Po Landsbergio skambučio jauna provincijos gydytoja tapo politike

Po Landsbergio skambučio jauna provincijos gydytoja tapo politike

Kitą rytą po laimėtų rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Rasa Rastauskienė (dabar Juknevičienė) vėl kėlėsi į darbą provincijos vaikų poliklinikoje – už durų laukė būrys sergančių pacientų. Kad kažkas gal ne visai taip, ji pajuto žvelgdama į kiek sutrikusios registratorės veidą.

Ši atnešė telegramą nuo tuometinio sveikatos apsaugos ministro Antano Vinkaus, kuris taip pasveikino visus į AT išrinktus gydytojus. Nors įvykdžiusi sau iškeltą tikslą laimėti prieš kandidatūras Pasvalyje kėlusius komunistus R. Juknevičienė planavo ir toliau dirbti gydytoja, jos gyvenimas greit apsivertė aukštyn kojom.

Darbas AT, parašas ant Kovo 11-osios akto, karjera konservatorių partijoje, net 6 iš eilės laimėti rinkimai į Seimą, krašto apsaugos ministrės postas, o galiausiai – darbas Europos Parlamente.

„Mano svajonė nuo pat nepriklausomybės atkūrimo – laimingas žmogus savame krašte. Esame nelengvame, bet teisingame kelyje. Reikia dar daug nuveikti. Svarbiausia, kad ir vėl neprarastume savo Kovo 11-osios valstybės, kaip buvo prarasta Vasario 16-osios Lietuva“, – dabar sako R. Juknevičienė.

Delfi tęsia straipsnių ciklą „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“, kuriame pasakojama apie ryškiausias asmenybes, prieš 30 metų padėjusias parašą ant vieno svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.

Aštuntojoje ciklo dalyje – R. Juknevičienės politinės karjeros apžvalga.

Vaikystė prabėgo Tiltagaliuose

R. Juknevičienė gimė prieš 62-ejus metus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų šeimoje. Politikės senelis ir močiutė buvo suimti ir ištremti, į tremtį pateko ir tuomet vos 9-erių mama.

Grįžusi ji apsistojo Panevėžio rajone, Tiltagalių kaime, čia augino ir vaikus. R. Juknevičienė iki šiol tikraisiais savo namais vadina būtent Tiltagaliuose esantį senelių namelį: „Daug čia vaikystės prisiminimų.

Net negalėčiau išskirti kokio vieno. Žinoma, dažniausiai prisimeni tuos, kai gavai barti už kokį nors dalyką. Prisimenu, vieną kartą vos namų nepadegiau – sugalvojau balanytes kūrenti pečiuje, nes man labai gražu būdavo“.

Tiltagaliuose R. Juknevičienė iki šiol atostogauja, leidžia laisvą laiką – dirba sodyboje, augina gėles, užsiima maisto ruoša. „Jau nuo Karsakiškio, bažnytkaimio prieš Tiltagalius, aš staiga pajuntu, kad man nukrenta visi rūpesčiai. Staiga aš pasidarau lyg tokia savimi – čia visi mane Rasyte vadina, čia nesu nei kokia Parlamento narė, nei dar kas nors. Man Tiltagaliai – Europos centras, o visa kita sukasi aplink“, – yra pasakojusi politikė.

Mokyklą ji baigė Panevėžyje, vėliau studijavo Kauno medicinos institute, o baigusi studijas iš pradžių dirbo Panevėžio centrinėje ligoninėje, vėliau – Pasvalio centrinėje ligoninėje pediatrė.

Į politiką pasuko paraginta fotografo

1988 m. R. Juknevičienė įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, o 1989 m. tapo Pasvalio Sąjūdžio Tarybos pirmininke. Tuomet jauną provincijos gydytoją prisijungti prie besikuriančios Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupės pakvietė garsus fotografas Vidas Dulkė.

Pati R. Juknevičienė yra pasidalijusi prisiminimu, kad jo kvietimą išgirdo eidama į popietinį darbą ligoninėje. Ji spėja, kad iš kitų gydytojų galėjo būti išskirta dėl savo straipsnio laikraštyje.

Čia ji, naujai į Pasvalį atvykusi pediatrė, pasidalino savo įspūdžiais ir papasakojo apie vaikus, kuriuos rasdavo socialinių įgūdžių stokojančių šeimų namuose. R. Juknevičienė nė neslepia tuomet mažai žinojusi apie politiką, tačiau į rinkimus esą nusprendusi eiti, nes norėjo įveikti vietos komunistus.

„Buvau šventai įsitikinusi, kad privalau nugalėti komunistus, balsuoti už nepriklausomybę bei kitus svarbiausius Sąjūdžio tikslus ir aš sugrįšiu į gydytojos darbą. Žodžio „politika“ tuomet apskritai nebuvo, bent jau aš nepamenu“, – to meto mintis apibūdino R. Juknevičienė.

Prisimena bjaurius gandus: apie meilužį užsienyje ir komjaunimo sekretorės karjerą

Anot jos, nors Kovo 11-oji buvo etapo Lietuvos istorijoje ledkalnio viršūnė, pažymėjusi naują pradžią, esminis lūžis įvyko būtent per rinkimus į AT, 1990 m. vasario 24 dieną. „Laisvės lyga boikotavo rinkimus, skelbė, kad negalima pripažinti okupantų įstatymų, tačiau rinkimai vasarį buvo būtent ta skylė, per kurią mes lyg tas kupranugaris, sugebėjome ištrūkti į laisvę, į ES ir NATO.

Man tai buvo pirmieji rinkimai kandidatuojant, nė neįsivaizdavau, kad jų dar bus ateityje daug“, – pripažino ji. R. Juknevičienė minimuose rinkimuose buvo vienintelė moteris iš visų Pasvalio apygardos kandidatų. „Labiausiai prisimenu į apyvartą paleistus bjauriausius gandus. Kuo tik aš nebuvau išvadinta!

Žmonės pasakodavo, kad po kaimus buvo paleistas gandas, kad turiu meilužį užsienyje, todėl, vos tik mane išrinks, pabėgsiu iš Lietuvos. Iki šiol gyvas prorusiškų komentatorių, o ir ne tik jų skleidžiamas melas, neva aš buvau komjaunimo sekretorė, buvo pagimdytas būtent tada, prieš 30 metų“, – pasakojo ji.

Prikaišiota būsimai signatarei buvo ir tai, kad vaikystėje ji buvo ir spaliukė, ir pionierė, ir komjaunuolė. Prisimindama šį etapą R. Juknevičienė tikino, kad džiūgauti ir daryti iš to šou – lėkšta. „Nuvedė visus septintoje klasėje į komjaunimo komitetą ir užrašė į komjaunimą. Dar ir nuotrauką turiu. Man tai yra šiurpus prisiminimas – mes negalėjome pasirinkti“, – yra aiškinusi politikė.

Vis dėlto visi šie gandai ir kaltinimai jai nesutrukdė rinkimus laimėti jau pirmajame ture. Kai kuriose apylinkėse R. Juknevičienė surinko net iki 90 proc. rinkėjų balsų.

Namo teko grįžti ir su ašaromis akyse

„Kitą dieną vėl ėjau į darbą dar senojoje vaikų poliklinikoje Komjaunimo gatvėje, link parko.

Nieko nežinojau, kas manęs dabar laukia, ką reikės daryti, kas toliau bus. Už durų, kaip visada, laukė priregistruotų sergančių vaikų su mamomis būrys. Pamenu, atėjo registratorė su kažkokiu popieriumi rankose, kiek sutrikusi. Sako, daktare, jums Vyriausybinė telegrama iš ministro A. Vinkaus.

Tokių telegramų su raudona stora juosta viršuje ši poliklinika dar nebuvo mačiusi. Pasirodo, tuometinis LTSR Sveikatos ministras A. Vinkus tokiu būdu pasveikino visus į LTSR AT išrinktus gydytojus. Buvo kiek keista, bet liko atminty“, – dieną po rinkimų prisiminė R. Juknevičienė.

© DELFI / Kiril Čachovskij Rasa Juknevičienė įteikia gėles Valdui Adamkui

Nors ir planavo, rimtai dirbti gydytoja toliau ji negalėjo. Po kelių dienų Sąjūdis pradėjo išrinktus deputatus kviesti į Vilnių pasitarimams. Norėdama į juos spėti, R. Juknevičienė keldavosi ir 5 val. ryto, vakarais vėl grįždavo į Pasvalį.

„Po beveik dviejų savaičių tokio važinėjimo vienąkart grįžau namo su ašaromis. Kaip reiks ištverti“, – pripažino būsima signatarė.

Kovo 11-oji – didelis džiaugsmas, bet svarbu ir kas vyko po to

Vis dėlto nuovargį greitai pakeitė svarbūs darbai. Pavyzdžiui, balsavimas dėl Kovo 11-osios akto. „Džiaugsmas balsavus „Už“ buvo didelis, bet man tomis dienomis buvo šokas suprasti, kokie klastingi ir dviveidžiai yra tie, kurie ilgus dešimtmečius kolaboravo sovietų struktūrose ir į Aukščiausiąją Tarybą atėjo su Lietuvos komunistų partijos vėliava.

Ne visi, žinoma. Tarp jų buvo nuoširdžiai balsavusiųjų „Už“. Tačiau už manęs salėje sėdėję kompartijos vadovai buvo irzlūs, pikti, nelaimingi. Jie nuolat laidė pašaipas ir replikas, man tapo aišku, kad balsuoja dantis sukandę.

Jie suprato, jog laisvės banga tautoje yra tokia didelė, kad balsuodami kitaip būtų nustumti į istorijos pakraštį“, – Delfi tikino R. Juknevičienė. Jos teigimu, tai tęsėsi ir vėliau.

„Atėjo 1991 metų sausis. Paaiškėjo, kas iš tiesų yra Kazimiera Prunskienė. Jos iniciatyva priimtas Vyriausybės nutarimas dėl kainų pakėlimo buvo kibirkštis veikti į Lietuvą jau permestoms spec. pajėgoms iš Pskovo. Prasidėjo atviras karas. Mūšį laimėjome visi, tačiau Vytautas Landsbergis buvo vadas.

Brazausko komunistai buvo išsigandę, bet turėjo viltį sugrįžti. Buvau šalia, kai Česlovas Juršėnas Sausio 13-osios naktį telefonu kalbėjosi su atsistatydinusia K. Prunskiene ir kvietė ją greičiau važiuoti iš Švenčionių į Vilnių. Ir ji grįžo, atėjo į Vyriausybę, pasisiūlė vėl vadovauti susirinkusiems ministrams. Nepavyko. Aukščiausioji Taryba išlaikė egzaminą, nes turėjo lyderį.

Atėjo 1991 metų rugpjūčio pučas. Jau turėjome kariuomenės užuomazgas. Nutraukėme trumpas atostogas. Aukščiausiojoje Taryboje – neeilinis posėdis apie padėtį. Išėjo deputatas nuo kompartijos Justas Paleckis. Pralaimėjimo gaidos, mūsų nepriklausomybė – popierinė, sakė jis. V. Landsbergiui ji nebuvo popierinė. Laimėjome.

Lietuva tapo pripažinta. Tačiau po pripažinimo, jau galvotrūkčiais iš Lietuvos pabėgus KGB, pjudymas prieš V. Landsbergį tęsėsi. 1992 metais sugrįžo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP)“, – to meto politinę situaciją yra analizavusi politikė.

Galvojo grįžti į Pasvalį, bet sulaukė profesoriaus skambučio

 Minimuose 1992 m. Seimo rinkimuose Sąjūdis kone dvigubai pralaimėjo Algirdo Mykolo Brazausko vedamai LDDP. Viešai R. Juknevičienė yra pasakojusi, kad tądien jai buvo labai baisu, nes atrodė, kad viskas, kas buvo pasiekta, griūva.

Pati ji planavo pasitraukti iš politikos ir grįžti dirbti į Pasvalį, tačiau planus pakeitė V. Landsbergio skambutis ir kvietimas dirbti Tėvynės Sąjungos referente arba Seimo opozicijos atstove spaudai.

„Tuo metu nebuvau išrinkta į Seimą. Sulaukiau profesoriaus skambučio, kviečiančio ateiti padėti dirbti svarbius darbus. Norėjo, kad tapčiau atstove spaudai. Nieko nežinojau, kas tai yra, ką daro tokie žmonės. Tačiau juk Landsbergis kviečia! Ir nors jau buvau susiruošusi grįžti į gydytojos darbą, negalėjau nepriimti pasiūlymo. Nuo tada prasidėjo tikroji politikos mokykla“, – vėliau pripažino ji.

Delfi paklaustas, kada susipažino su R. Juknevičiene, daugiau nei 30 metų kartu dirbantis politikas Andrius Kubilius tiksliai to prisiminti negalėjo, tačiau patikino, kad pirmasis jų susitikimas galėjo būti dar viename Sąjūdžio renginių. Jau tuomet jam įsiminė R. Juknevičienės talentas bendrauti su žmonėmis.

„Būdama signatare R. Juknevičienė buvo pakankamai ryški. Gebėjo bendrauti su žmonėmis, su žiniasklaida, aiškiai formuluoti mintis. Faktas, kad 1992 m. rudenį tuometinis Sąjūdis, virtęs Tėvynės Sąjunga, iš tikrųjų, labai skaudžiai pralaimėjo rinkimus. Buvome šoko būsenos, labai netikėta.

Akivaizdu buvo, kad R. Juknevičienei kilo klausimų, ką ji toliau veiks. Bet jau tada buvo pastebėti jos gebėjimai, gabumai ir talentas, todėl ir buvo pasiūlyta likti dirbti mūsų frakcijoje referente-patarėja ir užsiimti bendravimu su žiniasklaidai. Ji buvo labai stipri atstovė.

Jei žiūrėčiau, kas dirbo šiuos 30 metų, R. Juknevičienė labai išsiskiria “, – pripažino A. Kubilius. Lyg patvirtinusi gautą pasitikėjimą po ketverių metų R. Juknevičienė tapo Tėvynės Sąjungos valdybos nare, vėliau ilgą laiką ėjo partijos pirmininko pavaduotojos pareigas.

Apibūdina kaip gebančią suderinti racionalumą ir emociją: lipa vis aukščiau

1993 m. valstybės valdymo ir politikos klausimais R. Juknevičienė stažavosi Prancūzijoje, 1995 m. – Norvegijoje ir Vokietijoje, 1996 m. – Jungtinėje Karalystėje, 1998 m. – JAV. Dar kartą į Seimą ji kandidatavo 1996 m., jau sėkmingai, ir Seimo nare išbuvo iki pat praėjusių metų, kai buvo išrinkta į Europos Parlamentą.

1996 m. tuometė konservatorių partija R. Juknevičienei patikėjo vietą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, 1999-aisiais ji jau vadovavo NATO reikalų komisijai Seime.

Po daugiau nei dešimties metų darbo šioje srityje R. Juknevičienė tapo ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministre, dar po dešimtmečio – ir pirmąja naujai į NATO priimtų valstybių atstove, išrinkta eiti NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentės pareigas. „R. Juknevičienė yra politikė, kuri geba suderinti ir racionalumą, ir emociją.

Ji išlaiko labai daug sveiko proto, sveiko požiūrio, bet kartu yra labai principinga. Gerai suvokia ne tik vietos, bet ir globalius reiškinius.

Šios savybės ją išskiria iš aptariamos kartos politikų. Todėl visiškai natūraliai jos politinė kryptis pasisuko link geopolitinių saugumo dalykų, NATO, galiausiai – kariuomenės. R. Juknevičienė yra viena iš nedaugelio politikų, kurie nuo pat 1990 m. tęsia politinę veiklą ir tais laiptais lipa vis aukščiau“, – pripažino A. Kubilius.

Buvo ir krašto apsaugos ministre, dirbo NATO Asamblėjoje

Dirbti krašto apsaugos ministre R. Juknevičienei teko sudėtingomis sąlygomis – krizės metais, kai BVP dalis krašto apsaugai buvo itin sumažinta. Vėliau R. Juknevičienė pasakojo, kad tai – viena didžiausių jos nuoskaudų.

Esą 2010-aisiais, prieš svarstant 2011 metų biudžetą, ji net buvo nuėjusi pas tuometinį premjerą A. Kubilių su atsistatydinimo prašymu, bet pavyko pasiekti, kad lėšos krašto apsaugai nebūtų mažinamos tolygiai kaip kitoms sritims.

„R. Juknevičienė pratęsė kai kuriuos mūsų kadencijos darbus, pavyzdžiui, paliko profesinę karo tarnybą, suvokusi, kad šių dienų krašto gynybai reikia profesionalų, o ne šauktinių. Galėjo mano pasirašytą įsakymą pakeisti per dieną, bet nepakeitė.

Šnekėjo viena, o darė kita – tęsė gerus darbus. Bėda, kad neapgynė susitarimo dėl krašto apsaugos finansavimo, nors mus nuolat dėl to kritikavo. Apleistas jaunimo pilietinis patriotinis auklėjimas – gal perpus sumažėjo Šaulių sąjungos stovyklų jaunimui. Perlenkė ir sureikšmindama teritorinę gynybą – nedidelį kiekį rezervininkų pateikė kaip labai svarbų dalyką”, – kritiškai R. Juknevičienės darbus yra įvertinęs jos krašto apsaugos ministro poste pakeistas socialdemokratas Juozas Olekas žurnale „Veidas“.

Pati R. Juknevičienė tuomet atkirto, kad didžiuotis tikrai turi kuo. Jai negailėta pagyrų dėl darbo principų, atkurto rezervo rengimo, itin dažnų ir rezultatyvių užsienio vizitų. R. Juknevičienė 2018 m. buvo išrinkta NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidente. Ji tapo ne tik pirmąja naujai į NATO priimtų valstybių atstove šioje pozicijoje, bet ir pirmąja šias pareigas užimančią moterimi.

„Pati niekada nekėliau klausimo apie savo kaip moters galimybes dalyvauti politikoje, nesusidūriau su situacija, kai man sakytų, kad ko nors negaliu, nes esu moteris. Šalia manęs nuolat buvo vyrai, skatinę eiti tolyn“, – žurnalui „IQ“ yra sakiusi R. Juknevičienė. Dėl politikos teko paaukoti ir santykius Vis dėlto bent dėl vieno aspekto vyrams politikoje tikrai yra lengviau, juokavo ir ji pati, – jie „gimsta su pavarde ir eina su ta pačia per gyvenimą“.

Į AT R. Juknevičienė buvo išrinkta Rastauskienės pavarde. Jos pirmasis vyras Rolandas Rastauskas taip pat yra medikas, tuomet jis liko dirbti chirurgu Pasvalyje. Jiedu susituokė dar penktame studijų kurse, drauge pragyveno 10 metų. „Jeigu pradėčiau neigti, kad politika neprisidėjo prie mano skyrybų, būtų nesąžininga. Žinoma, Rasos dalyvavimas politikoje turėjo įtakos”, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs R. Rastauskas.

Sutuoktiniai išsiskyrė 1993-iųjų rudenį. Po trejų metų tuomet 38-erių R. Rastauskienė ir 47-erių advokatas Zenonas Juknevičius atšventė kuklias vestuves. Abu jie buvo Nepriklausomybės Akto signatarai, abiem tai nebuvo pirmoji santuoka. „Rečiau matomės, nukenčia bendras laisvalaikis, tiesą sakant, jo ir nėra.

Tačiau mano gyvenimas jau ne vienus metus toks, – žurnalistams tvirtino dėl to neišgyvenantis Z. Juknevičius – Buities reikalai man ne naujiena, esu įpratęs. Kartais tie rūpesčiai net malonūs.“

Ne kartą atsiprašinėjo dėl pasisakymų feisbuke R. Juknevičienės vardas žiniasklaidoje ne kartą skambėjo ne tik dėl aštrių politinių pasisakymų, bet ir gana įžeidžiame kontekste. Visuomenės pasipiktinimo politikė sulaukė po savo įrašo apie juodaodžius, kuriuos matė viešėdama JAV: „Galva truputį kosmose, bet pamatai, kaip bunda pasaulio sostinė. Apėjau ratą apie savo viešbutį.

Amerikoj viešbučiai dažniausiai be pusryčių, bet „Starbucks“ dirba nuo 5.30. Atsikėliau anksčiau ir už tuos, kurie miega tiesiog gatvėje. Vėl kas nors apkaltins, bet, deja, tik juodi. Atrodo, kad jiems toks gyvenimo būdas visai patinka. Bunda linksmi“.

Tokie politikės pasisakymai iškart sukėlė pasipiktinimo bangą. R. Juknevičienė vėliau pakoregavo įrašą ir išbraukė sakinį, kuriame kalba apie juodaodžius, bet galiausiai dėl savo įrašo viešai atsiprašė. Viešai atsiprašyti jai teko ir dėl pastebėjimo apie musulmonus. Kai kurie žmogaus teisių ekspertai tokį pasisakymą įvertino kaip religinę diskriminaciją. „Laukiu sodinimo į lėktuvą Vašingtonas – Frankfurtas.

Priešais mane jaunas vaikinas meldžiasi atsisukęs į Meką. Viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios“, – feisbuke rašė parlamentarė. Pasuko į Europos Parlamentą Pernai metų gegužę R. Juknevičienė buvo išrinkta į Europos Parlamentą.

Šiuo metu ji dirba Vystymosi komitete, yra Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto, Saugumo ir gynybos pakomitečio narė bei Europos Parlamento ryšių su pietų Kaukazo šalimis vicepirmininkė.

Tiesa, nors dauguma R. Juknevičienės darbų šiuo metu yra Briuselyje, nuolat ten apsistoti ji nepanoro. Kaip pasakojo žurnalistams, nepaisant to, kad Briuselyje nuomojasi būstą, dažnai grįžta į Vilnių ir Tiltagalius.

„Akivaizdu, kad labai pasikeitė mano gyvenimo būdas. Niekada per daug nemėgau skraidyti, o dabar tenka tarsi gyventi ore. Kita vertus, lėktuve praleidžiamos valandos turbūt vienintelės, kurias galiu skirti sau, nes būna išjungtas telefonas. Pasikeitė ir darbo apimtys, informacijos srautas, temų, su kuriomis dirbu, spektras labai išsiplėtė – tenka dirbti su daug daugiau žmonių“, – apie pokyčius yra pasakojusi R. Juknevičienė.

Negaili dėmesio ir Lietuvos problemoms

Nepaisant to, dėmesio ji negaili ir Lietuvos problemoms, dažniausiai kalba apie nacionalinį saugumą ir Rusiją, Kremlių. Štai visai neseniai R. Juknevičienė pastebėjo, kad „Kremlius supranta, kad Lietuvoje nėra šansų į valdžią prastumti atvirai prorusiškų jėgų. Tačiau turėti palankius, priklausomus nuo jų pinigų – užduotis įmanoma”. „

Dalios Grybauskaitės kadencija buvo balansuojantis veiksnys, neleidęs užvaldyti krašto apsaugos, užsienio reikalų, strategiškai svarbių susisiekimo ir energetikos sričių. Dabar matome pokyčius į bloga susisiekimo srityje. Belieka palinkėti ištvermės ir gilaus suvokimo prezidentui Gitanui Nausėdai”, – įsitikinusi R. Juknevičienė.

Signatarė taip pat yra sakiusi, kad dabartinė politika jai atrodo labai paviršutiniška ir chaotiška. „Šiandien madinga kalbėti apie neva ne tokią Lietuvą, kokios tikėjomės tada, 90-aisiais. Aš taip negalvoju. Viskas yra dėsninga, gyvenimiška – ir sėkmės, ir klaidos. Jeigu Lietuva būtų kokia nors išimtis visoje Centrinėje ir Rytų Europoje, sakyčiau, kad nuėjome ne tuo keliu.

Tačiau akivaizdu, kad einame panašiai, gyvename tuo pačiu ritmu kaip latviai, estai, čekai ar lenkai. Šiandien esame gerokai kitame krante, negu Rusija, Baltarusija ar Ukraina. Tik pesimistų turime daugiau, negu kitur. Iš čia ir manantys, kad einam ne taip”, – knygoje „Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai 1990“ savo mintis apie Lietuvą po Kovo 11-osios apibendrino ji.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder