Tarp fotografijos ir meno: "Norėjau iš tamsos padaryti šviesą"

Tarp fotografijos ir meno: "Norėjau iš tamsos padaryti šviesą"

"Nebūčiau stojusi į tiksliuosius mokslus, nes man neįdomu, o čia - menininkai", - šitaip pradėjo pasakoti teatrui prijaučianti Augustė Gerikaitė. Tačiau likimas pasisuko netikėta linkme - ji įstojo į profesinę mokyklą studijuoti fotografiją. Fotografijos pasaulis - įdomus ir vaizdingas, ypač - meninės fotografijos.

Augustė šiais metais Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre baigė fotografijos studijas. Dveji metai nepraėjo perniek. Ji išmoko valdyti kamerą, susirado bendraminčių ir net eksponavo savo fotografijas Kretingoje.

Paneigti stereotipai

Pabaigusi mokyklą Kretingoje, Augustė svajojo apie režisūros studijas, tačiau nepavyko įstoti, nes atranka labai didelė, o pirmenybę teikia vyresniems, turintiems patirties.

"Jaučiau, kad reikia kažką daryti, pasirinkti, kur mokytis, negaliu praleisti tų metų. Važiuodama autobusu per radiją išgirdau, kad paskutinė diena paduoti prašymą į profesinę mokyklą. Pirma mintis, kad į "profkę" eina nieko nesugebantys", - atviravo A. Gerikaitė.

Nors galvos kertelėje kirbėjo nusistovėję stereotipai apie profesinę mokyklą, tačiau fotografijos studijos traukė.

"Kaip tik turėjau naują fotoaparatą, kuriuo dar nemokėjau naudotis, tad pamaniau, kad bus proga išmokti. Jaudinausi dėl žmonių - ar jie bus "faini", ar, kaip sakoma, "marozai". Įstojau. Likau nustebusi, žmonės buvo visai kitokie, galbūt todėl, kad Vilnius, ar kad fotografijos studijos. Žmonės čia žinojo, ko jie nori, vieni buvo fotografai, o kiti net neprisilietę prie fotografavimo, tarp jų ir aš", - įspūdžiais dalijosi A. Gerikaitė.

Merginą nustebino ne tik mokslo kokybė, bet ir profesoriai, kurie į fotografavimą žvelgė kaip į vertingą amatą.

"Mokytojai yra profesionalūs, jie žiūri į šį mokslą rimtai, tie dveji metai buvo tikrai vertingi. Net nežinojau, kur diafragma, kur išlaikymas, bet išmokau visko. Jeigu kas nori mokytis fotografijos, tikrai siūlau profesinę mokyklą, nes ten bus daug praktikos", - šyptelėjo A. Gerikaitė.

AUTOPORTRETAS pagal vieno žymiausių olandų dailininkų Vermejerio (1632-1675) paveikslą "Mergina su perlo auskaru".

Tačiau stereotipus palikus už nugaros pačiai, nereiškė, kad aplinkiniai padarė tą patį. Dar dažnai sulaukdavo pakeltų antakių, vos prasitardavo, kad ji mokėsi profesinėje mokykloje.

Viena iš buvusių vidurinės mokyklos mokytojų, išgirdusi, kad Augustė studijuoja profesinėje mokykloje, susiėmus už galvos lingavo.

"Įstrigo jos žodžiai: "Tu - profesinėje? Dieve tu mano, kaip tu tokia protinga ten atsidūrei." Manyčiau, kaip tik reikia keisti stereotipą, kad tik kvailiai į profesinę eina mokytis. Vis dėlto mokytis eina tie, kurie nori kažko išmokti. Vilniuje visos profesinės mokyklos yra suskaidytos pagal darbo pobūdį, o taip tik geriau", - skatino A. Gerikaitė.

Paroda ir idėjos savam miestui

Praėjusią vasarą Kretingos M. Valančiaus bibliotekoje A. Gerikaitė kartu su savo kolega eksponavo fotografijų parodą "Juodame fone". Paroda sulaukė pasisekimo, o tai Augustei suteikė pasitikėjimo savimi.

"Fotosesija vyko tuščioje studijoje. Bandžiau režisuodama paskatinti žmones pasakoti istoriją apie meilę, saulę, išgauti prisipažinimų. Norėjau iš tamsos padaryti šviesą", - apie parodą pasakojo A. Gerikatė.

Tačiau jeigu darytų parodą kitą kartą, norėtų daryti spalvingesnę ir nuotaikingesnę, bet pirmiausia tokiam darbui reikia rasti įkvėpimo ir laiko.

"MEILĖ". Nuotrauka daryta juostiniu tėčio fotoaparatu "Zenit". "Viena pirmųjų mano nuotraukų", - sako autorė.

"Jeigu darysiu parodą - tik Kretingoje. Vien iš principo. Visada pavydėdavau vilniečiams - jie turi kino teatrą, įvairiausių parodų", - minėjo A. Gerikaitė.

Studijas baigusiai merginai kartais atrodo, kad Kretingą ištiko kultūros badas, nes, jos akimis, jaunimas nėra toks aktyvus, koks būdavo anksčiau.

"Manau, kad Kretingos jaunimas turėtų būti aktyvesnis, kad jų darbus rodytų centre ir bibliotekoje. Trūksta Kretingoje tokio aktyvaus jaunimo. Norėtųsi, kad Kretingos mokyklos turėtų kokį bendrą renginį. Yra Kretingoje salelė, kurioje svajodavome padaryti muzikinį festivalį ir įkurti jaunimo salą, tačiau taip tos idėjos ir neįgyvendinome. Galbūt šešiolikmečiai turėtų generuoti idėjas. Pavyzdžiui, vis dar tuščios savivaldybės patalpos. Gal ten būtų galima įrengti kino teatrą?" - atsiminusi vidurinėje praleistas dienas ir neįgyvendintas mintis, pasakojo A. Gerikaitė.

Kiek fotografų, tiek įvairovės

Augustė greitai suprato, kad fotografijos studijose bendraminčių rasti bus nesunku, tačiau jos kolegos pasirinko įvairius kelius.

"Kiekvienas fotografas pasirinko skirtingas kryptis - vieni meninę, kiti vestuvinę. Vieni į tai žiūri kaip į amatą, kiti - kaip į meną. Amatininkams lengviau, jie fotografuoja įvairias šventes ir per daug nesirūpina, kad kadras yra tuščias ir nepasakoja jokios istorijos. O aš vis "prie meno". Dar ir rašau, tad mėgstu matyti, kaip iš nuotraukų kyla istorijos", - dalijosi mintimis A. Gerikaitė.

Paklausta, ar buvo verta studijuoti fotografiją, ypač kai šiais laikais visi turi mobiliuosius telefonus, A. Gerikaitė patikino, kad studijos tikrai nenuvils, nes profesionalo nuotraukos visai kitokios.

"Gerų fotografų visada reikia. Vieni nori užfiksuoti save jauną, o kiti seną, visi nori užfiksuoti savo šventes. Daugelis galvoja, kad turi telefoną ir pats gali puikiai fotografuoti, bet kai fotografuoja profesionalas, yra kitaip. Jis gaudo akimirkas. Kartais net pamiršti, kad buvo akimirka, kai išsišiepęs kalbėjai. Gal tavęs žmonės neatsimins, bet primins nuotraukos", - patikino A. Gerikaitė.

Pasak jos, daugelis kolegų mėgsta fotografuoti krikštynas. "Nes nereikia tada retušuoti nuotraukų - vaikai gražūs tokie, kokie yra", - paaiškino.

A. Gerikaitė svarsto, kad jos stiprioji pusė - studijinė fotografija.

"Tai tokia fotografija, kai viskas vyksta kontroliuojamoje aplinkoje. Tada pasijauti kaip režisierius. O mano mėgstamiausia vieta fotografuoti - žiemos sodas", - pratarė A. Gerikaitė.

Nors Augustei ir nepavyko įstoti į režisūros studijas, tačiau filmavimo neatsisakė.

"Pradėjusi studijuoti fotografiją, supratau, kad galiu padaryti seriją kadrų papasakodama istoriją. Aš filmuoju ir montuoju, bet mėgėjiškai", - pratarė A. Gerikaitė.

Jos kurtuose trumpuose filmuose dalyvauja artimiausi žmonės - šeima.

Per gyvenimą reikia eiti kaip tankui, drąsiai ir siekti savo tikslo.


NETIKĖTA. "Viena netikėčiausių mano nuotraukų iš mados fotosesijos daryta mokyklos tualete", - apie šią nuotrauką sakė autorė.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder