"Turi mokėti laikyti visus namų kampus: toks jau tavo likimas"

Rugsėjo mėnesį 100-ąjį gimtadienį atšventusi Marijona Jurkienė daug metų pragyveno Veiviržėnuose. Dabar trobelė stovi tuščia. Dėl prastokos sveikatos močiutė apsigyveno Pėžaičiuose, pas savo pirmagimę dukterį Albiną Karalienę.
Kai suvažiuoja bent pusė visų giminaičių - vaikai, anūkai, proanūkiai su šeimomis, namuose nebūna kur apsisukti. 100-ajam gimtadieniui atšvęsti net reikėjo nuomotis salę - visa šeimyna niekaip nebūtų sutilpusi.
Tiesa, dabar visa šeima retai gali būti kartu: dauguma giminaičių gyvena toli nuo Pėžaičių, yra "išsibarstę" po visą Lietuvą.
Prisimindama jaunystę, kai ištekėjo už mylimo Stanislovo, senolė sako, kad visada norėjusi gausios šeimos. "Sakiau: kiek duos Dievas vaikų, tiek ir užauginsiu", - nusišypso močiutė.

Mokė gyventi nenusižengiant Dievo įsakymams

O Dievas "davė" 6 vaikus. Vienas iš sūnų dar visai mažas mirė. Visi kiti - 2 dukros ir 3 sūnūs - dabar pensininkai, kaip senolė juokauja, "nė vienas jau nedarbingas".
"Negražiai dabar Lietuvoj apie pensininkus šneka. "Kiek daug pas mus pensininkų, kodėl jie nemiršta?" - nugirstą kažkieno šneką liūdnai mena Marijona Jurkienė.
Kai pradėjome aiškintis, kiek turinti anūkų ir proanūkių, susimąstė. "O, čia jau gerai paskaičiuot reikia... - pralinksmėja. - Jau sunkiau pasakyt", - padedant dukrai suskaičiuoja, jog anūkų yra 14, o proanūkių - net 22.
Pasakodama apie jaunystę senolė teigė, kad tais laikais buvo labai sunku išauginti vaikus, išleisti juos į mokslus.
"Nekokie laikai buvo, nekokie... Ypač karo metais. Buvo neramu, visi aplink kariavo, šaudė; bėgimai, puolimai... - prisimena šimtametė. - Visą mūsų užgyventą turtą buvo atėmę. Kartą saugumas išvežė: palaikė pernakt, ir galiausiai paleido... Na, labai neišsigandom; juk išsigąsi, ar ne, vis tiek gyventi reikia, tad laikėmės tvirtai. Bet liūdna ir skaudu buvo, kai parėję nieko neberadom: nei maisto, nei daiktų, nieko.
Buvo metas, kai vaikai pusbadžiu į mokyklą ėjo. Nes nebuvo maisto... Bet kaip bebūtų, visada tikėjome Dievu. Tikėjimas labai padėjo gyvenime. Taip pat - ir vaikus auklėti. Skatinau juos, kad visada laikytųsi 10 Dievo įsakymų, gyventų vadovaudamiesi jais. Išmokiau vaikus poterių, eidavom į bažnyčią. Aš visada sekmadieniais eidavau į bažnyčią, tik dabar jau ne, nes nebepaeinu. Kiekvieną sekmadienį 12 kilometrų eidavome pėsčiomis, kad pasimelstume, išklausytume mišias. Tik jei labai labai blogas oras būdavo, namie pabūdavom", - pasakoja Marijona Jurkienė. Senolė iki šiol švenčia kiekvieną sekmadienį. Kai ateina ši diena, sako ji, kaip per šventę jautiesi, ir nuotaika geresnė. "Dabar nors per radiją mišių pasiklausau..."
Marijona ir Stanislovas Jurkai daug metų praleido kartu. Sako, kad šeima gražiai sugyveno. Ponas Stanislovas Anapilin iškeliavo maždaug prieš 30 metų.
Abu buvo siuvėjai. "Galėdavom siūt ir siūt, bet medžiagos nebuvo. Labai sunku buvo jos gauti. Dabar tai jau visko yra, daugybė skudurų... Man nepatinka tos dėvėtų drabužių parduotuvės. Kokios ten "labdarinės"... Girdėjau per radiją, kad kai žydus Vokietijoj sušaudė, drabužius sudėjo į sandėlius. Dabar juos atidarė, ir pradėjo pardavinėt Lietuvoj."

Svarbiausia - kad užaugtų doras žmogus

- Mama mus gerai auklėjo, taip ir aš savus, stengiausi, kad geri žmonės išaugtų. Žmogus turi būti doras, nevalia kito užgauti. Svarbiausia, kad nesielgtų su kitu blogai, ir patys darytų tik gera.
Visi vaikai geri užaugo, nė vienu negaliu skųstis. Visi vienodai brangūs, visus myliu. Ir anūkai, ir proanūkiai geri. Aišku, koks gyvenimas be rūpesčių... Buvo jų, kaip nebus. Esi motina, ir turi mokėti laikyti visus namų kampus; viską ant savo rankų nešti. Toks jau tavo likimas.
Kartais ir diržo reikėdavo "duot". Sudrausdavau. Juk žinot, kokie vaikai. Pati bausdavau, tėvukas to nedarydavo; sakydavo, tavo vaikai, tu ir rūpinkis, - šypsodamasi dėstė močiutė. - Nors šiaip vyras daug padėjo, buvo geras žmogus.
Buvau griežta mama. Bet vaikai klausydavo, nesiginčydavo - pasakydavau žodį, ir šventa. Man liūdna žiūrėti į šiuolaikinius vaikus... Dabar jau nebe vaikai, o žvėreliai. Sugedo visai, neklauso tėvų. Anksčiau vaikai nebuvo tokie "palaidi".

"Kas tas tėra, 100 metų"

Šimtametė džiaugiasi, kai aplanko artimieji. Paklausus, apie ką kalba su proanūkiais, kaip tarpusavyje bendrauja, atsakė: "Et, kas čia jau benori su senute bendraut..."
Tačiau kai kalbėjome apie jos garbingą amžių, senolė teigė nemananti, kad yra labai sena: "Kas tas tėra, 100 metų... - juokiasi ji. - Dar mažai, kiti sulaukia 120-ies."
Tik apgailestavo, kad sveikata nekokia: "Viską skauda. Bet neaišku, ko trūksta, kas yra. Televizoriaus nebežiūriu, nes sunkiai bematau. Ir girdžiu sunkiai. Sunkus gyvenimas."
Tačiau močiutės dukra ponia Albina minėjo, kad mama dar neblogai apsižiūri save, tik pavalgyti reikia paruošti. "Jos atmintis - labai gera. Net geresnė už mano. Viską atsimena", - tvirtino Albina Karalienė, kalbėjusi apie mamą tik geru žodžiu.
"Buvo griežta, bet gera. Tikra tiesa, pasakydavo - ir šventa. Iki šiol visi mamos klausome ir ją gerbiame."

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder