Saulius Prūsaitis: "Nesu svetimų gyvenimų planuotojas"

Saulius Prūsaitis: "Nesu svetimų gyvenimų planuotojas"

Nesibaigiančio džiaugsmo grupės "Happyendless" vokalistas Saulius Prūsaitis (34) savo gyvenime atrado naujų džiaugsmo formų. Ir išmoko skaičiuoti iki trijų. Rugsėjį jį jau žinantiems Saulius prisistatys tokiu amplua, apie kurį dar ir pats nieko nenutuokia, - debiutuos analogų neturinčiame televizijos projekte. Dvidešimtajame, jubiliejiniame, TV3 televizijos sezone jis sės prie garsaus britų formato projekto "X faktorius" teisėjų stalo. Bet žodžių "teisėjauti", "teisti" kratosi.

- Kaip manai, kodėl tave pasirinko į teisėjus?

- Nežinau. Neklausinėjau. Pasirinko, tai pasirinko. O galvoti, koks aš įspūdingas, efektingas ar kažkuo įdomus... Neturiu laiko mąstyti apie tokius dalykus. Gal mane pakvietė dėl šiokios tokios muzikinės patirties. Su muzika esu šiek tiek susijęs. (Juokiasi.)

- Ar yra tekę teisėjauti gyvenime?

- Ne. Kaip yra sakoma: neteisk ir nebūsi teisiamas. Aš veikiau renkuosi žodį "vertinti", o ne "teisėjauti". Nes kategoriškai drabstytis frazėmis labai lengva ir tai labai populiaru, ir gal kai kas galvoja, kad tai yra pats tiesiausias ir pats greičiausias kelias į kažkur, bet aš manau, kad nelabai.

- Ar turėsi laidoje kokį vaidmenį?

- Aš žinau, kad nesu melagis. Ir jei pamatysiu, kad žmogus atėjo ne ten, tai aš jam taip ir pasakysiu.

- Kokias emocijas kels laida?

- Tai bus skausmas ir džiaugsmas viename. Manau, kad sulauksime geros jausmų audros. Šis projektas taip išsirutulios, kad kažkuris iš komisijos narių gal net ir apsiverks. Nežinau, kaip čia viskas baigsis...

- Kokie žmonės tau patinka? Kokie krinta į širdį?

- Kai matau ant scenos žmogų, kuris, dar nespėjęs padainuoti, parodo, kad nori čia likti, kad jam reikia čia likti ir kad jis liks, nes be to tiesiog negali, - tai va tokie žmonės yra mano. Tiesa, tokių yra vos keletas, bet jų yra.

- Kaip jautiesi teisėjų kompanijoje - šalia Rūtos Ščiogolevaitės ir Vytauto Šapranausko?

- Žvelgiu į juos kaip į unikalias asmenybes. Žinau, kad nežinau, kas bus po sekundės. Galiu pasidžiaugti, kad esu tokiame kosminiame laive pavadinimu "Klaustukas", kuriame bet kada gali įvykti kokia nors nesąmonė.

- Gal rašai?

- Kuriu savo dainų tekstus. Galvoju, kad imti poetų eiles ir jas dėti į dainas yra savo darbo pasilengvinimas. Kartais man ilgai neišeina, bet kartais ir išeina. Žinoma, užtrunka ilgiau, bet galiausiai aš žinau, kad tai yra mano. Tai jei jau taip yra, tai kam skubėti, kam pumpuoti po gabalą kas mėnesį tik tam, kad būtum rinkoje? Tokio dalyko nesuprantu.

- Gyveni iš muzikos ir baisaus diskomforto dėl pinigų trūkumo nejauti?

- Kol kas nejaučiu. Kol kas viskas yra gerai.

- Ar kartais pagalvoji, kad galėjai taip ir likti Anglijoje sienų dažyti?

- Nepagalvoju. Kartais susapnuoju, kad ten esu. Bet šlapias nuo prakaito dėl šitų sapnų nepabundu. Nereikia nieko gyvenime išsižadėti. Taip, buvo toks etapas. Esu dėkingas likimui, kad teko ir Anglijoje pabūti ir pamatyti, kaip ten viskas yra.

- Ką pasakytum žmonėms, kurie žada važiuoti į užsienį ir įsivaizduoja, kad jų laimė - kažkur ten?

- Žmonėms palinkėčiau ieškoti laimės apskritai. Svajoti, ieškoti. Jei jums atrodo, kad rasite savo laimę ten, važiuokite, mėginkite. Nes gyvenimas vienas. Nebandysi, nežinosi. O moralizuoti: grįžkit, broliai, seserys, čia bus gerai, viskas susitvarkys, - aš nenoriu nieko tokio sakyti. Nesu svetimų gyvenimų planuotojas. Jei galvojate, kad kažkur yra tai, ko jūs norite, tai eikite ir pasiimkite. O jeigu neisite, tai vėliau gailėsitės.

- Ar bus projekte tokių pokštų, kai į sceną leidžiami visiškai netalentingi, bet to nesuprantantys žmonės? Kaip buvo su tomis lietuviškomis kniaukiančiomis katėmis britų "X faktoriuje"?

- Šitą klausimą paliksiu neatsakytą. Pamatysite įsijungę TV3.

- Kokių savybių norėtum įgyti?

- Kartais mokėti palaukti. Kartais būti šiek tiek kantresnis. Gal tiek?

- Kuris muzikos instrumentas tave žavi labiausiai?

- Tas, kuris gražiai groja. Žmogus, kuris juo groja. Yra tam tikri instrumentai, kurie natūraliai gerai skamba: gitaros, smuikai, mušamieji, klavišiniai - bet kurie. Bet visada yra asmuo, kuris tą instrumentą valdo. Tai gali būti net kanklės, net lazda į kuprą... Ir ta gerai eina įvanoti - ritmiškai.

- Kas, be muzikos, tave augina, tobulina, gražina?

- Viskas. Viskas, apie ką mes tik galime pagalvoti, formuoja žmogų. Gal kartais nejaučiame, bet visa aplinka daro mums įtaką.


- O konkrečiau? Ką skaitai? Gal medituoji?

- Geriausia meditacija man yra darbas.

- Ką skaitai?

- Dabar nesakysiu. Bet knygą į rankas dar paimu. Šito dar nepamečiau. Ir grožinius romanus kartais paskaitau...

- Ko išmokė dukra ir gyvenimas santuokoje?

- Kad ne aš esu svarbiausias. Tai pagrindinis dalykas, kurio išmokau. Kad yra kur kas svarbesnių už mane.

- Išmokai skaičiuoti iki dviejų: aš ir kitas?

- Iki dviejų ir iki trijų, nes yra šeima. (Saulius Prūsaitis vedęs dizainerę Agnę Kuzmickaitę, su kuria augina dukrą Leonardą, - aut. past.) Gyvendamas šeimoje išmokau būti šiek tiek ramesnis. Gal šiek tiek pajudėjau kantrumo, šiokios tokios savitvardos link. Pradėjau visai kitaip suprasti džiaugsmą. Ne tokį džiaugsmą, kad gavau pinigų ar kad prisilakiau šnapso, o visai kitą džiaugsmo formą. Tau nusišypso tavo dukra ir tu tiesiog ištirpsti.

- Nori turėti daug vaikų?

- Noriu turėti tiek vaikų, kiek tik galiu. O kaip bus, taip. Vaikai yra super. Ir aš tikrai nesakau, kad yra sunkūs laikai ir reikia į tai atsižvelgti galvojant apie vaikus. Kaip bus, taip bus.

- Gal ką nors veikiate tik judu su dukra?

- Nėra tokio dalyko. Dabar jos toks amžius, netoli metukų, kai viską su Agne darom kartu. Gal kada, kai paaugs, su dukra į žvejybą nuvažiuosime.

- Kaip tau Lietuvą merkiantis lietus? Kokia gamtos stichija tave valdo?

- Jokia. Aš gi lietuvis, o bet kuri ilgiau užsitęsusi stichija lietuviams nepatinka. O kai ateina nauja ir jos būna atseit tiek, kiek reikia, tada patinka.

- Ar bambi dėl oro?

- Aišku, kad bambu.

- O bambi dėl šalto ar karšto oro?

- Dėl visokio. Ant ko daugiau bambėti? Nes jei ant ko nors kito bambėsi, tai prisibambėsi, o ant oro gali varyti, kiek nori. Jis į tave nekreipia dėmesio.

- Ką su tavimi gyvenant reikia iškęsti?

- Šitą klausimą geriau praleisiu.

- Kaip ilsiesi?

- Gerai.

- Ką veiki, kai ilsiesi?

- Miegu. Nes jei nemiegu, tai nesiilsiu.

- Esi savimi patenkintas?

- Taip. O kaip kitaip? Gyvenimas vienas ir kam kankintis? Kam vaidinti kančią ar galvoti, kad ta kančia tau kažką duos? Aišku, būna tokių etapų, kai kažko ieškai ir nerandi, tada pradedi mąstyti, knistis savyje. Bet aš galvoju, kad nereikia pulti į paniką, o susikaupti ir galvoti, ir galvoti tol, kol surasi. Nes jeigu negalvosi, tai nerasi. Ir toliau sau kankinsiesi. Reikia imti jautį už ragų ir daryti, o ne sakyti, kad darau ir neišeina, o iš tikrųjų nieko nedarai...

- Yra kokių nors dalykų, kurių negali atsisakyti, nors ir galvoji, kad š...?

- Cigaretės. Cukrus. Nesu saldumo maniakas, bet žinau, kad cukrus kenkia. Kavą geriu su cukrumi. Bet cukrus nėra didžioji mano gyvenimo problema. Kartais galvoju, kad per mažai dirbu. O kai dirbu daug, galvoju, kad per daug dirbu ir pavargstu.

- Koks maistas tau žiauriai skanus?

- Man labai patinka pomidorai. Ir mocarelos salotos man labai skanu.

- Ar pomidorai ant palangių namie raudonuoja?

- Ne. Bet špinatai ir krapai ant palangių auga.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder