„Tėvas šeimoje turi būti stiprus medis"

„Tėvas šeimoje turi būti stiprus medis"

Arvydui Nemčinavičiui nebuvo lengva rasti laisvo laiko pokalbiui: jo sūnui Matui, turinčiam autizmo sindromą, reikalingas nuolatinis dėmesys. Vyras nemano, kad vaikų auklėjimas - labiau mamos reikalas, tad padėti mokytis, lavintis ir integruotis į visuomenę savo kitokiam vaikui jis laiko ne tik pareiga, bet ir tikrąja gyvenimo prasme.

"Nesu labai iškalbingas, tad ir mano kalba bus lakoniška, - pokalbio pradžioje prisipažino vyras. - Mūsų šeima - tipiška lietuviška... Su žmona Vilma turime du vaikus - dukrą ir sūnų."

Dukra Martyna jau suaugusi, studentė, o sūnus Matas - moksleivis, mokosi šeštoje klasėje. "Galima sakyti, kad pastaruosius keletą metų namuose jis yra vienturtis..."

Arvydai, kaip apibūdintumėte savo ryšį su sūnumi?

Mūsų tarpusavio ryšys geras, sakyčiau, net labai geras... Bendraujame nuoširdžiai, vienas be kito tiesiog negalime gyventi, rimtai, - šypsosi.

Ar laikotės kokios nors auklėjimo filosofijos, pedagoginių priesakų?

Kokios nors ypatingos vaikų auklėjimo filosofijos neturiu. Tik žinau, kad vaikai, nepaisant jokių filosofijų ir metodikų, pirmiausiai elgiasi taip, kaip mato elgiantis pačius artimiausius žmones.

Manau, kad būtina (o ir visai pakanka) gyventi nuoširdžiai laikantis dešimties Dievo įsakymų, ir santykiai šeimoje bus tikrai geri. Mano šeimos patirtis leidžia teigti, kad tikrai taip ir yra.

Kuo ypatingas tėvo vaidmuo šeimoje, vaikų gyvenime?

Mano nuomone, tėvas šeimoje turi būti stiprus medis, ąžuolas, - stabilumo garantas, kad po jo šakomis nuo visokių gyvenimo negandų galėtų pasislėpti kiti šeimos nariai. Ir kad kamieną galėtų apkabinti, kai norisi prisiglausti prie ko nors tvirto ir ramaus. Ir dar turėtų būti švyturiu savo vaikams, kad jie visada matytų aiškią gyvenimo kryptį dabartiniame labai margame ir chaotiškame pasaulyje.

Ar tėvo misija iš esmės skiriasi nuo mamos misijos?

Manau, kad jų misija vaikų atžvilgiu iš esmės neturi skirtis. Vaikų auklėjimas tikrai neturi būti tik mamos reikalas. Bent jau mūsų šeimoje tikrai taip nėra. Ypač pastaraisiais metais, kai dukra jau užaugo, o sūnui vaikystė irgi jau nuskambėjo - jam dabar trylika, ir mamą jau praaugo.

Kokios sūnaus priežiūros, ugdymo sritys įeina į Jūsų, kaip tėčio, "kompetenciją"?

Tam tikri sūnaus raidos ypatumai lėmė, kad jam iki šiol reikia daug individualaus dėmesio. Beveik visa užklasinė veikla - įvairūs būreliai, papildomi užsiėmimai ar tiesiog paprasčiausi pasivaikščiojimai - yra mano "kompetencija".

Jūs išskirtinis tėtis. Padedate ne tik savo vaikui - esate įsitraukęs ir į visuomeninę - asociacijos "Kitoks vaikas" - veiklą.

Aš nematau nieko išskirtinio... Padėti mokytis, lavintis ir integruotis į visuomenę tiek savo kitokiam vaikui, tiek kitiems panašaus likimo vaikams, - tokią aš dabar matau tikrąją savo gyvenimo prasmę.

Tėvystės genas yra įgimtas ar galima išmokti būti tėčiu?

Nežinau. Manau, kad galima. Gyvenimas išmoko. Gal labiau tiktų žodis - priverčia, kai tikrai reikia, - šypsosi.

Ar jūs sutinkate su teiginiu, kad gyvename visuomenėje, kurioje tėvas yra praradęs autoritetą?

Sutikčiau.

Su kuo tai susiję?

Nemanau, kad vyrai, tėvai, savanoriškai atsitraukė ar aptingo. Manau, tai susiję su visuotiniu visuomenės sumaterialėjimu. Prioritetu tapo pinigų kalimas, o ne bendravimas ir santykiai tarp žmonių. Bet, manau, kad ši liga yra pagydoma, - šypsosi.

Ko stokoja tėčiai Lietuvoje, kaip jie jaučiasi?

Aš kaip tėtis Lietuvoje kol kas jaučiuosi gerai... Už kitus negaliu pasakyti.

Ko palinkėtumėte visiems tėvams?

Kad tik tų tėčių Lietuvoje kuo daugiau būtų! Ir mamų, aišku. Kad jauni žmonės Lietuvoje kurtų šeimas ir augintų vaikus, ir kuo daugiau, - šypsosi. - O tam, žinoma, reikia galimybių - garantijų gauti ir turėti darbą, geresnės valstybės paramos, paslaugų šeimai auginant vaikus, ypač, jei lemta turėti kitokį vaiką.

 

TURIME ŽINOTI, KAD...

Autizmas nėra liga. Tai neurologinis raidos sutrikimas.
Autizmo priežastys nėra žinomos. Mokslininkai kelia daug hipotezių - nuo aplinkos užterštumo iki skiepų ir genetikos.
Šiam sutrikimui nėra būdingi tipiški išoriniai fiziniai bruožai.
Šį sutrikimą turintys vaikai tarp bendraamžių gali atrodyti kaip atsiskyrėliai, keistuoliai, vienišiai. Tokių vaikų kalbos raida sutrikusi.
Šie vaikai labai jautrūs išoriniams dirgikliams.
Autistai myli, kenčia, tačiau jiems sunku išreikšti jausmus.
Tokie žmonės atrodo tarsi nenorintys bendrauti, tačiau iš tiesų jiems kyla sunkumų socialinėse situacijose. Jiems sunku suprasti kitų žmonių emocijas, mintis.
Daugumos jų intelektas normalus, tiesiog kitaip funkcionuoja nervų sistema.
Jie supranta, kad yra kitokie, ir dėl to dažnai renkasi vienatvę.
Jie turi gerą vizualinę atmintį, nestandartinį mąstymą, yra labai pastabūs.
Jie neturi "socialinių kaukių", nemeluoja ir neišsisukinėja.

Kitoksvaikas.lt

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder