Raimonda Vaičiūtė: "Aš ir vėjas, ir burės"

Raimonda Vaičiūtė: "Aš ir vėjas, ir burės"

"Aš esu ir burės, ir vėjas, pučiantis į tas bures", - sako klaipėdietė džiazo vokalistė, daugelio Lietuvos ir užsienio konkursų laureatė, vokalo pedagogė Raimonda Vaičiūtė. 28 metų scenos profesionalė, atkakli ir kupina energijos perfekcionistė turi begalę idėjų artimiausiai ateičiai, tačiau didžiausia jos ambicija - niekada nesiliauti tobulėjus.

Raimondos rankose - penki diplomai, o prieš akis - vėl studijos. Tačiau vertingiausios jos gyvenime tos pamokos, už kurias diplomai neteikiami.

Ambicijos

Raimonda, jūs ne tik aktyviai koncertuojate, bet jau keletą metų dirbate ir pedagoginį darbą. Kas jūsų mokiniai ir ko juos stengiatės išmokyti?

Kaip vokalo specialistė, nuolat konsultuoju Lietuvos popmuzikos atlikėjus - tokius kaip SEL grupės pritariamąjį vokalą, užsienio grupių lyderius, bet pagrindinė mano aistra ir darbas šiuo metu - Stasio Šimkaus konservatorijos moksleiviai. Tai 15-19 metų jaunuoliai, profesionaliai studijuojantys džiazo muziką. Mokau juos vokalo pagrindų, atkaklumo, užsispyrimo, noro pažinti muziką visomis formomis.

Daugelis jaunų žmonių linkę greitai pasiduoti, verkšlenti: "Man neišeina..." Žinoma, kad "neišeina", jei pasikliauji tik įgimtu talentu. Be juodo darbo nieko nebus. Užtenka tokio pavyzdžio: štai Selin Dion, kuriai greit bus 47 metai, pasaulinio garso žvaigždė, paliksianti pėdsaką muzikos istorijoje, iki šiol turi vokalo pedagogą. Taigi ir užkietėję profesionalai nuolat mokosi.

Jūs pati turite berods penkis diplomus?

Aš baigiau Mažeikių muzikos mokyklą, fortepijono klasę, Klaipėdos S. Šimkaus muzikos konservatoriją, kur mokiausi chorinio dirigavimo, po to Klaipėdos universitete studijavau džiazo vokalo specialybę, pagal mainų programą metus mokiausi Lenkijos Karolio Šimanovskio akademijoje, po to Kauno technologijos universitete baigiau pedagogikos studijas ir galiausiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau džiazo vokalistės magistro laipsnį.

Kodėl pagal mainų programą rinkotės Lenkiją?

Rinkausi ne šalį, kaip daro daugelis, o būtent mokyklą. Tai antra iš seniausių džiazo mokyklų Europoje, puoselėjanti gilias tradicijas ir išsiskirianti turtinga studijų programa. Dėl šių studijų pasiryžau išmokti net lenkų kalbą. Ji man pravertė ir vėliau, kai turėjau tarptautinę grupę, kurioje grojo daug lenkų muzikantų.

Ko mokotės šiuo metu ir ko dar norėtumėte išmokti?

O... tikrai neketinu sustoti. Yra labai daug dalykų, kurių norėčiau ir ketinu išmokti. Dabar mokausi klasikinio dainavimo pas dėstytoją Giedrę Zeicaitę. Taip pat mokausi anglų kalbos, nes per artimiausius kelerius metus ketinu išvykti į Didžiąją Britaniją studijuoti kultūros vadybos.

Pasigendate vadybos žinių? Gal kursite savo verslą?

Norėčiau sujungti savo patirtį, kurią įgijau daugybėje įvairių konkursų, ir vadybinius gebėjimus. Norėčiau įgyti ir stiprius retorikos pagrindus, puoselėju mintį parašyti knygą apie balso jogos techniką. Tokia buvo mano magistrinio darbo tema. Lietuvių kalba tokios medžiagos nėra, o ji labai vertinga profesionalams.

Kokios jūsų, kaip atlikėjos, ambicijos?

Kurti ir atlikti išliekamąją meninę vertę turinčią muziką. Kartais atrodo, kad ji niekam nereikalinga, bet... Yra ir kitokių pavyzdžių: Lietuvoje Jurga Šeduikytė, Alina Orlova... Jos dirba savaip, nebijo eksperimentuoti. Šiuo metu aš su savo komanda taip pat rengiu naują muzikos projektą, su kuriuo žadame startuoti vasarą. O didžiausia mano ambicija - leisti publikai išgirsti tai, ko Lietuvoje dar nėra.

Esate perfekcionistė?

Taip, turiu tokią savybę. Ji ir gera, ir bloga: viena vertus, ragina nuolat mokytis, veikti, nenustygti vietoje, kita vertus, niekad neleidžia jaustis patenkintam. Kad ir kiek nuveiktum, vis tiek atrodo, kad per mažai. Dėl to kartais gaila savo mokinių... - šypsosi. - Bet kai save pažįsti, gali tai valdyti.

Ką veikiate, kai nemokote, nesimokote ir nemuzikuojate?

Esu profesionali vaikščiotoja, - juokiasi. - Mėgstu laiką leisti gamtoje, ten pasisemiu ramybės ir taikos. Sportuoju reguliariai, man patinka aktyvus poilsis. Laisvalaikis gulint paplūdimyje labiau asocijuojasi su bausme...

Klaipėdietė iš Mažeikių

Mokate žemaitiškai?

Ne. Mano tėvai su mumis, vaikais, visada kalbėdavo aukštaitiškai. Mokykloje irgi niekas nežemaičiuodavo.

Kokioje šeimoje augote? Ar šeimynykščiai - muzikalūs?

Tik tėtis. Jis saviveiklininkas muzikantas, geba groti daugeliu instrumentų ir turi labai gražų balsą. Mano mama absoliučiai nemuzikali, kaip ir mano septyneriais metais vyresnis brolis - jie verslūs.

Ką veikia jūsų brolis?

Jis su šeima gyvena Ispanijoje. Kaip ir mama. Jau daug metų... Abu užsiima verslu.

Kaip save pristatote - kaip mažeikiškę ar kaip klaipėdietę?

Pusę gyvenimo esu Klaipėdoje, tad visa širdimi jaučiuosi klaipėdietė. Čia suaugau, subrendau. Būtent Klaipėda suformavo mane tokią, kokia esu šiandien.

Savarankiškumo mokykla

Jūs atvažiavote į Klaipėdą dar vaikas. Viena, be tėvų. Turbūt buvo nejauku iš pradžių?

Buvau trylikos metų ir jaučiausi kaip ant sparnų. Laisvė! - juokiasi. - Gyventi be tėvų man jau buvo įprastas dalykas. Augau labai savarankiška. Tėveliams reikėjo eiti į darbus, tad buvome nuo pat mažumės išmokyti pasirūpinti savimi.

Jūs gerai sutarėte su tėvais paauglystėje?

Taip, puikiai. Nebuvo jokio maišto, jokių konfliktų. Tėvų akyse buvau geras vaikas. Ir dabar mūsų ryšys labai stiprus.

Kur leisdavote vasaras?

Mažeikių asfaltą trindavau... - juokiasi. - Pardavinėdavau braškes, kad užsidirbčiau pramogoms. Paauglystėje dirbdavau Palangoje padavėja. Nors tėvai visada paremdavo, bet norėjau būti nepriklausoma.

Kas jus nuvedė į muzikos mokyklą?

Pati nuėjau. Kai mokiausi pirmoje ar antroje klasėje, į mokyklą atėjo tokia moteris. Ji pakvietė vaikus, kurie norėtų lankyti muzikos mokyklą. Aš pamaniau, kad galima apskritai pakeisti mokyklą - eiti į muzikos, o ne į įprastą. Sukaupiau visą drąsą ir viena nuėjau užsiregistruoti. Man sako: vaikeli, atsivesk tėvelius. Labai bijojau prisipažinti tėvams, jog metu aną mokyklą ir noriu pradėti lankyti šią... Bet teko, - juokiasi.

Niekada nebuvo kilęs noras mesti muzikos?

Buvo. Ketvirtoje klasėje. Mane piktino, kad draugės gali ilsėtis, žaisti kieme, turėti draugų, o aš po pamokų dar turiu mokytis groti, ruošti muzikos namų darbus. Bet tada mama griežtai pasakė: "Jokių kalbų." Dabar tuo džiaugiuosi. Ačiū Dievui, nes tik muzika mane ir ištraukė. Nežinau, ką be jos dabar veikčiau, kuo apskritai būčiau tapusi, jeigu nebūčiau atvažiavusi į Klaipėdą, į Klaipėdos S. Šimkaus konservatoriją. Iš tiesų buvau "blogas", kai gyvenau Mažeikiuose: prastai mokiausi, turėjau bėdų dėl elgesio mokykloje, susidėjau su bloga kompanija ir visa kita... Visko buvo.

Net langų daužymo?

Ir daužymo, ir muštynių. Tai tikrai nebuvo tinkamas gyvenimo būdas.

O Klaipėdoje, dar toliau nuo tėvų?

Čia susidėjau su vyresnėmis studentėmis. Jos mane išmokė, kad būti "bloga mergaite" nėra vienintelė "vertybė", kad galima ir tuo pat metu būti pareigingai, atlikti tai, ką privalai, siekti aukštumų. Išmokusi tą pamoką, nepasiklydau.

Pati sau vėjas

Raimonda, turite audringą temperamentą. Kaip save suvaldote?

Auksinė taisyklė: kai viduje chaosas - susitvarkyk namus. Išsivalyk, sudėliok viską į vietas. Iškart pasijusi geriau, - šypsosi. - Aš esu vėjas, siekiantis vidinės harmonijos. Man labai svarbūs taikūs santykiai su savimi ir pasauliu. Tvarka išoriniame ir vidiniame gyvenime siejasi. Anksčiau sakydavau: planavimas, rutina - ne man. Dabar suprantu, kad rutina nėra blogis. Negalima visą laiką veikti tik ekspromtu. Rutina gyvenimui suteikia tvarkos, neleidžia blaškytis, pasiduoti stresui. Pirmadienį, trečiadienį, penktadienį - sporto treniruotės, ir taškas. Eini ir treniruojiesi. O šiaip... gali visą gyvenimą kalbėti, kad pradėsi nuo pirmadienio, ir nežengti nė žingsnio.

Kas jus išmuša iš vėžių?

Nepareigingumas. Tuščias laiko švaistymas. Susitarimo nesilaikymas. Negaliu suprasti, kaip žmogus pats gali gerai jaustis, jei be rimtos priežasties sugriovė kito planus, sulaužė duotą žodį. Juk jis praranda pasitikėjimą, o be jo sunku bendrauti, bendradarbiauti.

Nuo 13 metų gyvenote savarankiškai. Tikriausiai jums sunku pasitikėti dar kuo nors, išskyrus save?

Žinot, aš iš tiesų nemoku leisti kitam manimi rūpintis. Viena vertus, norėčiau turėti stiprų padą po kojomis, kuris mane padrąsintų, kai galvoje kunkuliuoja idėjos, širdyje - norai, didesni už mane pačią. Tai, kad negaliu remtis į nieką kitą, išskyrus save, truputį stabdo.

Su kokiomis savybėmis jums asocijuojasi vyriškumas?

Racionalumas, tvirtumas, disciplina, valia.

Teko laimė pažinti tokį vyrą realybėje?

Taip. Bet jam buvo sunku šalia manęs. Specifinis gyvenimo ritmas, naktiniai koncertai, susitelkimas į profesinę veiklą, o ne į šeimos židinį... Aš dariau, ką norėjau daryti, o žmogus šalia jautėsi blogai. Teko paleisti.

Svarbiausia knyga

Ar turite draugą, kuriam galite paskambinti vidury nakties?

Aš nemėgstu įpareigoti kitų žmonių rūpintis mano problemomis. Naktimis niekam neskambinu. Nemanyčiau, kad yra žmogus, kurį galiu vadinti geriausiu draugu ar drauge ta žodžio prasme, kurią jam suteikiame vaikystėje. Bet yra nemažai gana artimų žmonių, į kuriuos galiu kreiptis, su kuriais dažnai bendrauju arba su kuriais susitinku retai, bet to pakanka artumui.

Kuriuos žmones laikote savo gyvenimo mokytojais?

Aš esu žmogus, kuriam patinka mokytis, todėl mokytojų esu sutikusi daug kur ir įvairių. Jeigu klausiate konkrečių pavardžių, pirmiausiai noriu paminėti dėstytoją Stepą Janušką. Jis man buvo ir dėstytojas, ir tėvas, ir draugas. Daug išmokau iš Lino Švirino - filosofiško žmogaus... Dabar sveiko gyvenimo būdo, netgi sveiko mąstymo, požiūrio į gyvenimą mokausi iš asmeninės sporto trenerės Rasos Vilkienės. Puikiai sutarėme ir su savo vokalo mokytoja Rosita Čivilyte, kuri išugdė mano dabartinį požiūrį į meną, į jo išliekamąją vertę ir parodė puikų pavyzdį, kaip atsiverti klausytojui.

Ar ji tokia griežta kaip ir atrodo?

Ji gera, rami ir paslaugi, nors daugeliui atrodo kitaip. Nuomonė apie žmogų, susidaryta žiūrint televizorių, dažnai būna visiškai priešinga tikrovei.

O iš ko dar mokotės? Iš knygų?

Iš knygų - taip pat: savistabos, saviugdos... Kadaise lankiau psichodinamikos kursus, sąmoningumo mokyklą, domėjausi budizmu, praktikavau dzeną... Žinių sėmiausi iš daugybės šaltinių. Dabar visa tai palikau ramybėje.

Kodėl? Apsinuodijote dvasingumu?

Pasidarė... per saldu. Kartą draugė manęs paklausė: "Ką tu iš viso to gavai?" Tai buvo klausimas, subrendęs ir mano viduje. Gavau daug žinių. Jeigu ką nors žinai - privalai tuo naudotis, ir kuo daugiau žinojimo, tuo labiau save apsunkini: žinios įrėmina tavo elgesį, mąstymą. To, kas spontaniška, nebepriimi, nuolat save vertini, paskui save kaltini blogai pasielgęs, paskui nesąmoningai save baudi... Žinojimas užaugina ego, skatina jausti pranašumą prieš kitus, o aš noriu taikos su savimi ir su kitais.

Kaip jos pasiekti?

Stebėti save, priimti, išgyventi visas savo būsenas. Mylėti save kaip visumą, mylėti kitus. Visa esmė ir yra meilė.

Jūs tikite, kad įmanoma mylėti visus?

Aš tikiu. Esu tikintis žmogus. Tikiu Dievą. Tikiu, kad 10 Dievo įsakymų yra gairės, kaip mylėti save ir kitus. Kiekvienas žmogus Dievą jaučia savaip, tai asmeniška. Aš lankau evangelikų pamaldas ir giedu bažnyčios chore, tačiau man tai netrukdo namuose praktikuoti dzeno meditaciją.

Kokios knygos jus labiausiai paveikė?

"Alchemikas", "Debesų žemėlapis", "Ribos", "Bėgančios su vilkais"... Bet svarbiausia knyga bus ta, kurią parašysiu savo gyvenimu.

Tikite intuicija, savo misija, likimu?

Taip. Manau, kiekvieno žmogaus vidinis balsas geriausiai žino, ko jam reikia ir kas jam tinka. Stengiuosi neversti savęs daryti to, kam priešinasi mano vidus.

Niekada nieko nedarote per prievartą?

Na, nelygu, kas prašo, kieno čia žaidimas, - šypsosi. - Kartais ryte nesinori keltis iš šiltos lovos ir eiti užsiimti dalykais, kurie naudingi man pačiai. Jei reikia atsikelti iš lovos dėl savo tikslo - tuomet tenka paklausyti sveiko proto ir priversti savo vidinį tinginį atsikelti. Tai elementari disciplina.

Kai prieinate pasirinkimų kryžkelę, vadovaujatės intuicija?

Taip. Pavyzdžiui, po magistro studijų Vilniuje apsisprendžiau nelikti sostinėje, nors man siūlė vokalo pedagogo darbą Muzikos ir teatro akademijoje. Mano širdis nelinko prie sostinės klimato - visomis šio žodžio prasmėmis.

Terra incognita

Jeigu turėtumėte galimybę praleisti savaitę su bet kuriuo pasaulio žmogumi, iš bet kurios epochos... Kas tai būtų?

Būtų įdomu iš arti stebėti pasaulinio garso dainininkų kasdienį darbą, užkulisius, visą pramogų industrijos virtuvę... Tarkime, Maiklo Džeksono, Vitni Hiuston - jų sėkmės piko metu. Norėčiau iš tokio lygio grandų pasimokyti, kaip reikia tikslingai dirbti.

Jūs nuolat mokotės, tobulinate save. Kokį šedevrą norite sukurti?

Tokį, kokio pasaulis neregėjo, - juokiasi.

O su kuo norėtų savaitę praleisti ne tobulumo siekianti muzikantė, o tiesiog Raimonda?

Su savo mama.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder