2018 m. lapkričio 19 d. 01:41 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Vaiva Sikorskienė: "Vaikai neturi būti skirstomi pagal jokį požymį"

(1)

Vaiva Sikorskienė: "Vaikai neturi būti skirstomi pagal jokį požymį" nuotrauka, foto

DEVYNI. "Kiekviename gerame kolektyve yra tas, kuris eina į kitą pusę..." - sako vaikų mama V. Sikorskienė.

© Asmeninio albumo nuotr.

"O juk galėčiau dabar levituoti kur nors prie Viduržemio jūros... Klausyčiau bangų mūšos... Svajočiau... Apie ką? O Dangau, apie tai, kaip grįžtu namo, pripirkusi savo mažuliams kalnus lauktuvių... Juk taip pasiilgau..." - savo tinklaraštyje rašo Vaiva Sikorskienė, apsupta devynių vaikų. Su vyru Povilu ji augina šešias mergaites ir tris berniukus. Vyriausiai - 11 metų, jauniausiam - ketveri.

"Karjerą man pavyko padaryti tik vienoje darbovietėje - vaikų auginimo institute. Ten mano pastangos visada buvo įvertintos, darbais žavimasi, o premijas gaudavau net be jokios progos..."

V. Sikorskienės pasakojimus puslapyje "Sikorskių šeimyna" seka ir skaito tūkstančiai mamų, dėkingų už paguodą, kad niekas netobulas, už atvirumą - "Aš nežinau, kaip..."

"Atsakymų nežinau, bet įžvalgų prisikaupė"

Vaiva, aš net neklausiu, ar visi devyni vaikai yra "jūsų". Žinau, jog atsakysite "be abejo".

Jie yra mūsų ir jie turi biologinius tėvus, kurie dėl įvairių priežasčių negali jų auginti. Dabar mes esame drauge, mes - šeima, laimėje ir nelaimėje.

Jūsų mintis socialiniame tinkle seka tūkstančiai mamų. Jūs pasakojate apie vaikus atvirai ir pagarbiai. Mamos ir tėčiai jus labai palaiko.

Sulaukiu tiek asmeninių klausimų, kad net nežinau, kaip visiems padėti... Tikrai nežinau visų atsakymų, bet kai kurių įžvalgų per 10 metų prisikaupė.

Dažniausiai, aišku, žmonės klausia patarimų dėl vaikų auginimo. Va čia tenka juos nuvilti. Tikiuosi, esu dar beveik viso proto, tai stengiuosi patarimų nedalyti. Nors žiauriai norisi... Teisingus sprendimus žmonės lai randa patys... Tiesa ta, kad AŠ NEŽINAU, KAIP REIKIA AUGINTI VAIKUS. Stebėkite - galvokite - bandykite. Klysite - suprasite - išmoksite...

Šiandien norėčiau jūsų paklausti tik buitinių-praktinių klausimų.

Neblogas sumanymas, - šypsosi.

Labai "paprastas" praktinis klausimas. Kaip jūs išsireikalaujate, kad namuose, drabužių spintose, kieme būtų tvarka, daiktai - savo vietose?

Neišsireikalauju. Tvarka ir švara aplenkia mūsų namus. Tikiuosi, tam turėsiu daug laiko, kai vaikai užaugs. Jei rimčiau - šiuo klausimu jau seniai esu rami: kitaip nebus. Bet, žinoma, nuolat it užsikirtusi plokštelė to reikalauju ir nuolat lipu jiems ant kulnų su tvarkos reikalavimais bei kontrole...

Tai atima daug energijos.

Žinoma, "užknisa" jie mane, ir aš juos... Labai. Tiesiog žinau, vyksta procesas - jie nenori girdėti, nemato prasmės, bet viliuosi, kad ateis laikas ir rezultatas bus. Gal kai jiems bus 20 metų? Kai norės patikti berniukui / mergaitei, greičiausiai prisimins viską, ko mokiau... Išsivalys dantis, nusiblizgins batus ir pasikvėpins... O kai norės pasikviesti į namus - susitvarkys savo kambarį... Juk viskas priklauso nuo savimotyvacijos. Kol kas jos nėra, bet mes kasdien to mokomės. Kad kai reiks, bent jau turėtų supratimą.

Kasdien vakare kiekvienas sutvarko tam tikrą namų zoną. Priverstinai, bet automatiškai. Gal automatiniai įgūdžiai virs įpročiais? Parodys laikas.

Asmeninė higiena. Idealus paveikslas būtų toks: vaikai gulasi miegoti išsiprausę, išsivalę dantis, ryte apsirengia švarius drabužius, ir mamai nereikia kaip cerberiui nuolat kiekvieno kontroliuoti.

Asmens higieną teigiame savo pavyzdžiu. Dantų valymas privalomas, be diskusijų. Kiekvieną vakarą tą ritualą prižiūriu asmeniškai. Jei pradedi tą procesą nuo kūdikystės - patys neina miegot neišsivalę dantų...

Mes, globėjai, negalime taikyti psichologų siūlomo priežasties-pasekmės dėsnio. Na, nerasi švarių drabužių - neisi į mokyklą? Į mokyklą eisi purvinas, nes nepadėjai drabužių skalbti? Nenusimaudei - eisi smirdantis? Cha, dėl tokio metodo globėjui tektų aiškintis vaiko teisių specialistams...

Vaikų fizinis ir psichologinis tarpusavio smurtas. Globos įstaigoje įprasta, kad "išsiaiškins patys". Trenkti, įgnybti, įkąsti, pastumti, įspirti - norma... Kaip padedate atsikratyti šito įpročio?

Mūsų vaikai dar nedideli. Jie dažniau erzinasi, konkuruoja dėl dėmesio, skundžia vieni kitus... Fizinio smurto mūsų šeimoje nėra, menkiausioms jo apraiškoms užkertu kelią iškart. Patyčių, žinoma, pasitaiko. Labai daug apie tai kalbamės. Nežinau kito būdo tam išvengti. Pati labai stengiuosi kontroliuoti savo kalbą - nekabinti etikečių, nesakyti "tu visada / niekada...", nelyginti vaikų sugebėjimų...

Pamokų ruoša. Motyvacija mokytis - tėvų svajonė. O jeigu jos nėra? Ruošiat su kiekvienu kartu?

Teoriškai stengiuosi neruošti su vaikais pamokų, bet praktiškai būna visaip. Kartkartėmis "užpuolu" kurį nors, jei kyla įtarimų. Stengiuosi visus kontroliuoti, o padėti tiems, kuriems silpniau sekasi. Jei turime rimtų bėdų - ieškome specialistų.

Esu pasimokiusi su savo biologiniu vaiku - kasdienis pamokų ruošimas kartu nuima nuo vaiko pečių atsakomybę už savo reikalus.

Melavimas, sukčiavimas. Kartais - didelis, kartais - smulkus, tiesiog iš įpročio, kai tam melui netgi, atrodo, nėra jokios priežasties... Ką darot, kai meluoja?

Melas ir sukčiavimas, manau, būdingas daugeliui vaikų, ne tik globotiniams. Vaikai meluoja dėl daugelio priežasčių: bijo, nori pasirodyti geresni, kažko labai trokšta.

Galvoju, vaikai ir suaugę labai dažnai nesusikalba. Vaikai, ypač mažesni, nemoka paaiškinti savo emocijų arba nesupranta patys, kodėl taip pasielgė. O suaugusieji tikisi rimto ir logiško motyvo. Tuomet vaikai išsisukinėja kaip unguriai. Į klausimą "Kodėl?" jie apskritai negali atsakyti, nes klausime jau slypi kaltinimas... Todėl vaikai bijo, meluoja, fantazuoja. Turime vieną profesionalų "makaronų kabintoją", kuris, paprašius papasakoti įvykį, pradeda nuo Adomo ir Ievos... Paskui taip įsijaučia, kad visi pamiršta, ką norėjo išgirsti... Teisybės ten ir su žiburiu nerasi, bet dažnai vaikas jau ir pamiršti suspėjo, kur ji ten buvo...

Savo gėdai, turiu prisipažinti, kad vaikai dažnai mane mausto. Aš jais tikiu, vėliau suprantu klydusi, ir vėl užsimiršusi tikiu... Juk norisi tikėti...

Mokykla ir mokytojai. Ar ko nors imatės, kai jūsų vaikai mokykloje viešai įvardijami kaip "globotiniai"?

Mokykloje stengiuosi užbėgti įvykiams už akių - einu pasikalbėti su mokytoja jau pradžioje. Sakau, kad ne aš gimdžiau, bet esu jų mama. Nemėgstu žodžio "globotinis". Tai jau etiketė arba tam tikras vaikų surūšiavimas... Todėl mokytojams stengiuosi pristatyti vaiko savybes bei gabumus, o ne jo gimimo bei augimo istorijas. Galvoju, kad nereikia vaikų skirstyti pagal jokį požymį, ypač pagal tą, kurio pasirinkti jie negalėjo. Labai stengiuosi su mokytojais susidraugauti ir jiems padėti... Gal tada jie padės man?

Ar jūs patyrėte tai, ką sako kitos mamos: kad nesupratingumą, nejautrumą šiuo atžvilgiu dažniau parodo mokytojai, o ne vaikų bendraamžiai?

Susidūriau, kad bendraamžiai iš tiesų mūsų vaikus priima visai paprastai, nesureikšmina. Jiems svarbus pats vaikas. Suaugę turėtų to iš jų pasimokyti.

"Padeda humoras"

Kasdienybė su vaikais - tai sunkumai ir džiaugsmas. Kas jums padeda pakelti sunkumus, ypač kai atrodo, kad jau nieko čia negali pakeisti?

Į visas savo vaikų situacijas žvelgiu optimistiškai, kitu atveju nėra prasmės jų auginti. Išgyventi kasdienybę padeda humoras. Žiūriu į save kaip į geros komedijos personažą... Kai prisikvatoju iš beviltiškų situacijų - tampa lengviau. Taip pat veikia ir verkimas arba vaikams netikėto požiūrio demonstracija... Tada aš juos "maustau" - taip ir žaidžiame gyvenimą.

Mūsų vaikai yra pasimetę gyvenime... net jei ir paaiškinti nemoka, jie jaučia, kad jų gyvenime ne viskas "normalu". Tai turi ir privalumų, ir trūkumų... Šeimoje augantys vaikai yra saugūs, ramūs, tvirtai vaikšto žeme. Bet "mūsiškiai" turi puikiai išlavintus socialinius, komunikacijos bei išgyvenimo įgūdžius...

Nukirtus medžiui šaknis, sunku tikėtis, kad jis augs kaip augęs... bet pasitaiko tokių gajų medžių, kurie su dviguba jėga ima leisti naujas šaknis.

Dar vienas klausimas. Auginant vaikus, ir dar tokį būrį, klausimas, ką veikti, nekyla. Bet... žmogui reikia, tiesiog būtina bent kartkartėmis pabendrauti su protingesniais už save... Kaip jūs realizuojate šį poreikį?

Devynis vaikus nuolat prižiūrime kartu su vyru, bet dažnai išleidžiame vienas kitą pailsėti, atitrūkti nuo problemų, pasikrauti jėgų bei minčių. Liūdna, bet, gavus vaiką, savo tobulėjimu globėjai turi rūpintis patys. Todėl mums labai trūksta seminarų, mokymų, - jų ieškome patys.

Svarstau, kaip pamatuoti globos kokybę? Koks rodiklis ją parodytų? Vienam vaikui aukštojo mokslo diplomas - pasiekiamas tikslas, kitam - duok Dieve 10 klasių baigti...

Tam, kad turėtum ką vaikui duoti, turi tai turėti pats...

Dabar madinga kalbėti apie vaikus - jų pažeistas teises, jų nepatenkintus poreikius... Apie nepatenkintus poreikius žmonių, auginančių "sudėtingus" vaikus, kalbama labai mažai. Tik taip norėtųsi gauti paslaugų paketą ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam. Kol dar tas suaugęs nepriėmė baisiausio sprendimo - globojamo vaiko atsisakyti.

P. S.

Vaivos šeima gyvena nuošaliame vienkiemyje - kad išsitektų, kad vaikams netrūktų erdvės lakstyti ir laisvės triukšmauti. Ji pati užaugo sostinėje, negausioje - dviejų vaikų - lituanistų šeimoje, baigė filologijos studijas. Už Povilo, savo bendraklasio, ištekėjo būdama 21 metų. Susilaukė su juo keturių atžalų. Dirbo keletą metų mokykloje, paaugus vaikams - vėl mokėsi universitete, socialinio darbo, darbavosi socialinės paramos skyriuje, taip pat ir su socialinės rizikos šeimų vaikais.

Kai užaugo jauniausias sūnus, Vaiva ir Povilas nusprendė užauginti dar vieną, nebiologinį, vaiką. Parsivežė namo dvejų metukų mergaitę. Po to sulaukė pasiūlymo paimti ir antrą... ir vėliau jau trečią. Dar vėliau nutarė įkurti šeimyną.

"<...> Na, sekasi mums įvairiai. Kasdien murkdausi košių bei kakavos pliurzose, klaidžiose tamprių bei tutu sijonėlių labirintuose, vaikiškų knygelių prasmėse bei beprasmybėje, įvairiose vaikų ir savo raidos etapų krizėse, nesuvokiamų stalo žaidimų peripetijose, medicininėse diagnozėse, būrelių bei stovyklų painiavoje, charakterių bei temperamentų nesuderinamumuose... Cha, turbūt mūsų gyvenimas panašus į seną pianiną, kuriuo taip intensyviai grojama, kad jis visiškai išsiderino, bet yra toks mielas, kad nekeistume jo į nieką..."

Vaiva SIKORSKIENĖ:

... Tie, kurie augina nebiologinius vaikus, yra savižudžiai. Rimtai. Na, gerai, švelniau pasakysiu, mazochistai. Dar švelniau - adrenalino gerbėjai... Žodžiu, nieko gero apie juos pasakyti negaliu - daužo vargetos kasdien galvą į sieną ir dar tikisi, kad pasekmių nebus... Yra tikimybė, kad vaikui padės, bet galva jau tikrai neturės prekinės išvaizdos... Nors būna, nušvinta po to ar bent galvos skausmai baigiasi... Gal toks savotiškas dvasingumo kelias? Aišku viena - to imtis gali tik žmonės, dievinantys riziką bei mokantys lengvai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių...

Kaip sakė viena psichologė - mes gauname ne laimingus, o labai nelaimingus vaikus. Bandome juos reanimuoti bei sugrąžinti į gyvenimą. Kai kurie komoje prabuvo per ilgai - pavėlavome... Bet didžioji dalis sugrįžta gyventi. Tik sekasi visaip. Bet niekada- lengvai.
Mintyse tuos vaikus vadinu pažeistaisiais. Žinoma, kiekvienas vaikas yra unikalus, bet šie vaikai turi bendrų bruožų, kurie nebūdingi šeimoje nuo gimimo augantiems bei saugiai prisirišusiems vaikams. Specialistai sutaria, kad auginti globotinį / įvaikintą vaiką yra gerokai sunkiau nei biologinį. Sakyčiau, visi vaikai, netekę tėvų globos, yra pažeisti, tik jų pažeistumo laipsnis skiriasi.
Dažniausiai vizualiai jie atrodo gerai. Tik įsižiūrėjus atidžiau, pastebėjus kruopščiau, pabuvus ilgėliau, pamatai... Didžiausia bėda - jie neturi jausmų. Jie jų nerodo, nepažįsta, nemoka valdyti. Tada, kai vaikas privalėjo turėti jo jausmus atspindinčią motiną (matyti save jos akyse), jos nebuvo... Jis ilgai verkė, pavargo, užmigo, prabudęs vėl verkė - nieko neįvyko... Tada nustojo verkti ir jausti... Gal kiek hiperbolizavau, bet esmė tokia... Arba tuos jausmus iš jų atėmė suaugę - priklausomi ar net menkiausių tėvystės įgūdžių neturintys tėvai ir šiaip nejautrūs žmonės... Tokie vaikai sunkiai supranta ir kitų jausmus - yra egocentriški, susikoncentravę tik į save ir neempatiški aplinkai.
Pažeisti vaikai visko nori čia ir dabar. Jie negeba sutvardyti savo norų bei impulsų. Todėl linkę vogti, meluoti ar manipuliuoti, kad pasiektų savo tikslą.
Pažeisti vaikai, liūdna, bet dažniausiai nepasižymi ypač aukštu intelekto koeficientu. Kartais nepasižymi ir vidutiniu, bet tai nereiškia, kad tam tikroje srityje metodiškai lavinant jie negali pasiekti tobulumo.
Neretai jie turi ne tik emocinių, bet ir raidos sutrikimų, specialiųjų poreikių, psichiatrinių bėdų.
Dar jie turi baimių...
Atsiprašau vaikų, viliuosi tekstą skaito tik suaugę...
Įdomiausia, kad tokius netobulus mes juos kartais mylim labiau už gyvenimą... Likimas toks pokštininkas! Kartais matau, kaip jis kvatoja stebėdamas mus iš už kampo... Tikrai žinau, kad laimi prieš jį tik tie, kurie nesideri...

Nuotraukų galerija

 

© Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

2018-08-20   20:44

IP: 87.247.85.227

Kodėl straipsnio autorė vis tiek tuos vaikus išskiria, parašydama mūsiškiai kabutėse. Maniau, kad straipsnis apie tai, kad tai šeimai nėra mūsiškių kabutėse, o jie yra iš tikrųjų jų vaikai.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Jau aštuntus metus Norvegijoje gyvenanti Simona Šiemienė planuoja grįžti į Lietuvą ir...

Grįžusieji: "Gerai gyventi galima ir Lietuvoje" nuotrauka, foto

Atgimstančios Lietuvos laikais režisiere dirbdama Vida Bladykaitė ėmė garsėti kaip dramaturgė, poetė,...

Maskva - Naujoji Akmenė - Niujorkas nuotrauka, foto

Kompozitorius ir dainų autorius Stanislavas Stavickis-Stano patvirtino jau kurį laiką sklandžiusius gandus...

Stano prisipažino sergantis kraujo vėžiu nuotrauka, foto

Šių metų lapkritį sukanka 15 metų, kai Danutė Žvinklytė paskirta teisėja, nors...

Teisėja Danutė Žvinklytė: "Aš didžiąją gyvenimo dovaną - žmonių meilę ir pasitikėjimą - jau gavau" nuotrauka, foto

Nutrūko septynių „Neptūno“ pergalių serija nuotrauka, foto

Sportas, Septynių Klaipėdos „Neptūno“ (9-2) laimėtų rungtynių serija sekmadienį nutrūko namuose. Beveik...

Akcija “Neužgesk” priminė apie žuvusiuosius kelyje nuotrauka, foto

Klaipėda, Lapkričio 18-ąją, minint Pasaulinę dieną žuvusiems eismo įvykiuose atminti, trijuose didžiausiuose Lietuvos...

Atvyko vaiko teisių specialistai: kaip elgtis? nuotrauka, foto

Švietimas, Vaiko teisių apsaugos specialistai, pradėję nagrinėti gautą pranešimą dėl galimo...

Šeimos gina savo vaikus nuotrauka, foto

Klaipėda, Apie tūkstantį žmonių  sekmadienį 11 val. susirinko į mitingą prieš vaikų atiminėjimą...

Sportas, Paskelbta prieš 4 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 6 val.

Švietimas, Paskelbta prieš 8 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 10 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...