reikia būti moterimi.
NESU PRIETARINGAS, bet visiškai nenuvertinu dalykų, kurių šiandien negaliu suprasti arba pateisinti.
APIE LAIMĘ. Kiekvienas žmogus yra kartu ir savo nelaimės, ir laimės kalvis. Viską reikia pradėti nuo savęs, nenešioti, nelaikyti savyje pykčio, netgi ir ant tų, kurie tavo atžvilgiu labai pyksta. Aš manau, kad pyktis, kerštas, dar kažkokios neigiamos emocijos, kurias žmogus nešiojasi širdyje, yra tas priekalas, ant kurio žmogus kalasi sau nelaimę arba savo nelaimingą gyvenimą. Todėl aš visada linkęs atleisti tiems, kurie manęs labai nemėgsta arba man labai linki blogo. Aš manau, kad tą darydami jie kenkia sau labiau.
APIE VARDUS. Nežinau, kas sugalvojo vardą man, bet mano broliui Kęstučiui vardą sugalvojau aš. Kaip šiandien atsimenu, kad tuometiniuose gimdymo namuose, kur dabar yra vaikų ligoninė, mama gulėjo 4 aukšte. Mes su tėvu stovėjome lauke, nes į vidų tais laikais neįleisdavo ir mama sakė: "Na, Vytautai, sugalvok vardą." Aš atsakiau, kad tegul bus Kęstutis, nors mama labiau norėjo Gedimino.
TURIU DU BROLIUS: jaunesnįjį Kęstutį ir vyresnįjį Romualdą. Abu yra tolimųjų reisų vairuotojai. Kęstas gyvena prie Klaipėdos - Jakuose, Romas - Žagarėje. Su jais susitikinėjame gerokai rečiau negu reikėtų. Viena vertus, jie dažniausiai būna toli ir grįžta trumpam. Kai jie grįžta, ne visada galiu aš. Bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu poreikį ir dvasinę trauką. Gyvenimas per trumpas, kad praleistum kiekvieną akimirką, kurią tu gali skirti susitikimui su artimiausiais žmonėmis.
MANO TĖVAS Boleslovas Grubliauskas visą gyvenimą iki pensijos dirbo Klaipėdos autobusų parke vairuotoju, o mama, Augustina Grubliauskienė, visą gyvenimą iki pat pensijos dirbo Klaipėdos viešojoje bibliotekoje knygų saugyklos skyriaus vedėja.
APIE SVAJONES. Iki 10 klasės mano svajonė buvo vairuoti tarpmiestinį autobusą, bet iš visos šeimos muzikantu, o po to politiku, tapau aš vienas.
PRAVARDĖ "KONGAS" atsirado studentavimo konservatorijoje laikais, kokiais 1977-1978 metais. Tuo metu kaip tik buvo pradėtas rodyti filmas "King Kongas", o aš auginau "bakenbardus" ir ūsus, o svėriau kokius 125 kilogramus. Žodžiu, buvau gan drūtas vyras. Tai kolegos, pažiūrėję tą filmą, kažkaip nusprendė, kad išorinio panašumo yra. King Kongas buvo per ilgas - džiaze pravardė turi būti iš vieno žodžio, tai Kongas man ir prilipo. Aš jos nesivaržau ir nesigėdiju ir dabar.
MUZIKA mano gyvenime atsirado gana spontaniškai, labiau mamos dėka. Klaipėdoje tada buvo populiarus berniukų choras "Gintarėlis". Mane ten nuvedė ir labai greitai pritapau. Vėliau savo kelyje sutikau Simoną Donskovą, kuris buvo mūsų klasės muzikos mokytojas. Išgirdęs apie mano svajonę būti autobuso vairuotoju, jis išvadino mane paskutiniu kvailiu, liepė susirasti trimitą ir bandyti stoti į konservatoriją. Žodžiu, reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje atsirasdavo žmonės, kurie nukreipdavo mane nuo autobuso vairo trimito ir muzikos link.
MOKYKLOJE buvau geras mokinys. 1963-1975 metais mokiausi Klaipėdos IV vidurinėje mokykloje. Bėdos su manimi tėvai tikrai neturėjo, nors buvau gana padykęs, senamiesčio turgaus vaikas. Buvau judrus, kaip ir visi to meto vaikai. Vienintelis dalykas, kuris nesisekė, buvo piešimas ir tapyba.
APIE KELIONES. Didžiausią įspūdį paliko Japonija, apsilankymas Kudži mieste, žmonių nuoširdumas. Sujaudino tai, kad tame mieste mačiau kaip niekada daug Klaipėdos vėliavėlių. Mane labai įkvėpė Tekančios Saulės šalies gyventojų gebėjimas mobilizuotis didžiausio cunamio pavojaus akivaizdoje. Taip pat įsiminė ir kelionė į kitą pasaulio kraštą - Naująjį Orleaną. Kelionė šventomis džiazui vietomis tolygi musulmono išsiruošimui į Meką, kataliko - į Romą.
ŽVAIGŽDE mokykloje kažkada man buvo Gagarinas. Mane žavėjo ne pats jo skrydis, ne uniforma, o būtent žmogiškas nuoširdumas. Kai pradėjau groti ansamblyje, žvaigždės man buvo "Creedence", "bitlai". Kada pradėjau groti trimitu ir jau pradėjau matyti šviesą tunelio gale, be abejo, buvo du dievai - Luji Armstrongas ir Meinardas Fergiusonas. Jie ir šiandien man yra dievai.
APIE TARNYBĄ. 1980-1982 metais tarnavau tuometinės tarybinės armijos Pabaltijo karinės apygardos parodomajame štabo orkestre Rygoje, kuriame buvau orkestro solistu- koncertmeisteriu.
APIE SAVAITGALIUS. Retas savaitgalis, kad jame nebūtų vieno, dviejų ar trijų renginių. Todėl išmokau labai branginti kiekvieną minutę, kurią galiu praleisti su šeima.
APIE CITATAS. Reikiamas frazes ir sentencijas pagimdo situacija. Dažnokai mėgstu cituoti legendinę Džono Kenedžio frazę, žinoma, perfrazuotą: "Neklauskite, ką Klaipėda davė jums, paklauskite, ką Klaipėdai galite duoti jūs." Mėgstu kartoti Motinos Teresės frazę: "Nesistenkime daryti skambių darbų, darykime mažus darbus, bet su didele meile." Labai dažnai savo žmonai kartoju Gabrielio Garsijos Markeso frazę: "Myliu Tave ne už tai, kokia esi Tu, bet už tai, koks esu aš, gyvendamas su Tavimi."
APIE MAISTĄ. Tikrai nepriskirčiau savęs dideliems kulinarams, gaminu maistą iš elementarių produktų, mano stiprioji pusė - žuvis. Taip, kaip iškepu žuvį aš, ar tai būtų stinta, ar plekšnė, ar menkė, namuose niekas kitas nekepa, bet valgo beveik visi. Nesu musulmonas, bet nevalgau kiaulienos. Tortų taip pat nevalgau. Stengiuosi nevalgyti saldainių. Pastaruoju metu nebegeriu kavos. Nevalgau lašinių ir riebaus maisto, nes nenaudinga ir nereikalinga.
GRAŽIAUSIAS METŲ LAIKAS man - pavasario ir vasaros sandūra. Viena vertus, dėl to, kad yra džiazo festivalio laikas, kita vertus, tada šilumos ir šviesos yra daugiau. Tada žmonės gali išeiti į gatves ir tada daugiau gyvybės ir moterų grožio. Tai atgimimas, virsmas.
GRAŽIAUSIOS SPALVOS man yra mėlyna ir žydra.
APIE KRITIKĄ. Žinau savo silpnybes ir bandau neleisti joms dominuoti. Visada esu atviras kritikai, visada vertinu atvirą žodį ir manau, kad tai yra kuras tobulėjimo varikliui. Perkalbėti mane sunku ir neverta to bandyti, bet įtikinti mane savąja tiesa tikrai galima. Visada esu atviras diskusijai.
PINIGAI yra tai, apie ką aš nesusimąstau. Pinigai yra priemonė, užtikrinanti tam tikrą gyvenimo prasmę. Bet tikrai nesu tas, kuris labai gerai moka elgtis su savais pinigais. Jie yra, jų turi būti, jų turiu tiek, kiek reikia, Niekada neturėjau jų per daug, ir, matyt, man nelemta jų turėti per daug.
LABIAUSIAI PATINKA kitų žmonių nuoširdumas ir paprastumas, o nepatinka veidmainystė ir gudravimas.
APIE DRAUGUS. Tikriausias ir didžiausias mano draugas yra žmona. Linkiu kiekvienam turėti tokį draugą šalia.
APIE AUGINTINIUS. Teko auginti ne vieną gyvūnėlį ir dabar mano namuose laksto šuniukas Rokis, atsivestas liepą. Jis nors ir mažas, bet labai kovingas. Rokis myli visus, su vaikais jam patinka dūkti.
ESU džiazo muzikantas, dabar esantis politikoje, o ne politikas, kartais mėgstantis padžiazuoti.
JAUKIAUSIA VIETA NAMUOSE yra pusantro kvadratinio metro neįrengta pirtelė, kuria mes niekada nesinaudojame, bet kurioje aš atsisėdęs groju ir mažiausiai kam trukdau. Ten man pavyksta išpūsti visus vėjus, kurie per dieną yra pripūsti galvoje. Tai relaksacijos forma, nes, kai groji trimitu, apie nieką kitą galvoti negali.
MANO DUOMENYS: Ūgis 186 centimetrai, svoris - svyruojantis, kažkada svėriau 130, dabar - per 100. Aviu 46 dydžio avalynę.
GRAŽIAUSIA KLAIPĖDOS VIETA man yra senamiestis ir Kurpių gatvė, kurioje aš užaugau, kurioje praleidau didžiąją dalį vaikystės. Kaip ir teatras, Teatro aikštė - vieta, apie kurią aš bėgiojau. Arba ten, kur dabar prie pasukamo tiltelio yra vaiduoklis. Ten vos nepagavau savo pirmosios žuvies. Atsimenu, kai už 90 kapeikų nusipirkau savo pirmąją meškerę, su kabliuku ir plastmasine plūde, kažkur radau slieką, užkabinau, pirmas metimas ir labai geras didelis karšis užkibo. Bet buvau nepatyręs žvejys ir jis nusprūdo.
KO TRŪKSTA KLAIPĖDAI? Gyventojų. Visa kita galima sukurti. Reikia patiems ne kalbomis, bet darbais spręsti ir kurti.
KLAIPĖDA - gražiausias miestas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jis turi savo veidą ir dvasią, šarmą ir polėkį. O svarbiausia - jis yra gimtasis. Čia pildosi net ir drąsiausios svajonės. Ir po 100 metų tai bus miestas su savo dvasia, su savo šarmu, su savo išskirtinumu. Klaipėdiečiai turės širdį - atvirą grožiui ir meilei. Klaipėda niekada neatsiliks nuo pasaulinių tendencijų. Bet man svarbiausia, ne kokia bus Klaipėda, o koks bus klaipėdietis. O jis bus klaipėdiečiu net ir po 100 metų.
JEIGU ŽINOČIAU, kad liko gyventi tik viena diena, tikrai nepulčiau į paniką. Laikausi požiūrio, kad žmonėms, vertinantiems viską savo galva, geriau žinoti, kad jiems liko tik viena diena. Stengčiausi tą dieną nugyventi taip, kad atsisveikinčiau su tais, su kuriais būtų labai sunku skirtis. Pasakyčiau gerą žodį tiems, kuriems nespėjau pasakyti. Kad išeičiau kiek galima ramesne širdimi.
GYVENIMO LAIKRODĮ, jeigu tik turėčiau galių, sustabdyčiau čia ir dabar.
Kalbino Gintaras TOMKUS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą