Sudedamosios sėkmės dalys

Sudedamosios sėkmės dalys

Ilgus metus buvusi teatro aktore, vėliau - balso ir kalbėjimo mokytoja ir įkūrusi savo įmonę, Olga Polevikova prieš pusmetį tapo Lietuvos rusų dramos teatro vadove. Moteris atėjo su nauja teatro vizija - nori, kad jis būtų atviras visiems, tad ir pati yra atvira: sėkmės sudedamosios dalys yra labai skirtingos: ir pasitikėjimas savimi, ir abejonės savo jėgomis, ir nežinojimas, ką daryti, ir kartu didelis ryžtas.

- Olga, vadovaujate teatrui jau 7 mėnesius. Ar pripratote prie šio naujo vaidmens?

- Ir taip, ir ne. Vis dar nustembu sulaukusi perdėto dėmesio. Tačiau prie minties, kad nuo manęs daug priklauso, jau pripratau. Žinote, čia iš išorės atrodo, kad vadovės pozicija - apie statusą. Bet iš vidaus, realybėje, tai yra darbas, darbas ir dar kartą darbas. Gerai, jei jis vyksta geroje komandoje.

Jeigu atvirai - be šeimos palaikymo toks gyvenimo iššūkis būtų neįveikiamas. Aš suprantu savo namiškius - jiems norisi manęs daugiau, todėl labai atsakingai planuoju savo laiką, savaitgalius, verčiu save proporcingai paskirstyti dėmesį darbui ir artimiesiems. Vos leidus įvykių tėkmei tapti nevaldomai, tučtuojau tai atsispindi namuose - teatras suvalgo laiką, skirtą šeimai. Nes dirbti įdomu, padaryti norisi daug, bėgančio laiko tiesiog nepastebi.

- Turite naują teatro viziją, norite, jog teatras būtų visomis prasmėmis atviras visuomenei, Lietuvai ir Europai, kad visų poreikius atitiktų. Kaip to siekiate?

- Formuoju repertuarą. Per metus, kurie dar net nepraėjo, pakeisti visą repertuarą yra absoliučiai neįmanoma, tačiau jau matau, kad vaikiškas repertuaras visiškai pasikeitė. Senus spektaklius nurašėme, pasirodė trys premjeros. Žinoma, visuomenėje bet koks pokytis yra tragedija, išgirstu daug verksmų, kad tuos spektaklius panaikinau. Tačiau įsivaizduokite: iki šiol buvo rodomas spektaklis, su kuriuo aš augau. Mano vaikai į tokį spektaklį eiti nenori. Aš jaučiu sentimentus ir atsisakyti kai kurių spektaklių buvo labai gaila, tačiau ar teatre mes kalbame apie save, ar vis tik orientuojamės į žmones, kuriems transliuojame spektaklius? Lygiai taip pat mūsų vaikams neįdomu mūsų vaikystės knygos. Azartas ir aistra jiems atsiranda su nauja medžiaga. Taigi man buvo lengviau pradėti formuoti nuo vaikiško repertuaro, nes aš esu kontekste, matau, kas vaikams patinka. Vaikui, kuris įpratęs prie planšečių ir telefonų, trisdešimties metų senumo spektaklio neįsiūlysi. Dėl tokių dalykų jiems gali susiformuoti mintis, kad teatras ir spektakliai yra tai, kas jų ne(pa)liečia. O į teatrą juk reikėtų eiti nuo mažens. Tai turėtų paliesti vaiką labiau nei visa kita.

- Esate sakiusi, kad naujais spektakliais ketinate sudominti žmones teatru, kad jie ir kitus spektaklius pažiūrėtų.

- Siekiu, kad kiekvienas atrastų kažką patinkančio, o jei atras, nueis ir į ten, kas iš pirmo žvilgsnio nesudomino. Mūsų teatro pozicija yra išskirtinė, nes vaidiname rusų kalba. Yra tokių, kuriuos iki šiol tai gąsdina, buvo neiškomunikuota, kad visi mūsų spektakliai suaugusiems titruojami lietuvių kalba. Be to, jei jauti, kad tau reikia teatro, eisi žiūrėti spektaklio bet kuria kalba. Nes tokius išgyvenimus patirsi tik teatre. Kine, koncerte ar skaitydamas knygą išgyvensi jau kažką kita. Norisi, kad žiūrovai žinotų - mūsų teatro resursas - aktoriai, jų pasiruošimas ir begalinis įsitraukimas į darbą.

- Pretenduodama į šią poziciją teigėte, kad tai buvo gilus apsisprendimas. Ar padirbus nepasikeitė jūsų mąstymas ir matymas?

- Ne kardinaliai, bet pasikeitė. Vienur, kur buvau labai ryžtinga, save pristabdžiau ir kitaip pamačiau situaciją, o kitur, kur maniau, jog ryžto neužteks, labai drąsiai veikiau. Nusprendžiau, jog ateisiu ir apsižiūrėsiu - tiek, kiek man reikės. Esu labai impulsyvus, aistringas žmogus ir tai žinodama nenoriu malkų priskaldyti (juokiasi). Norisi, kad kiekvienas žingsnis būtų prasmingas, aš apskritai mėgstu prasmę ir esmę. Dabar galiu drąsiai sakyti, jog jau apsižiūrėjau, formuojasi komanda, keičiasi žmonės, nes ne su visais pavyksta sutarti, susiderinti. Dabar esu dar dėmesingesnė žmonėms ir tuo save nustebinau. Kaip ir kai kurie žmonės mane labai gražiai nustebino. Ypač aktoriai, kuriuos manai, kad jau supranti, gali visai kitaip atsiskleisti.

- Jūs esate apibūdinama kaip malonus ir šiltas žmogus. Kaip tokiam žmogui sekasi vadovauti, sutarti su aktoriais, režisieriais, kurie, bent kaip manoma, yra gana dramatiškos asmenybės?

- Sunkiai. Tačiau kai būna nelengva, prisimenu, dėl ko mes esame čia. Esu čia ne dėl savęs - aš pajutau impulsą tarnauti teatrui. Ir dėl teatro galima į daug ką nekreipti dėmesio, svarbu turėti ribas, žinoti prioritetus. Ir nesusitapatinti. Liudvikas XIV sakė: „Aš esu valstybė“. Tai aš nesu nei valstybė, nei teatras. Esu žmogus, kuris šiuo metu jaučiasi reikalingas teatrui. Sakau tai be pasididžiavimo ar ego: su mano dabartiniais sugebėjimais, talentais, ryšiais dabar manęs čia reikia. Dėl žmonių, jų talento, aš asmeniškai daug ką linkusi toleruoti.

- Pati ilgai buvote aktorė ir jūsų gestikuliacija, žaidimas balsu tai liudija, iš jūsų aktorystė sklinda, tačiau planų vaidinti nebeturite?

- Specialių - ne, bet jeigu taip susiklostys, kad tikrai reikės, aš greičiausiai ir suvaidinsiu. Praėjo tas lūžis, jis buvo labai sudėtingas ir skausmingas, ir aš daug metų viešai negalėjau pripažinti, kad man pasitraukimas iš aktorystės buvo skausmingas, tačiau atradau dėstytojavimą ir balsą, ir tuomet supratau, kad ten aš gaunu tiek daug! Dabar labai ilgiuosi nuolatinio darbo su mokiniais, nes ten kasdien vykdavo stebuklai, o čia, teatre, kol prieisi iki stebuklo, daug nukeliauti reiks (šypsosi).

Žinoma, aš esu aktorė, aktorė iš prigimties. Bet aktorystės etapas praėjo ir praėjo labai sąžiningai. Visų pirma aš dabar - balso ir kalbėjimo meistrė. Taip pat drąsiai galiu pasakyti, kad aš teatro vadovė. Ir po to, kai ja tapau, jau nebesakau „niekada“. Vaidinti planų neturiu, bet nežinau, kokių stebuklų gyvenimas dar paruoš (šypsosi).

- Kaip balso, kalbėjimo mokytoja teigiate, kad jeigu įsiklausytume į žmogaus balsą, jis pasakytų absoliučiai viską apie tą žmogų.

- Iš balso girdisi įsitikinimai, požiūris, įtampos, charakteris, prognozės. Man įdomiausia, kur žmogus nesutaria su savimi, ką priima savyje, ko ne. Tuomet sutvarkai balsą, ir keičiasi gyvenimas. Ir neperdedu taip sakydama.

Balso reikia ne dėl grožio, man visada balsas kalbėjo apie kažką kita. Balsas man yra raktas iki savęs ir savo potencialo. Pvz., nori proveržio, ir neateina jis. Tokiu atveju balsas kaip banga privers tave išplaukti iš tų vandenų.

- Sužinojusi apie šią jūsų profesiją svarsčiau: kokiu tikslu ne scenos žmonės eina keisti savo balso. Toks įspūdis susidarė, kad jie labiau ateina pakeisti savęs, savo gyvenimo?

- Ateina nes, pavyzdžiui, nori išmokti įtaigiai kalbėti. Aš nuo pat pradžių žinau, kad mes užsiimsime visai kitais dalykais, tačiau jie to dar nežino. Tačiau kai gauna tai, ką gauna, žmonės pamiršta apie įtaigumą, nes įtaigumas yra visai kitokių procesų rezultatas. Žmonės turi daug kompleksų dėl savo balso. Dėl išvaizdos, rodos, dar galime suprasti, tačiau dėl balso!..

Pati veiklos pradžia buvo, kad matydavau žmogų ir galvodavau, kad jis kažkaip mane ne taip veikia, kaip jis norėtų arba galėtų. Tuomet aš apsimetu viduje juo ir pagalvoju, kaip kalbėtų išsilaisvinęs žmogus.

Aktorystė kažką manyje atrakino, ji dovanojo jautrumą, empatiją, suvokimą, ko žmogui reikia, kaip jis gyvena. Šiandien apskritai trūksta įsižiūrėjimo į žmogų, dabar madinga nematyti daugiau, nei leidžia žmogus. Taip ir praplaukiame paviršiumi. O man nesvarbu, leidžia žmogus ar neleidžia, aš imu ir sužinau viską apie jį. Man labai daug atskleidžia žmogaus balsas. Jūs gal nematote sąsajų tarp to?

- Turbūt dauguma mūsų kreipia dėmesį į visumą: ką žmogus sako, kaip sako, kokios jo mimikos, gestikuliacijos... Tačiau kartais turinys gali neatitikti viso to.

- Ir jūs tai puikiausiai pajusite. Dabar manoma, kad jeigu kalbi užtikrintai - tai jau gerai. O tas užtikrintumas nieko nereiškia. Gali kalbėti neužtikrintai ir paliesi visų širdis, ir visi jaus, kad jie tave suprato, kad tai jie tave atrakino, tave atskleidė pasauliui. Ir taip su savo idėja pasieksi juos. Kalbėti galima visaip. Apie savo idėją galima pasakoti visaip. Svarbu paliesti širdis ir daryti tai per save, savais metodais.

- Kokį potencialą gali turėti mūsų balsas? Turbūt kaip mes savo smegenų iki galo neįdarbiname, taip ir balso galimybių nepanaudojame?

- Balsas neturi jokio potencialo - žmogus turi potencialą. Kiek asmenybė turi potencialo, tiek ir balsas jo turi. Vieni tai išnaudoja, kiti ne. Mes nevertiname balso, malonaus kalbėjimo, dingo ta gilaus kalbėjimo kultūra. Tačiau tas, kuris tai dar turi, iškart laimi.

- Sakoma, kad šiuolaikiniam žmogui mokėti kelis amatus, turėti kelias profesijas pravartu dėl daugybės aspektų. Kokių privalumų pati įžvelgiate? Jūsų veiklos sritys lyg ir panašios, tačiau ir kitokios.

- Darbo organizacijos principas visai kitoks. Paskutinius aštuonerius metus priklausiau tik nuo savęs, kūriau verslą. Niekas juk nepasakė, kad tęsčiau balso mokymus, nes manęs laukia didelė sėkmė. Tas kelias buvo kupinas abejonių, nežinojau, kaip komunikuoti apie tai, nežinojau verslo principų, teko padaryti daug klaidų, išnaudoti daug vidinių resursų. O juk galima buvo viską mažesnėmis sąnaudomis padaryti. Pripratau nenuleisti rankų, nes, kaip laisvai samdoma darbuotoja, jų nuleisti negali. Galiausiai supranti, kad yra cikliškumas ir neliksi vieną dieną be duonos. Taip pamažu išlaisvėja protas, pats išlaisvėji. Dabar esu užsigrūdinusi ir tuo galbūt skiriuosi nuo buvusių kolegų. Man nebebaisu. Dabar atiduodu absoliučiai visą save teatrui, bet žinau, kad ir be jo išgyvenčiau.

Taigi mokėdama kelias veiklas suvokiau verslo principus, sužinojau savo kainą, nes aš savęs nevertinau. Atradau komandą, pažinau žmones. Jeigu būčiau dirbusi tik teatre, būčiau nežinojusi, kad savyje turiu tiek resursų! Tą aš noriu perteikti kolegoms, kurie neturėjo tokios patirties. Kad jie žinotų, jog gali daugiau nei mano.

Jeigu nebūčiau gyvenime patyrusi duobės - tai, ką aš laikiau duobe, pasirodo, buvo vienas gražiausių mano gyvenimo laikotarpių, - nebūčiau šiandien tokia vadovė, kokia esu.

- Svarbu tai, kad nebijote kalbėti apie sunkumus, nepasitikėjimą savimi. Juk dažnai žmonės tokius dalykus slepia, viešai nenori pripažinti, jog netikėjo, kad susitvarkys, nežinojo, ką daryti, patyrė nesėkmių...

- Taip, nes labai madinga būti sėkmingam. Aš atradau, kad žmogus neprivalo visko žinoti gyvenime. Gali ateiti nežinodamas, bet tuomet privalai sužinoti.

Labai tikiu, kad sėkme galima užsikrėsti. Tikiu, kad yra tarsi sėkmės infekcija, tokia užkrečianti nuotaika, vaibas, kuriuos pagauni ir keičiasi tavo mąstymas. Aš sau atradau tokį sėkmės paaiškinimą. Gerame teatre niekas nevaidina rezultato. Jeigu tu liūdnas, negalima liūdėti scenoje, turi padaryti taip, kad žmonės suprastų, jog tu liūdnas. Arba - reikia suvaidinti, kad kažką praradai, bet nenueisi ir nesuvaidinsi praradimo, turi apsimesti, kad viskas gerai ir iš kažkokių niuansų žiūrovas atspėja tavo būseną ir jaučia džiaugsmą, jog suprato, ką tu slepi! Tai yra vadinama gera vaidyba, o ne tik iliustracija. Geras aktorius ieško būdų, kaip meniškai pateikti būseną, jausmą. Su sėkme yra labai panašu. Sėkmė yra kaip pasitikėjimas savimi. Vaivorykštė - ji egzistuoja ar ne? Egzistuoja tik šviesa ir vandens lašai ir tam tikromis aplinkybėmis saulės spindulys, praeinantis pro vandenį, sukuria spalvas ir mes matome tai, ko iš tikrųjų nėra. Tai yra rezultatas. Pasitikėjimas savimi yra tas spindulys ir tie lašai: tu kažką darai, nepasiduodi, nesiseka, bet vis tiek eini pirmyn, o kitiems atrodo, kad tau lengva, nes pasitiki savimi. Tačiau ar kiekvienas, kuris atrodo pasitikintis savimi, iš tikrųjų pasitiki? Kiek dvejonių, kiek baimių, kiek rizikos tame kelyje yra. Kaip ir su herojais, juk herojus, kuris įbėgo į degantį namą ir išgelbėjo vaiką, išvakarėse nežinojo, kad jam užteks drąsos tą padaryti. Herojus nežino, kad jis gimė herojumi. Jis gyvena kažkokį kitą gyvenimą, su savo baimėmis, su dvejonėmis, kol susiklosto tokios aplinkybės. O juk mums atrodo, kad baimės ir dvejonės yra priešingybė sėkmei ir pasitikėjimui savimi. Bet jeigu nekalbėsime apie sudedamąsias sėkmės dalis, tai bus apsimetinėjimas. O man labiausiai nesinori apsimesti tuo, kuo nesu (šypsosi).

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder