Šamanas įsitikinęs, kad ugnis - stipriausia iš stichijų, o svarbiausia - ji gyva. Šimtus savo atliktų valymo ugnimi ritualų jis užfiksavo fotografijose, kurias žiūrint iš tiesų stebina ugnies pavidalai: demonų, angelų, žvėrių, valdovų ir paties šėtono, kaip šunyčio stovinčio prieš šamaną nuolankumo poza.
Ritualo vietą parinko ant kalvos, suradęs stipriausią iš žemės sklindančios energijos vietą. Iš akmenų sudėjo ratą, palikęs įėjimą rytų pusėje. Tam tikra tvarka sudėjęs malkas, ugniai aukojo maistą: dešrą, pieną ir karameles.
Mušdamas būgną Dungur iš laukinio ožio odos, kalbėdamas maldas ir mantras, ją atgaivino. Šamano kepurę puošė Sibiro pelėdos plunksnos, ant kurių išsiuvinėtos akys, kad nukreiptų ugnyje pasirodančių dvasių dėmesį ir apsaugotų jo akis. Ant mėlyno apsiausto kabojo varpeliai ir peilis su ugnies dievo atvaizdu. Tai apsaugo šamaną nuo piktų dvasių apsėdimo, kurios palieka apvalomą žmogų - ir nukreipia jas į ugnį. Šamano batai siuvami iš odos, į viršų užriečiami jų galai, kad einant nedraskytų žemės paviršiaus, kuri yra šventa. Turbūt ritualas nėra tik egzotiškas spektaklis, nes visi dalyviai jautėme nepaprastą būties lengvumą, ramybę, regis, iš vidaus kuteno kylantys juoko burbuliukai. Atsitiktinumu, sutapimu ar "specialiuoju efektu" galėjai palaikyti virš galvų praskridusį didelį gervių pulką...
Ką pasėsi, tą ir pjausi
"Kai neatlieku ritualo, esu tik paprastas žmogus, o kai dirbu savo darbą, tarsi ištirpstu, iškeliauju į paralelinius pasaulius", - prisipažino Genadijus. Sakė viską galįs, bet laikosi karmos dėsnio ir neatlieka juodųjų ritualų, galinčių pakenkti ir net nužudyti žmogų, nes ką pasėsi, tą ir pjausi - kentėtų jo vaikai, vaikaičiai ir provaikiai.
"Šamanų nėra daug, tik kelios bendruomenės, vieni dirba sostinėje Kyzyl, kiti - Tuvos vietovėse", - sakė pokalbininkas. Jam tą duotybę bendrauti su protėvių ir kitomis dvasiomis perdavė mama - šamanė. "Kai buvau mažas, į namus ateidavo labai daug žmonių. Anuomet ši veikla buvo uždrausta, ir mama vaikams sakydavo, kad atėjo giminės. Kai paaugau, mama norėjo, kad mokyčiausi iš jos, bet aš nesiveržiau - norėjau linksmintis kaip visi, eiti į kiną ir šokius. Kai mama numirė, jos dvasia kreipėsi į mane, ir šamaniškos galios perėjo man. Atsisakiau sėkmingo verslo, nes jeigu šamanas išmoksta naudotis duotybe, tampa jos šeimininku, o jeigu ne - tampa vergu", - sakė.
Būna ir taip, kad kai miršta šamanas, jo galios pereina tolimam giminaičiui, kuris dar gali nebūti gimęs. Ateina diena, kai nieko neįtariantis žmogus sunkiai suserga, ir jeigu medikai neranda ligos priežasties, kiti šamanai nustato, kad jis turi "dovaną". Tada tas žmogus neišprotės, nepuls į komą ir nenumirs.
Trečiasis duotybės perdavimo būdas: jeigu mirštantis šamanas neranda savo aplinkoje tinkamo kandidato, galias perduoda žmogui į bet kurį žemės kraštą: jis gali net netikėti jomis, bet būtinai yra grynos dvasios.
Genadijus sakė sau skirtą moterį sutiko ir vedė dar tada, kai nebuvo šamanas, tačiau jeigu žmonos giminėje būta šamanų, galios gali persiduoti ir jai. Laukia dienos, stebi ženklus, kai galės savo galią perduoti šiuo metu keturmetei dukrelei Aigelinai.
Iš pradžių Genadijus save išbandęs, žolelėmis ir lokio taukais gydydamas draugus ir artimuosius, o šiandie Sibire yra daugybė žmonių, kuriuos išgydė nuo sunkiausių ligų. Kartą jį su kitu šamanu pakvietė gaisrininkai, kai taigoje kilo gaisras: "Mes iššaukėme lietų, ir lijo tris dienas, o valdžiai tai atsiėjo pigiau, nei gesinti gaisrą sraigtasparniais", - šypsojosi.
"Jeigu žmogui nesiseka, jis nebūtinai yra blogas; gal nesėkmės yra giminės prakeikimas. Žiūriu į jį, ir matau, kokį kelią atverti, nes galiu pakeisti jo likimą."
Paklausiau, kaip šamanui sekėsi susikalbėt su vietos dvasiomis ir dievais, ir jis šyptelėjo: "Jūsų dievai miega. Žmonės irgi."
Ką sako baltų žyniai?
Ar iš tiesų miega mūsų dievai, paakino pasidomėti informacija, jog dar Kristaus amžininkas Tacitas savo išminčius mokė bendrauti su Kūrėju, remdamasis baltų žynių pavyzdžiu. Profesorius Jonas Genys patvirtino, jog baltų gentys galėjo formuotis I-V a., o Ptolomėjaus žemėlapyje minimos II a. sudinų ir galindų gentys, galėję gyventi Prūsijoje.
"Atsakymus rastume mūsų kalendorinėse šventėse, šeimos papročiuose, dainose ir sakmėse, liaudies medicinoje - išliko žinių, ką anksčiau valdė vaidilos ir kriviai. Vėliau senieji žyniai vadinti maldininkais - burtininkais. Įvedus krikščionybę, juos kunigai naikino, ir likę žyniai elgetomis ėjo per žmones", - sakė etnologijos mokslų daktarė Aušra Kavaliauskienė. Peržengę tūkstantmetį, bandome ieškoti antgamtinių galių, remdamiesi savo nuojautomis ir vizijomis arba archeologininėmis iškasenomis - apie to laiko žmonių mąstymą. Jeigu mes tuo tikime, tai veikia ir dabar. Bretkūno ir Pretorijaus, laikomų patikimais šaltiniais, raštuose yra patvirtinimų, kad žynių būta, jie 17 a. gyveno bendruomenėmis. Nuo mediatorių - ugnies, vandens kilę ir kaimų pavadinimai - Dūmonys, Upyna. Pats Pretorijus būtų džiaugęsis mūsų senųjų kaimo išminčių etnografine atmintimi, išsaugojusia tai, ką pasakojo jų protėviai, ir perėmę prietarus ir papročius. Kai į šeimos šventes, derliaus užbaigtuves vaidilų nebeprisišaukdavo, šeimininkas pats atlikdavo apeigas: tarkim, su vaikais klūpojo prie kaušelio alaus, nuliedavo jo vaisingumo dievams. Po to kaušelis apeidavo ratu susirinkusius... Šiandie mums išliko krivulė - kreivai nuaugęs medis arba lazda - sueigos vadovo ir piršlio ženklas. Buriama jaunosios ateitis - iš alaus putų, žiedų ir kraujo.
Žynių ir vaidilučių, kurie gydė ir pranašavo, būdavo kūdikių priėmėjos, buveinė buvo šventoji ąžuolų giria, alkai. Jie burdavo liedami vašką ar šviną, iš paukščių elgesio ir žarnų, alaus putų - kaip pavyks mūšis, ar palankūs dievai. Kulto vietose iš tikrųjų būta akmens aukurų, ant kurių aukodavo ne tik ėriukus, bet ir žmones. Palangoje išlikęs šventas Jurgio kalnas, į kurį negalėdavo kopti melstis nešvariais drabužiais.
Gabija, ugnies deivė, minima sutartinėse, užkalbėjimuose, kaimo bobutė ir šiandie peržegnoja ugnį, niekada negesindama jos savo krosnyje, tardama: "Šventa Gabiete, būk savo vietoj, kaip pons Dievas pazvalijo". Gyva gija, mus pasiekusi, yra medžių dievybių garbininimas. Miškuose būdavo romovės - kreivai suaugę medžiai, dvikamieniai, su skyle, ir šiandien prie jų ties Rietavu žmonės stato koplytėles. Etnologė sakė, kad moterys prie kulto medžių rišo prijuostėles šeimos gerovei (šamanai riša kaspinus). Ypač buvo garbinamas dvikamienis medis, kuriame augo dar ir amalas: aukojama jo dievybei. Amalą, dar vadinamą laumės šluota, parsinešdavo namo, pririšdavo žaliu siūlu, kurį moterys atsitempdavo iki savo lovos, tikėdamosi pastoti. Į drabužius įsisiūdavo kadagio šakelę - nuo pikto. Ant stogo ir dabar keliami žali vainikai - apsaugai.
"Mus buvo svarbūs augalų dievai, tarkim, lino dievas Vaižgantas, ir išlikę žalio medžio lapo kulto - kaip gyvybingumo, apraiškų. Per kalendorines šventes pilni namai būdavo žalumos, per vestuves - eglutė (sodo simbolis), per Velykas kiaušiniai dedami ant sudaigintų grūdų. Nuotakos rūtų vainikėliai, nuotakos kampo apipinimas amžinai žaliuojančiais augalais (dar 19 a. nuotakos kambarys panėšėjo į mišką). Nuo žynių laikų lietuviai garbino tik žalius žalčius. Namuose būdavo kertė, kurioje gyveno šeimynos maitinami žalčiai, o švenčių metu jie būdavo vaidilų, vėliau šeimininko, kviečiami valgių ragauti... Odą atnaujinančios žalčio melsdavo vaisingumo ir ilgo gyvenimo.
Vadinkime tikraisiais vardais
"Nors esu sibirietis, man asmeniškai neteko sutikti šamano. Šamanizmas yra pirmykščių žmonių kultūros dalis. Kaimo šamanas buvo ir šventikas, ir daktaras, psichologas, o kartais ir teisėjas", - sakė psichiatras Aleksandras Slatvickis.
"Be abejo, tie žmonės buvo savo srities profesionalai ir turėjo ypatingų sugebėjimų, kaip turi pripažintas gydytojas ir psichologas. Svarbiausia, kad jie gydo laikydamiesi principo: nepakenk. Žolytės ir lokio riebalai nepakenks, tačiau sunkių ligų šamanai, deja, reikia pripažinti, negali gydyti. Anais laikais, jei ligonis mirdavo, šamanai turėjo paprastą paaiškinimą: "Dvasios buvo stipresnės už mane".
Kitas variantas: "Jį pašaukė Dievas, jam ten bus geriau". Tikėjimas šamano galia iš tikrųjų mobilizuoja vidines jėgas ir stiprina, kai padėti galima (kalbu apie psichosomatines ligas, kurios prasideda galvoje).
Infekcinių ir psichinių ligų užkalbėjimai neišgydys. Žmonės ieško pagalbos, kai dar nėra rimtų ligų, ir tie šokinėjimai aplink laužą, ritmiškas būgno tratėjimas suteikia daug džiaugsmo ir sveikatos. Tuomet, kai medicina padėti nebegali, žmogus griebiasi šiaudo. Be abejonės, tai, kas svetima, nėra efektyvu. Ir vadinkime daiktus tikrais vardais: komercija. Juk jeigu iš tikro nori padėti, užsidirbk duonos kąsnį, ir daryk gera veltui.
Vis dėlto manau, kad šamanais tiki mažuma, kitaip nebūtų eilių poliklinikose, o žmonės prie Seimo šūkautų: "Duokite daugiau šamanų liaudžiai!"
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą