- Kaip patyrusio džiazo vokalisto klausiu: ar jums patinka sunkioji muzika?
- Visa, kas susiję su roku, man patinka, išskyrus kraštutinius muzikos stilius. Kai vaikų muzikos mokykloje mokiausi klasikinės muzikos ir grojau klarnetu, mane nepaprastai traukė roko muzika, kurią girdėdavau vidurinės mokyklos šokių vakaruose ar per radijo imtuvą. Svajojau, kad aš ir pats būsiu tarp roko muzikantų ir grosiu tokią muziką. O džiazas, prisipažinsiu, man buvo visai nepažįstamas muzikos stilius, netgi kai įstojau į Džiazo muzikos skyrių konservatorijoje. Bet vėliau, galima drąsiai sakyti, pripratau, suvokiau ir pasinėriau į džiazo muzikos pasaulį.
- Jau kelias dešimtis muzikuojate grupėje „Studija“. Ar neturėjote ambicijų pasirodyti išskirtinai kaip solistas?
- Situacija tokia: kada mes susikūrėme kaip grupė, dar net pavadinimo neturėjome, buvome tiesiog bičiulių kompanija, kuri labai norėjo groti patinkančią muziką. Ir tai buvo mūsų pagrindinė muzikinio gyvenimo vizija. Mes buvome neatsiejami vienas nuo kito, todėl nebuvo net tokios kalbos, kad būtų galima vienam nuo kito pabėgti. Kiekvienas toks bandymas, kuris įvykdavo dėl įvairių aplinkybių, būdavo labai skausmingai išgyvenamas, nes mes labai kovojome vienas už kitą ir stengėmės nepasiduoti depresijoms ar norams kažkur išeiti. Jautėmės vienas kitam reikalingi ir vienas nuo kito priklausomi. Turiu pasakyti, kad mūsų grupės sudėtis buvo gana įvairi, vienu metu joje buvo net vienuolika dvylika muzikantų, bet pati šerdis visąlaik liko ta pati - penki šeši muzikantai, kurie laikėmės vienas už kito. Netgi gaudamas pasiūlymų pakoncertuoti solo, aš tokios minties neprisileidau sakydamas, kad negaliu vienas koncertuoti, nes mes esame vienas kitam ištikimi. Ir daug metų laikiausi tokios tvirtos pozicijos. Tik paskui, kai masiškai po Lietuvą paplito soliniai fonograminiai koncertai, išdrįsau atlikti vieną kitą solinį koncertą. Tai man buvo gana nemažas iššūkis.
- Kadangi su žmona Rima esate muzikai, ar vienturtis sūnus Arnas taip pat pasuko muzikos keliu?
- Ne, sūnus nėra susijęs su muzika, jis bandė muzikuoti, nes mano pozicija tokia, kad vaikas, prisilietęs prie muzikos ar kitos meno srities, paskui visai kitaip supranta pasaulį ir kitaip sugeba tvarkytis gyvenime. Bet sūnus tiesiog neturėjo aiškaus potraukio muzikai, todėl toliau netęsė šitų studijų, jis gavo vadybininko išsilavinimą ir toje srityje ieško savo laimės.
- Be muzikos, ar turėjote kokių nors kitų svajonių?
- Vaikystėje buvo visokiausių svajonių. Bet kad būsiu profesionalus muzikas, tikrai negalvojau. Kai pabaigęs aukštesniąją muzikos mokyklą priėjau gyvenimo kryžkelę, - tuo metu man jau buvo 20 metų, teko labai rimtai rinktis, kas būsiu, - istorikas, geografas, lingvistas ar muzikas. Tai buvo tokios sritys, kurios mane traukė ir kuriomis domėjausi laisvalaikiu, bet aplinkybės taip susiklostė, kad dar kartą buvau pastūmėtas į muzikos kelią.
Aš gimiau tremtinių šeimoje ir, kiek esu girdėjęs iš mamos pasakojimų, dėl žiaurios istorinės situacijos ji visiškai negalėjo realizuoti savo svajonių, o jos svajonėse kaip tik ir buvo meno kryptis, nes jinai labai linko į šokius ir muziką. Bet to negalėjo įgyvendinti, užtat savo viltis sudėjo į vaikus. Todėl aš ir buvau pasuktas muziko keliu, nes mama labiausiai stengėsi, kad būčiau atitrauktas nuo kiemo futbolo ir nuvestas į vaikų muzikos mokyklą.
- Ar nenustojote domėtis istorija, geografija, lingvistika?
- Visada pasidomiu literatūra, paskaitau naujienas, kurios susijusias su šiomis sritimis. Arba nepraleidžiu pro akis kokio įdomaus straipsnio ar knygos įdomios. Ką galiu, skaitau originalo kalba. Ypač matau didžiulį skirtumą tarp literatūrinės kalbos ir tos kasdieninės, vartojamosios kalbos. Ir paskaitęs vieną ar kitą gero autoriaus kūrinį, tiesiog jaučiu, kad labai stipriai praturtėju.
- Tikriausiai ir rašote be klaidų?
- Stengiuosi. Iš tiesų lietuvių kalba juk vystosi, ypač gramatika ir leksika, ir tuos dalykus nuolat tektų atnaujinti. Šiuo atveju esu šiek tiek užsispyręs ir kai kurių taisyklių nenoriu pripažinti, ypač kirčiavimo, nes jeigu nuo pat vaikystės kokį žodį vartojame su tokiu kirčiu ir staiga po dvidešimties metų kažkas sugalvoja atvirkščiai, tai jau tada aš priešinuosi. Kartais mane pataiso studentai, nes jie jaunesni, išėję naujausią lietuvių gramatikos kursą. Jie mane taiso, o aš tada su jais bandau ginčytis. (Juokiasi.)
- Atrodote nepataisomas optimistas. Bet ar nenusvyra rankos matant Lietuvos kultūrinę situaciją?
- Aš daug metų traktuodavau, kad esu nepataisomas optimistas, deja, pastaruoju metu po truputėlį linkstu į pesimizmą, nes gerai pasvarstęs ir pamatavęs matau, kad yra dalykų, kurie verčia beviltiškai nusivilti optimistine pažiūra į kai kuriuos dalykus. Tiesiog yra tam tikri socialiniai reiškiniai, kurie nepasiduoda paprastam ir aiškiam optimizmui, ir jie iš tiesų netgi, sakyčiau, yra pasmerkti pesimistinėms nuotaikoms. Dažniausiai sunkiai suvokiama, kaip iškilios Lietuvos asmenybės arba žmonės, kurių rankose yra visos valstybės likimas, priima tokius keistus sprendimus. Atrodo, netgi virtuvėje besiginčijantys paprasti žmonės viską lengviau išspręstų.
Be galo skaudu, kad kultūrai skiriamas mažiausias dėmesys, paskutinė vieta. Šiuo atveju tai yra daugiau negu akibrokštas. Ir tai tiesiog pačios mūsų valstybingumo prasmės nukišimas į dugną. Manyčiau, kad tai yra didžioji šių laikų atgimusios Lietuvos klaida, nes apverskime piramidę į kitą pusę ir pamatysime, kad jeigu kultūrą pastatysime į pirmą vietą, pradės visai kitaip tvarkytis visas valstybės gyvenimas. Tik mostelėję burtų lazdele nieko nepakeisime - niekada žmonijos istorijoje niekas nevykdavo staiga, per vieną sekundę. Viskas subręsta, pasiekia kritinę masę ir tada kas nors pasikeičia, ypač sudėtingi socialiniai dalykai.
- Daugybę metų gyvenate Klaipėdoje, ar tai nesukelia kokių nors nepatogumų - juk visas gyvenimas, rodosi, verda sostinėje?
- Akivaizdu, kad Vilniuje galimybių yra daugiau, bet šiais laikais, atsiradus internetui, atstumai yra dar labiau susiaurėję ir daugybę projektų, įvairiausių kitų dalykų galima tvarkyti neišeinat iš savo kambario. Šiuo atveju didžiausias nepatogumas, sakyčiau, yra kultūrinių centrų hegemonija arba susireikšminimas blogąja prasme. Jeigu Vilnius nebūtų toks egoistiškai susikoncentravęs į save, tai Lietuvai būtų tikrai geriau, nes kūrybinių jėgų yra visoje Lietuvoje ir jie mielai prisidėtų prie bendros kultūros. Bet kažkodėl, - aš tai vadinu Maskvos sindromu, - kai prie sovietų viskas vykdavo Maskvoje, o mes visi keiksnodavome, kad esame periferija, taip dabar viskas susitraukė į mažesnį modelį: viskas telkiasi Vilniuje, o jau regionai užmirštami arba į juos žiūrima iš aukšto. Tai čia yra tie blogieji aspektai. Bet keltis į Vilnių nebuvau susigalvojęs, nors tokių pasiūlymų esu gavęs per savo karjerą. Aš niekada giliai nenagrinėjau, kas mane laiko Klaipėdoje, bet man čia tiesiog yra labai gera atmosferos, savijautos požiūriu. Be abejo, dabar Klaipėdoje labai gera, nes čia jaučiuosi esantis savame mieste, kur tave pažįsta ir tu pažįsti daugelį. Apskritai Lietuvoje labai gera gyventi. Iš tikrųjų gyventi nenorėčiau niekur kitur, išskyrus Lietuvą, kitur galėčiau būti tiktai trumpam - komandiruotėje ir vėl sugrįžti į Lietuvą. Šitą jausmą galėjau daugybę kartų pasitikrinti keliaudamas po pasaulį.
Keli faktai
- Vokalistas, klarnetininkas, kompozitorius, džiazo vokalo pedagogas, docentas Steponas Januška gimė 1958 m. kovo 18 d. Tytuvėnuose, Kelmės rajone.
- Po devynių vidurinės mokyklos klasių 1974 m. rudenį išvyko studijuoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, ją sėkmingai baigė.
- 1982 m. baigė Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakulteto Džiazo muzikos katedros vokalo specialybę (dabar - Klaipėdos universitetas).
- Dar 1978 m. su mokslo draugais įkūrė grupę „Studija“. Laikoma, kad oficialus grupės gimtadienis - 1978 m. lapkričio 9 d., kada koncertavo Tarptautinės studentų dienos proga.
- Nuo 1997 m. dėstytojauja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedroje.
- Nuo 2002 m. yra kasmečio tarptautinio džiazo vokalistų konkurso „Jazz voices“ organizatorius.
- Nuo 2009 m. - LMTA Kauno fakulteto, nuo 2011 m. - VDU Muzikos akademijos Džiazo katedros dėstytojas, docentas.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Rašyti komentarą