Psichoanalizės kūrėjui Zigmundui Froidui pačiam reikėjo pagalbos

Neuropatologo, psichiatro, psichoanalizės pradininko ir psichologo Zigmundo Froido (Sigmund Freud) idėjos dažnai aptariamos kaip literatūros kūriniai, filosofija. Jo teorijos turėjo didelės įtakos XX amžiaus psichiatrijai, psichologijai, įvairioms meno ir kultūros sritims.

Bėgo nuo fašizmo

Zigizmundas Šlomo Froidas gimė žydų šeimoje mažame miestelyje Freiberge, Austrijos imperijoje (dabar Čekija) 1856 m. Savo vardą pakeitė trumpesniu 1877 metais. Jis buvo pirmagimis, turėjo tris brolius ir penkias seseris.

Z. Froido tėvas buvo vilnos pirklys, pasižymėjo aštriu protu ir geru humoro jausmu. Jo motina buvo labai gyvybinga, dvidešimčia metų jaunesnė už savo vyrą. Ji buvo jam antroji žmona. Jai buvo 21-eri, kai gimė pirmagimis, jos brangusis Zigmundas. Kai jis buvo penkerių, šeima persikėlė į Vieną, kur jis gyveno didžiąją savo gyvenimo dalį.

Nuostabus vaikas, klasės pažiba, pasirinko medicinos studijas Vienos universitete.

Z. Froidas domėjosi histologija ir neurofiziologija. Jis norėjo tapti mokslininku, o ne gydytoju. Tačiau buvo tik keletas laisvų pozicijų, į kurias jau taikėsi kiti.

Baigęs studijas, vertėsi privačia medicinos praktika Vienos ligoninėje. Vėliau mokslus tęsė Paryžiuje, Berlyne dirbo vaikų palatos vedėju.

Grįžęs į Vieną, vedė Martą Bernė, su kuria daugelį metų buvo susižadėjęs. Su Džozefo Brojerio pagalba ėmėsi neuropsichiatrijos praktikos, dėstė Vienos universitete.

Z. Froido knygos ir paskaitos jį padarė įžymiu medikų bendruomenėje. Aplink jį būriavosi šviesūs žmonės, kurie tapo psichoanalizės judėjimo šerdimi. Tačiau buvo žmonių, kurie atmetė Z. Froido teorijas.

Z. Froidas emigravo į Angliją prieš II pasaulinį karą, 1938 m. Jis bėgo nuo fašizmo. Viena pasidarė pavojinga vieta žydams, ypač tokiems žymiems kaip Froidas. Neilgai trukus jis mirė nuo burnos ir žandikaulio vėžio, nuo kurio jis kentė 20 metų. Nors sirgo sunkiai, iškentė 33 operacijas, jis dirbo iki pat mirties - psichoanalitikas mirė 1939 m. rugsėjį.

Turėjo dvasinių sutrikimų

Z. Froidas yra psichoanalizės kūrėjas. Jo atradimas, pakeitęs požiūrį į žmogaus psichiką - pasąmonė, kurios buvimą jis pagrindė moksliškai. Atkreipė dėmesį į vaikystės svarbą psichikos raidai.

Z. Froidas domėjosi hipnoze, tai buvo būdas gydyti psichinius ligonius. Vėliau hipnozės atsisakė, ėmė naudoti laisvų asociacijų metodą ir sapnų analizę, tai tapo psichoanalizės pagrindu. Z. Froido teorijos ir jo pacientų gydymo metodai XIX a. Vienoje buvo laikomi kontroversiškais ir iki šiol sukelia audringas diskusijas.

Ketvirtame savo gyvenimo dešimtmetyje Z. Froidas rimtai užsiėmė savianalize, nes turėjo įvairių psichosomatinių sutrikimų, didelę mirties baimę bei kitų fobijų. Jis tyrinėjo savo sapnus, vaikystės prisiminimus, asmenybės vystymosi dinamiką.

Z. Froidas pakeitė tradicinį požiūrį į seksą ir iškrypimus, seksualumo teorija išgarsino Froidą visame pasaulyje.

Jis iš pradžių žiūrėjo į seksą kaip į fiziką ir kuo ramiausiai pro mikroskopą tyrinėjo ungurių lyties liaukas. Gal būtų tapęs puikiu biologu, jei nebūtų susitikęs su psichiatrais.

Tuo metu buvo nemažai keistų pacienčių. Jos nei iš šio, nei iš to alpdavo, kentėdavo nesuprantamus skausmus, prarasdavo kalbos dovaną ar regėjimą, nieko nejausdavo arba jausdavo per daug. Visa tai vadinta isterija, kurią gydyti buvo sunku.

Pasirodė, kad isterija pasiduoda ne vaistams, o įtaigai, ypač hipnozei.

Froidas hipnotizuodamas pastebėjo, kad jo pacientėms kartais kyla nesuprantamas impulsas pulti gydytojui ant kaklo. Įsigilinęs į pacienčių istorijas, gydytojas suprato, kad už jų problemų neretai glūdi seksualinės fantazijos, susijusios su artimais žmonėmis - tėvu, motina, broliu. Sąmoningai pacientės jų nesuvokdavo, bet kabinete tiesiog perkeldavo seksualinius impulsus į gydytoją. Froidui kilo mintis, jog seksualumas yra nepaprastai galinga, nesuvokiama jėga. Jis nustatė jos įtaką kalbos klaidoms, įpročiams, moralei, religijai. Taip kilo panseksualizmo idėja, kurios esmė ta, kad žmogaus gyvenimą valdo seksualinė energija - libido.

Psichoanalizės mūza

Z. Froido istorija, kaip ir daugelis kitų, prasideda su kitais žmonėmis. Froido atveju tai buvo jo kolega ir draugas daktaras Džozefas Brojeris ir jo pacientė, vadinta Ana O.

Ji buvo Dž. Brojerio pacientė nuo 1880 iki 1882 m. Dvidešimt vienerių metų mergina didžiąją savo laiko dalį praleisdavo slaugydama savo sergantį tėvą.

Ji turėjo stiprų kosulį, kuriam nebuvo jokio fizinio pagrindo, turėjo kalbos problemų. Po tėvo mirties ji atsisakė maisto, iškilo galybė įvairių problemų: ji nebejausdavo rankų ir kojų, jautė spazmus, matė haliucinacijas.

Tačiau specialistai nerado jokių fizinių priežasčių. Pacientės fantazija buvo labai laki, jos nuotaika labai svyravo, keletą kartų ji bandė nusižudyti. Dž. Brojerio diagnozė buvo vadinamoji isterija.

Ana vakarais paskęsdavo Dž. Brojerio vadinamojoje spontaniškoje hipnozėje, kurią pati Ana vadino "debesimis". Dž. Brojeris nusprendė, kad per šiuos seansus ji gali paaiškinti savo fantazijas ir patirtį, o po to ji jausdavosi geriau. Ana tai vadino "kamino išvalymu" arba "gydančiu pokalbiu".

Po vienuolikos metų Dž. Brojeris ir jo asistentas Z. Froidas parašė knygą apie isteriją.

Ana vieno po kito atsikratė simptomų, tačiau atsirasdavo naujų. Per jos hipnozės seansus ji turėdavo jausti Dž. Brojerio rankas, kad įsitikintų, kad su ja kalba būtent jis.

Pasak Z. Froido, Dž. Brojeris išsiaiškino, kad Ana jį pamilo, ir pats ją įsimylėjo. Ana visiems sakė, kad ji nuo gydytojo yra nėščia. Maža to, jos mintys įtikino ir jos kūną - jai išsivystė isterinis nėštumas.

Dž. Brojeris, vedęs Viktorijos epochos vyras, nutraukė visus seansus ir prarado susidomėjimą isterija.

Ana su savo tikruoju Bertos Papenhaim vardu vėliau tapo gerbiama ir aktyvia figūra - ji buvo pirmoji socialinė darbuotoja Vokietijoje. Ji atsimenama dėl to, kad įkvėpė žymiausią teoriją, kokią tik turime.

Išvertė Rima ČMILYTĖ

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder