Esate kilusi iš Joniškio. Tačiau dar 1976 m. atvykote į Klaipėdą. Kodėl pasirinkote būtent uostamiestį?
Apie uostamiestį mažai žinojau, tačiau mane labai traukė jūra, jūreiviai... Mama norėjo, kad pasilikčiau Joniškyje, tačiau ten 1976 m. nebuvo paskyrimų. Todėl atvykau į Klaipėdą. Čia neturėjau nei giminių, nei pažįstamų, todėl manęs laukė labai sunkus ir ilgas adaptacijos procesas. Dėkoju Dievui, kad mane supo nuostabūs žmonės. Man padėjo medicinos seserys, kadangi dirbau ligoninėje.
Per vargus gavau kambarį Trinyčių bendrabutyje. Atsimenu, vyr. gydytojas man pasakė, kad jei noriu gauti kambarį, privalau dainuoti chore. Aš susirūpinau: "Gerbiamas gydytojau, aš juk neturiu klausos." O jis pasakė: "Jei norėsi susirasti, kur gyventi, atsiras ir klausa." Ir iš tiesų - atsirado ir balsas, ir klausa (juokiasi. - Autor. past.)
Kada buvo išspausdintas Jūsų pirmasis eilėraštis?
Tai nutiko 1970 m., kai dar buvau paauglė ir gyvenau Gataučiuose (beje, iš čia ir kilo mano slapyvardis Gatautė). Parašiau savo mamai eilėraštį, kurį išspausdino vietinis laikraštis. Beveik 15 metų jį albume saugojo kaimynai, o vėliau man padovanojo. Mūsų bendruomenei buvo labai svarbu, kad bent vienas jos narys - poetas.
Pagrindinė eilių klausytoja buvo mano mama. Nors ji niekada manęs negirdavo, bet visada palaikydavo. Sakydavo: "Tegul kiti giria." Gal bijojo, kad aš neišpuikčiau. Labai gerbiau mamą ir kiekvienas jos žodis man buvo lyg balzamas.
Įkvėpta mokytojų Jono Verbušaičio, Prano Samulionio, pradėjote kurti dar mokykloje. Kokia tai buvo istorija?
Esu labai dėkinga mokytojui Jonui Verbušaičiui, kuris taip stropiai mokino lietuvių kalbos. Būdavo, rašydavom ilgus sakinius - per visą lentą! Net ranka paskausdavo... Šis mokytojas kažką manyje įžvelgė ir vis skatindavo dalyvauti konkursuose.
Besimokant vidurinėje mokykloje mano polinkį rašyti pastebėjo mokytojas Pranas Samulionis. Jis mane paskatino dalyvauti literatų būrelyje. Pamenu, tais laikais klasės draugas prisiskaitė vieno vokiečių filosofo veikalų ir paskleidė "faktą", kad meilės nėra. Ji esą tik sąvoka kaip stalas ar kėdė. Ir aš kaip atsaką, kadangi su tuo visai nesutikau, parašiau aštuonių posmų eilėraštį apie meilę artimui, Tėvynei, žemei. Šis eilėraštis vėliau puikavosi mokyklos stende.
Atvykusi dirbote medicinos seserimi Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, vėliau - psichologe telefoninės pagalbos linijoje "Paguodos telefonas", o dabar jau dešimt metų dirbate socialine pedagoge Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykloje. Padėti žmonėms - turbūt Jūsų pašaukimas?
Taip, visuomet jaučiau poreikį padėti žmonėms. Tai turbūt mūsų šeimos bruožas. Ir būtent dėl šios priežasties įkūriau Krizių įveikimo centrą. Tačiau projektus labai menkai finansavo, todėl iš to pragyventi buvo beveik neįmanoma.
Vis dėlto atsirado gerų žmonių, padėjusių įgyvendinti projektus - psichologas, socialinė pedagogė, teisininkas, rekreacijos specialistė, vairuotojas, kuris, teikdamas pagalbą, naudojo savo benziną. Taip pat keletas nevyriausybinių organizacijų skyrė labdarą. Organizuodavome renginius, ieškojome žmonių, kuriems reikėjo pagalbos. Žodžiu, neturint nieko, išskyrus didelį norą, galima padaryti labai daug.
Ar tik ne iš jausmų, kurių gaunate su kaupu, dirbdama socialine pedagoge, kyla Jūsų poezija?
Taip, kyla ir iš čia. Tačiau labiau mane inspiruoja kelionės bei bendravimas su įdomiomis asmenybėmis. Atsimenu, kai Sukilėlių gatvėje įkūriau Krizių įveikimo centrą, susipažinau su rašytoju Rimantu Černiausku. Jo rezidencija - Rašytojų sąjunga - buvo įsikūrusi priešais. Kartais aš pas jį užeidavau, kad parašytų rekomendaciją mano siūlomiems projektams įgyvendinti, pavyzdžiui, "Kaip grąžinti Nakvynės namų gyventojus į sociumą".
Tačiau mes kalbėdavome ne vien apie socialinius reikalus, bet ir apie poeziją, literatūrą. Atsimenu, pasiguodžiau jam kartą, kad man - rašymo krizė arba kad būtinai reikia koreguoti tekstus. O jis sako: "Nesąmonė, eilėraštis turi gimti iš karto it kūdikis." Iš čia man ir kilo eilėraščio "Vunderkindas" tema. Šį kūrinį skyriau R. Černiauskui.
Kartais būna, kad eilėraštį susapnuoju. Ryte telieka jį užrašyti. Tačiau poezija ir liktų tik užrašuose, jei ne žmonės, padėję pasidalinti kūryba su kitais. Esu labai dėkinga medikui Artūrui Razbadauskui, kuris yra mano knygelių, renginių rėmėjas. Taip pat dėkoju kalbininkui prof. Albinui Drukteiniui, kuris mane inspiravo kurti.
Atsimenu, pačioje kūrybos pradžioje nuėjau pas jį ir mintyse galvojau: "Jei jis pasakys, kad bent vienas eilėraštis yra tinkamas, tuomet kursiu toliau." O jis ir pasakė: "Na, tavo eilėraštis "Pavasaris" yra tiesiog be priekaištų." Ačiū šiam žmogui, kad šiandien kuriu.
Kokie Jūsų tolimesni planai, susiję su kūryba?
Jaučiu, kad netrukus įvyks perversmas mano kūryboje. Iš tiesų norėčiau pamėginti rašyti prozą. Galbūt tai būtų dienoraščio pobūdžio knyga apie mano gyvenimą.
Ar dėl potraukio poezijai nebuvo noro tapti filologe?
<ParaStyle:text>Šiai sričiai tikrai turėjau didelį polinkį. Mokytojai labai tikėjosi, kad studijuosiu lietuvių kalbą. Tačiau mano mama norėjo, kad stočiau į mediciną, nes tai buvo neįgyvendinta jos pačios svajonė. Vis dėlto šiandien aš visai nesigailiu. Daugybė žymių poetų nebuvo baigę lietuvių filologijos, kaip ir Paulius Širvys. Juk jei turi talentą kurti, tai ir mokytis to nebūtina.
Iš kur semiatės energijos?
Iš tikėjimo. Šiandien jis man yra be galo svarbus. Nėra laiko - meldžiuosi, visai nėra laiko - dar labiau meldžiuosi. Per maldą atsiranda ir laiko, ir energijos. Tėvų netektys, skyrybos - visa tai išgyventi padeda tikėjimas. O kūryba - atgaiva. Viename eilėraštyje esu rašiusi: "Eilės - mano sesės, o broliai - lapai."
Taip pat mane visuomet pozityviai nuteikia mintis iš Biblijos: "Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina" bei vieno psichologo pasakymas, kad "Tikrai brandžios asmenybės bruožas - veikti net labai sunkiomis sąlygomis." Tai mane iš tiesų pakelia, kai būna sunku.
2015-ieji Klaipėdoje paskelbti Senjorų metais. Apmaudu, kad lietuvio žvilgsniu senjorą įprasta matyti piktą, monetas skaičiuojantį ir aplinkinius moralizuojantį visuomenės "diegą". Tačiau net neabejoju, kad mūsų šalyje gausu įdomiomis veiklomis užsiimančių, pozityvių, spalvingų vyresnio amžiaus atstovų. Kadangi esate aktyvi visuomenės veikėja, kaip manote, kas pakeistų nusistovėjusį požiūrį?
Na, būtent aš labai džiaugiuosi, kad turiu tiek daug visuomeninės veiklos, kad turiu galimybę dalyvauti įvairiuose renginiuose, kaip "Tarp eilučių", kuris vyksta I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Džiaugiuosi, kad galiu skaityti eiles, rašyti, kad turiu laiko rašymui, kad turiu savo klausytojų ratą.
Manau, kad kiekvienam vyresniam žmogui būtų naudinga ir smagu dalyvauti visuomeninėje veikloje. Todėl derėtų sudaryti daugiau sąlygų pasireikšti senjorams. Taip pat, žinia, kūryba - tai vienas efektyviausių vaistų nuo senėjimo. Senjorai turėtų kurti, o savo meną vėliau parodyti viešai. Siuvimas, mezgimas, dainavimas, šokiai - visi gali pasirinkti savo mėgstamą užsiėmimą.
Nedera pamiršti, jog kaip mes vertiname vyresnį žmogų, tokia yra ir mūsų tauta. Jeigu mes gerbsime, mylėsime senolį, tai mūsų tauta ir išliks. Vienas rašytojas yra pasakęs, kad jeigu nupjausi medžiui šaknis ir viršūnę, tai iš jo liks rąstas. Todėl ir reikia ypač vertinti vaikus ir senelius, sudaryti sąlygas jiems būti laimingiems.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą