2018 m. rugsėjo 24 d. 02:49 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

UNICEF misija: Ričardas Doveika – dienoraštis, 5 diena

2018-08-13, 13:40

Ričardas Doveika

UNICEF misija: Ričardas Doveika – dienoraštis, 5 diena nuotrauka, foto

© Organizatorių nuotr.

Skambutis žadintuve vėl parodo 05.30 val. Dar vienas ankstyvas rytas. Šiąnakt stipriai lijo. Vėsu. Lauke tik 12 laipsnių. Įprastas ryto bėgsmas. Puodelis arbatos arba kavos. Kuklūs pusryčiai. Dienos aptarimas ir leidžiamės į dar vieną misijos dieną. Link žmonių kasdienybės. Tradiciškai, pakeliui, pasitinka bezdžionių pulkeliai. Arčiau miestelių ir kaimų, daugėja žmonių keliuose. Savas gyvenimo, veiklos, būties rytas.

Nežinau kodėl, bet tai ką matau pro automobilio langą ir tas valandas, kurias praleidžiu kartu su vaikais kažkaip viduje atranda labai artimą širdžiai vietą. Nestebina nei gyvulių bandos kelyje, nei žmonių gausa, nei bakužėlės. O margaspalviai žmonių rūbai Afrikos žemės raudonyje suteikia ypatingos prabangos visai erdvei. Bendraudamas su žmonėmis patiriu ypatingą mandagumą ir paslaugumą. Nuoširdumas yra šiuose žmonėse labai gilus ir tikras. Orūs savo vidumi ir paprasti savo tikrumu. Priimantys gyvenimo ir būties tikrovę. Saugantys istoriją ir kultūrą. Tikintys ir besiremiantys kasdienybėje į santykį su Dievu.

Etiopija yra ypatingas kraštas. Jei lankytume turistines ir kultūros paveldo vietas, įvairių genčių kaimelius, krikščionybei svarbias vietas ar gamtos saugomus rezervatus, matyt, matytume ypatingus vaizdus. Gal tada ir kiltų mintis mąstyti, kad čia viskas gerai. Tačiau kai atvyksti ne ekskursijai, bet keliauti į tolimesnius regionus, link sunkiau pasiekiamų vietovių ir kaimelių, kai susiduri su tikrove suvoki, kad esi čia reikalingas. Kad misija turi tikslą, kad žmonių gerumo ir paramos labai reikia. Ir to nereikia gėdytis.

Nereikia gėdytis, kad valdžia visko nesužiūri, o kartais siekia savų tikslų pamindami savo kraštiečių gyvenimo galimybes. Nereikia gėdytis, kad darbdaviai išnaudoja darbuotojus, kad mokesčiai ir kainos yra daugeliui skurdo ir nepritekliaus priežastis. Nereikia gėdytis, kad kartais vardan įvaizdžio yra aukojama krašto tikroji padėtis. Kad krašto skurdo indekse 27 procentai žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Jei susipažintumėte su Etiopijos oficialia statistika tikrai suprastume, kad už puoselėjamo įvaizdžio yra milijonai laukiančių gerumo ir pagalbos. Kad lankomuose ligoninėse mes matėm iš bado išsekusius vaikus, kad ligoninėse ne visi gali įpirkti paslaugas. Kad kaimuose ir dykumoje moterims tenka ilgus kilometrus ant savo pečių nešti sunkius vandens indus. Kad pabėgėlių stovyklose baimė ir nežinia dėl rytojaus. Kad badas ir nepriteklius, išsekimas ir skurdas yra šio krašto tikrovės dalis.

Ir turime būti teisingi iki galo - čia labai daug vietinių žmonių, kurie visą savo laiką pašvenčia šio krašto žmonėms. Tegalėjau stebėtis ir širdyje dėkoti ligoninių gydytojams, kurie ypatingomis sąlygomis, higienos stokoje, pastatų klaikume, chaotiškume ir nešvaroje geba suteikti ypatingą kvalifikuotą pagalbą. Išgelbėti gyvybes, o kartais tiesiog turėti drąsos ir pasakyti šeimai – deja, pavėluota.

 

Ačiū kiekvienam šio krašto gydytojui, mokytojui, savanoriui, kurie savo gyvenimą, profesijas, karjieras pašvenčia savo krašto žmonių gerovei. Ir džiugu, kad jiems į pagalbą ateina bendraminčiai - viso pasaulio žmonės, kurie savanoriaudami ar sutelkdami savo gerumo aukas sukuria ir įgyvendiną daugelį šiam kraštui svarbių ir reikalingų projektų.

Nesuvokiu viskuo nepatenkintų žmonių, besipiktinančių ir kritikuojančių, įžeidinėjančių ir priekaištaujančių. Kas atsitiko su mumis iš vidaus, kad mus erzina ir iki paniekos kitam priveda kitų žmonių gerumas ir pasiaukojimas? Gyvenimo kokybę gerinančių projektų įgyvendinimas ir apgintos teisės į gyvenimą kiekvieno gimstančio vaiko? Kodėl visur tiek tamsos žmonėse? Matyt, tokiems nepatinka šviesos darbai. Matyt tokie ir trokšta turėti tarnus ir antrarūšių žmonių kategorijas. Matyt, tokie ir kovoja už selektyvinių abortų įteisinimus ir genetinės inžinierijos "užsakymus". Nuo kada tikrovės tiesa yra neetiška? Nuo kada pagalba  neįgaliajam yra pigi užuojauta ir pyktis ant tų, kurie apgynė jo teisę gimti ir gyventi? Nuo kada savęs dovanojimas kitam tapo karjierizmo ar piaro sinonimais? Tikrai kažkas nemažoje žmonių dalyje yra nutikę baisaus. Jų viduje, jų sąmonėje. Juk, jei tik jiems būtų reikalinga pagalba, jie visiškai nedvejodami priimtų pagalbą ir jos reikalautų - tu privalai. Gerumas nėra privalomas. Savęs dovanojimas nėra įpareigojimas, problemų sprendimas ir altruistiškumas nėra kažkas ypatingo. Bet tam, kuris suvokia šių dalykų prasmę viskas tampa jo egzistencine būtinybe.

Gerumas yra stipriųjų žymė! Atjauta ir sąžinė, kova už silpniausią, pastangos įveikti badą ir ligas, darbai, kurie priartina solidarumą ir pagalbą, mąstymas, kuriame nėra vietos antrarūšių žmonių kategorijoms - yra ypatingos, drasios ir kilnios asmenybės charakteris ir žymė. Tai stipraus vidumi žmogaus ženklas. Ir nereikia gėdytis, kad dar daug kam tai yra tolimos sąvokos, mąstymas ir elgesys. Matyt, tokiems reikalingas savas supratimo kelias. Nes dažniausiai tas, kuris viskuo nepatenkintas, viską kritikuojantis ir pyktas viduje dažniausiai atsiverčia savo tragedijų akivaizdoje patyręs tų, kuriuos niekino ir žemino pagalbą ir artumą.

Matyt, daugeliui dar reikia eiti šiuo keliu. Ir nereikia to gėdytis, kad šiandien nesuvokiu misijų tikslo, išgelbėtų vaikų, įveikto skurdo. Ir nereikia gėdytis, kad man tai svetima. Kad tesugebi kritikuoti ir žeminti, bet pats nė karto net į savo krašto vaikų namus nenuėjai, hospise mirštančiam pamperso nepakeitei, kaimyno senelio į polikliniką bepalydėjai. Nesigėdyk, kad tai tau šiandien dar per sunku. Kad nesupranti tau suteiktos misijos atrasti save. Nereikia gėdintis. Tokia tavo šiandiena. Tu toks esi šiandien. Aš tave suprantu net tada, kai tu nenori suprasti manęs. Bet gal ryt tavo gyvenimo tamsą nušvies puikios aušros šviesa ir tu išgysi.

O tada mes jau abu kartu darbuosimės šalia esančio gėrio labui. Tada galėsime būti dėkingi kai iš kitų kraštų mums ir mūsų vaikams, ligoninėms ir senelių namams ateina pagalba. O mes galėsime leistis į misijas gydytį kitų kraštų sopulių. Kad kartu kursime pagarbos ir taikos kultūrą. Liūdysim, kad šviesa stipresnė už tamsą. Gal rytoj tai mudu padarysim kartu. Šiandien tau per sunku. Dar turi išvaitoti savo tamsą per pyktį ir priekaištus, replikas ir įvaizdžius. Tai tavo šiandiena. Gerbiu ją. Bet, nepyk, šiandien manęs reikia daugeliui žmonių. Skubu jiems į pagalbą. Yra puiki mintis, kad jei darydamas gera nenukentėjai, tai taip niekada gero ir nepadarei. Stebint šias dienas iš šalies manau, kad šioje misijoje labai daug gero padaryta. Ir Dievui už tai garbė.

Bet trumpam grįštu į šios dienos gyvenimo tikrovę. Lankome ligoninę. Joje buvome pirmąją misijos dieną. Šioje ligoninėje buvo gydomas vaikas, apie kurį buvo daromas reportažas, bei vakar atvežta mano globotos istorijos mergaitė Rumena. Tik atvykę į ligoninę prieš kitų istorijų filmavimą nuskubame gydytojų paklausti kaip tiems vaikams sekasi. Ar Rumenai pasitvirtino skaudi diagnozė. Susitinkame su gydytojais. Ir... pirmąją dieną lankytas vaikas neišgyveno....mirė naktį po mūsų apsilankymo. Per vėlai atvežtas i ligoninę su plaučiu uždegimų ir infekciją. Gumulas gerklėje... ir kas pasakys, kad tai ne tikrovė? Mirti išsekusiam ir laiku negavusiam gydymo? Kokį krašto įvaizdį sumenkina išbadėjusio vaiko mirtis, kai tokių šiandien lankomoje ligoninėje yra 14 vaikų?

 

Ne tik apie problemas reikia garsiai kalbėti, bet garsiai reikia kalbėti ir apie gerumą bei gerus darbus. Ir kuo garsiau. Kad kuo daugiau išgirstų ir įsijungtų į bendraminčių ratą. Kol gėrio artimui sąmonė  nebus mums visiems įprasta kaip kvėpavimas, tol ne tik garsiai, bet ir šaukti apie gerumo darbus būtina. Nes tik gerumu galime nugalėti blogį. O apaštalas Paulius ragina visus krikščionis į lenktyniavimą tarpusavio pagarba ir gerumu.Turime lenktyniauti darydami gera! Ir tik tik tie, kurie nepakenčia gėrio ir geba viskuo būti gyvenime nepatenkinti, drėbs į akis frazę - gerus darbus reikia daryti tyliai... Tam bus laiko, kai gėrio darymas bus mūsų asmenybių charakteriai. Tada bus galima tyliai daryti gerus darbus, nes visada gėris bus skelbiamas garsiai ir nuo stogų. Mums būtina gerumu nuslopinti smurto, apkalbų, pletkų tamsą, kuri vis daugiau žmonių įtraukia į savo liūną.

Rumenos tėvai šalia. Jos kūnelyje lašalinių žymės. Kalbamės su gydytojais. Šviesi žinia, kuri atmeta svarstytos ligos diagnozę. Linkstama link meningokokinės infekcijos ir kūno paralyžiaus. Ar pavyks išgyventi? Gydytojo veide jokios prognozės. Net jei ir išgyvens, niekada nebus pilnaverčiu vaiku. Ligoninės pastate viskas persipynę - ir nešvara bei skurdas, ir gydytojų balti chalatai. Ore kvapas toks, kad tikrai ilgai neišbūsi... O ant metalinės lovos sėdinti mama žindo kūdikį. Tikiu, kad jam tai skaniausias pasaulyje maistas. Dejonė ir tylus gulinčiojo siluetas. Vaizdai ir kvapai ypatingi. Ir čia - gydytojų daromi stebuklai. Priežiūra ir reikalingi vaistai.  Bent tie, kurie gali palaikyti ir stiprinti ligonį. Čia teikiama pagalba tokioj aplinkoj kokia yra. Ir niekas to nesigėdija ir apie įvaizdžius negalvoja. Čia akivaizdi gyvenimo ir mirties kova. Bet ir vilties namai. Netekus vieno, gal pavyks išgelbėti kitą.

Vaikštinėdamas tyliai kalbu maldą už čia esančius. Kadangi čia praleidžiam didžiąją dienos dalį, tai laiko yra ir asmeninei maldai, ir Rožinio bei Dievo Gailestingumo Vainikėlio maldai. Laiko yra tiesiog pabūti su šiais žmonėmis. Šypsotis visur sekiojamiems vaikams. Žmonių akyse skaityti ne dėkingumą ar pagalbą, bet ramybę ir pasitikėjimą. Kiekviena misija įneša savo gerumo dalelę. Pagalbos dalelę. Ir tai jie puikiai supranta. Todėl ir tiki bei pasitiki.

Ir vėl pagalvojau kaip svarbu turėti žmonių, kurie tave tiki ir pasitiki. Ar turim tokių žmonių kiekvienas? Kiek žmonių kasdien meldžiasi už tave? Ar turi žmogų, kuris meldžiasi už tave, linki sekmės ir laimina, kad tau sektusi? Ar turi žmogų, kuris pasitiki tavimi ir tai išlaiko net tada kai suklumpi? Jei tai turi, esi labai laimingas. Tai turėdamas niekada nepastumsi žmogaus ir nesipiktinsi gerumu. Matyt, pykčio žmonės arba neturi tokių žmonių, patys už nieką nesimeldžia ir nėra patikimi, todėl ir jaučiasi labai blogai skleidžiamo gėrio akivaizdoje. Būk drąsus! Atrask žmogų, kuris melstųsi už tave. Būk žmogumi, kuris turėtų už ką melstis, kuo tikėti ir pasitikėti. Taip sveiksta visas žmogus. Taip viltis tampa padrąsinimu gyventi. Taip teisieji šviečia kaip saulė. Taip tavo gyvenimo misija tampa kitokia nei visos kitos...

Diena linksta vakarop. Vėl dienos gyvenimo ratas - ryte iš namų į dieną, vakare namo į artimųjų ratą. Tą puikiai supranta net namo genami gyvulėliai. Piemenukams net nereikia jų raginti rykštele. Namų kiemuose pasirodo dūmai. Kuriami laužai. Kažkas bus gaminama vakarienei.

Tikiu, kad kiekviename krašte yra prabangos ir skurdo. Turėjimo ir stokos. Pastangų ir galimybių. Netvarkos ir išpuoselėtų erdvių. Kiekviename krašte yra visko. Ir įvaizdžio, ir noro atrodyti geresniu. Bet net ir labiausiai išsivysčiusiuose kraštuose yra vienatvės ir beprasmybės, pasiaukojimo ir lėkštumo. Net išsivystę kraštai turi kalėjimus ir jaučiasi nesaugūs eidami namo. Kiekviename krašte yra visko. Ir nereikia gėdytis. Labiausiai ko reikėtų gėdytis, tai abejingumo. Abejingumo artimui, savo kraštui, Valstybei ir pasauliui.

Manau, kad didžiausia šio pasaulio blogybė – abejingumas, atmestas Dievas ir pastumtas žmogus. Net ir šito nereikia gėdytis. Tokia tikrovės tiesa. Todėl ir reikia mums vieni kitų, reikia gerumo misijų, reikia tolimų kraštų ir uolių darbų artimiausioj aplinkoj. Visko reikia.

Reikia ir mūsų kraštui pagalbos ir ją gaunam. Reikia mums kitų kraštų organizacijų ir kiek daug jų veikia mūsų krašte. Ir mūsų tai nepykdo. Įvaizdžio nemenkina. Skaičiau straipsnį, kad po Naujųjų Metų sutikimo Vilniaus Katedros aikštėje visą naktį ją šlavė ir tvarkė mūsų krašte gyvenantys musulmonai. Ir tai mūsų nei gėdina, nei piktina ir savigarbos neužgauna. Ir niekas garsiai nesipiktino, niekas jokių teisių nepažeidė. O jei mokėtume švęsti po savęs nepalikdami šiukšlių, visi gyventume oriau.

Matyt dar turim nueiti savo kelią iki orumo kaip įprasto visuomenės gėrio. Kuo garsiau ir labiau matomi tampa gerumo darbai, tuo labiau puola tamsos pasaulis. Gaila, bet matyt dar ilgai tamsa nestokos savo šėtoniškų advokatų. Bet šviesa stipresnė už tamsą. Šviesai ir gėriui reikia tavęs.

Tavęs labai reikia savanorystėje. Tavęs reikia miestų gatvėse ir kasdienybėje. Pasaulietinės valstybės kūrime ir stiprioje religinėje bendruomenėje. Tavęs reikia gyvenančio kartu ir tarp kitų, o ne tyliai egzistuojančio savo susikurtame įsivaizduojamo saugumo ir konforto gyvenime. Taves reikia labai labai. Būk drąsus.

Misija šiame krašte eina link pabaigos. Bet gerumo darbai nepavaldūs laikui. Grįžtu namo didesniu. Grįžus laukia savi tarnystės darbai ir iššūkiai. Nepamirškime, kad dovanodamas save neprarandi savęs, tik atrandi kaip dar vieną galimybę ir viltį.

Grįžtu į namus labai vidumi praturtėjęs. Man labai pasisekė. Aš galėjau būti reikalingu tolimame Etiopijos krašte. Nelengva ši kelionė. Stiprios istorijos, sukrečiantys vaizdai. Bet ir labai didelė viltis gyventi. Baigiant šią misiją norisi vidumi atsiremti į kiekvieną sutiktąjį. Į kelionės bendražygius, į sutiktus Etiopijos Unicef skyriaus darbuotojus, kurie mus lydėjo ir gyveno kartu šias dienas. Atsiremti į viltį ir garsiai pakartoti popiežiaus Pranciškaus žodžius - džiaukitės viltyje!

Noriu nuoširdžiai visus paraginti atrasti save ten kur geriausiai galėtume išreikšti save, padovanoti save, dalintis savo gerumu. Mūsų krašte daugeliui žmonių reikia Tavęs. Įsiliek į savanorystę vaikų namuose, lankyk ligonius ir senelius. Dovanok save palaikydamas viltį jį praradusiam. Pabūk šalia pasimetusio. Atrask save. Ir būkime dėkingi tiems, kurie kitų tarptautinių organizacijų pastamgomis prisideda ir prie mūsų krašto gerovės ir skaudulių gydymo. Jei matai, kad kažkurioj organizacijoj tau kažkas nepatinka, jei sunku pasitikėti ir nematai veiklos vertingumo, tada sukurk savo bendraminčių būrelį. Surask, kur geriausiai atrastum savo gyvenimo prasmę. Eik, veik, telk, burk ir organizuok. Tik nesedėk namie su nepatenkinta veido išraiška ir pykčio bei nepasitenkinimo ir priekaišto žodžiais tiems, kurie tiesiog džiaugiasi sustiprinę viltį ir suteikia galimybę apginti ne tik teises, bet svarbiausia būtinybę - kiekvieno asmens orumą. Tavęs labai reikia.

 

Link namų laukia kelionė su 4 skrydžiais. Bus laiko permąstyti tai, kas pamatyta. Peržiūrėti nuotraukas. Būti už šį kraštą ir žmones maldoje. Smagu grįžti namo. Ir ne tik link tiesioginių kunigiškų pareigų, bet ir toliau tęsti savanorystę keliose organizacijose, lankyti vaikų namus, sutrikusio intelekto vaikų pensionatą.  Įnešdamas dalelę savo savonorystės savam krašte man yra didžiulė garbė įsilieti ir į pasaulio gerumo kultūrą skleidžiančių bendražygių šeimyną. Džiaugiuosi, kad greitu laiku atsidarys vaikų hospisas, kur vaikams bus suteikta priežiūra bei oriai ir su ypatinga priežiūra įžengti į Dievo Meilės glėbį. Tyliai darydami gerus darbus, mes turime garsiai kalbėti kaip gerumui reikia tavęs ir kur reikia tavęs. Tik gerumas, įsišaknijęs daugelio žmonių gyvenimuose, tampa priešnuodžiu tamsos šėlsmui. Visi esame kviečiami būti šviesos ir vilties kultūros bendrakeleiviais.

Abraonas Linkolnas kartą pasakė: "aš darau tai, ką geriausiai moku ir geriausiai, kiek tik galiu, t.y darau iki galo. Jei pasirodo, kad buvau teisus, tai, kas prieš mane buvo pasakyta, nieko nereiškia. Jei pasirodo, kad klydau, tada angelai patvirtins, jog buvau teisus ir nieko negalėjau pakeisti".

Šviesai ir vilčiai reikia tavęs! Ateik ir būkim kartu įsilieję į įvairias veiklas už savo krašto ir viso pasaulio vaikus!

Deimantas yra anglies gabalas, kurį vertingą padarė slėgis. Būkime vienas kitam sutikta ir suteikta galimybe. Visi mūsų gerumo darbai teįspaudžia mumyse deimanto švytėjimą.

Visi turim tapti viltimi, kartais nematant jokios vilties! Atverti savo širdį!

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Danijoje mokslus baigusi lietuvė Eglė Budrytė dirba danų kompanijoje DFDS, turinčioje padalinius...

Olandijoje dirbanti lietuvė pasiilgsta lietuviškų Kalėdų nuotrauka, foto

Aukščiausius pirmosios ir antrosios vietos apdovanojimus iš didžiulio tarptautinio muzikos konkurso "Orfėjo...

Jaunieji pianistai garsina Klaipėdą nuotrauka, foto

Lietuvos irklavimo federacijos prezidentui Dainiui Pavilioniui šiandien sukanka 60 metų. Kartu su...

Dainiui Pavilioniui šiandien sukanka 60 metų nuotrauka, foto

Vaidmuo režisieriaus Zaza Urushadzės filme - man geriausia gimtadienio dovana. Taip...

Vaiva Mainelytė švenčia 70-metį nuotrauka, foto

Popiežiaus vizitas Lietuvoje baigėsi maldomis už kankinius ir palinkėjimu Lietuvai nuotrauka, foto

Lietuva, „Šiurpas nukrečia vien tik ištarus žodį Sibiras arba getai Vilniuje, Kaune ir...

„Neptūnas“ sezono starte pranoko „Nevėžį“ nuotrauka, foto

Sportas, Penki naujokai pelnė dviženklį taškų skaičių ir atvedė Klaipėdos „Neptūną“ į pergalę...

Klaipėdiečių jachtos „Defiance“ tragedija: du dingę, viena žuvusi nuotrauka, foto

Klaipėda, Sekmadienį po pietų sporto klubas „Ostmarine“, organizavęs Kapitono Stepono Kudzevičiaus regatą,...

"Kapitonai patys priėmė sprendimą, plaukti ar ne" nuotrauka, foto

Klaipėda, Organizatoriai sunkiai dėlioja žodžius ir gedi nelaimės ištiktų kolegų. Kas ir...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...