2018 m. balandžio 23 d. 10:50 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Pirmasis, kėlęs „uždaros Lietuvos“ idėją

(1)

2018-04-15, 08:17

Danutė ŠEPETYTĖ

Pirmasis, kėlęs „uždaros Lietuvos“ idėją nuotrauka, foto

© Ramunės Vėliuvienės asmeninio albumo nuotr.

Penktadienį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute baigėsi dvi dienas trukusi mokslo konferencija, skirta tautosakininko ir mitologo Norberto VĖLIAUS atminimui. Turint galvoje, kad sausį etnologui, mitologui, J.Basanavičiaus premijos laureatui N.Vėliui pagal pasą būtų suėję aštuoniasdešimt, kad jo netekties išmušta tuštuma ne susitraukė per tuodu dešimtmečius, o tiktai didėjo ir gilėjo, naivi mintis kalasi galvoje: ką darytų Vėlius šiandien, lietuviškos dvasios išretėjimo laikais.

Juk jis bet kokiomis aplinkybėmis žinojo, ką daryti. Pavyzdžiui, kai atgavus Laisvę, inteligentai puolė garbinti Atviros Lietuvos fondą, jis pusiau juokais, pusiau rimtai prakalbo apie Uždaros Lietuvos fondą. Tarp neoliberalų, keliančių „atviros Lietuvos“ vėliavą, jis būtų žiauriai nepopuliarus, nors ir priklausąs, anot poeto Rimvydo Stankevičiaus, Amžinajai Lietuvai, kaip visi didūs žmonės, kurių vardai neatsiejamai suaugę su jos dvasia. Arba, kitaip sakant, kurie ir yra toji dvasia. Kaip Valančius, Maironis, Basanavičius, Čiurlionis...

Nėra jo darbų tęsinio

Ką sakytų jis šiandien, kai Vytauto Didžiojo universitete jo įkurtoji etnologijos ir folkloristikos katedra buvo sunaikinta, pakišus po Kultūrų studijų priedanga, kai Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto darbams išleisti neskiriama nė cento, kai Lietuvoje kryptingai purenama dirva dvikalbystei ir t.t. Jo istorija liudija, kad jis toli gražu nebuvo iš tų, kurie gyvena iš „šeimininko“ malonės. Kai sovietmečiu lietuvybę mylėjusiam ir ją skleidusiam N.Vėliui buvo uždrausta organizuoti etnografines ekspedicijas, jis nepasidavė - ėmėsi lektoriaus vaidmens.

Pasakoja jo žmona dailininkė Ramunė Vėliuvienė:

„Atkūrus Nepriklausomybę Norbertas buvo įsteigęs etnokultūros katedrą Vytauto Didžiojo universitete; nei tuomet, nei juo labiau dabar tokios katedros nėra jokioje aukštojoje mokykloje. Liūdna, kad ir jo darbų tęsinio nėra. Kad nebėra ir nepaprasto talento žmogaus šviesaus atminimo etnologo, religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, galėjusio nuversti kalnus savo srityje; atsimenu, kaip Norbertas, perskaitęs jo diplominį darbą, sakė pats tokio amžiaus taip gerai niekada nebūtų parašęs. Labai džiaugėsi, labai draugavo ir aš esu labai dėkinga Gintarui, kuris po Norberto mirties padėjo suredaguoti ir išleisti du jo rengtus „Lietuvių mitologijos“ tomus. Iš viso po Norberto mirties išėjo net dvylika jo knygų“.

Įsivaizduoja tiktai dirbantį


N.Vėlius įkūrė ne tik katedrą - 1989-aisiais jo iniciatyva radosi Etninės kultūros draugija bei Etninės kultūros globos taryba, joms jis ir vadovavo. N.Vėlius buvo reto darbštumo mokslininkas.

Pasakoja R.Vėliuvienė: „Neįsivaizduoju jo kitaip, kaip tik dirbantį; o kai pavargdavo nuo mokslinių tyrinėjimų, ištisus vakarus sėdėdavo prie magnetofono ir mechaniškai užrašinėjo liaudies dainas ar sakmes, kurios paskui suguldavo į didžiulius tautosakos rinkinius. Iš viso jis užrašė per 30 tūkst. lietuvių tautosakos vienetų. Vienintelės poilsio valandėlės jam būdavo mūsų vasarnamyje vasarą, šienaujant, ruošiant malkas ar sukasant daržą. Kol gyvenome aspirantų bendrabučio kambarėlyje su dviem vaikais, nebuvo sąlygų kūrybai, tad kiekvieną savaitgalį ir vasarą leisdavome toje savo trobelėje ant Neries kranto, ten Norbertas ir mirė per 1996 metų Jonines. Kai jis taip staiga išėjo, man, netekusiai pagrindinio gyvenimo žmogaus, formavusio mane ir kaip asmenybę, ir kaip dailininkę, žemė slydo iš po kojų, bet pamažu blaivino mintis, kad jo pagrindiniai darbai (anot jo pajuokavimo, garbės vainikas) - keturi „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ ir du „Lietuvių mitologijos“ tomai buvo rankraščiuose; buvo išėjęs tik „Mitologijos“ pirmas tomas ir jis buvo matęs „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ pirmo tomo korektūrą. Tada supratau, kad jokiu būdu negaliu pasiduoti, - pirmiausia reikia išleisti jo knygas“.

Skleidė meilę Lietuvai

Šiuodu gražius žmones ir bus suvedusi etnografija (Ramunė ja susidomėjo mokydamasi Čiurlionio meno mokykloje), kompleksinės ekspedicijos, kuriose itin aktyviai reiškėsi N.Vėlius. Po jų su bendraautoriais yra išleidęs apie dešimt monografijų.

Pasakoja R.Vėliuvienė: „Jam labai rūpėjo užkrėsti savo meile Lietuvai kuo daugiau žmonių ir jo organizuojamos etnografinės ekspedicijos garsėjo dalyvių gausa, kartais net iki 100 žmonių, susibėgusių iš įvairių aukštųjų mokyklų. Jis norėjo, kad kuo daugiau būtų etnokultūros mylėtojų, gebančių pasipriešinti totalitarinės valstybės dariniui - vieningai internacionalinei vienos partijos, vienos sovietinės tautos idėjai. Etnografinės ekspedicijos vykdavo visuomeniniais pagrindais, kurioms pasibaigus, rašydavo straipsnius ir labai džiaugėsi, kai per kraštotyros draugiją pavykdavo išleisti kokią monografiją. Žinoma, monografijos dažnai strigdavo „glavlite“, siūlant rašyti apie tarybinius papročius, klestintį kaimą ir panašius dalykus“.

Perspėjimo varpas tautai

N.Vėliui rūpėjo Vilniaus kraštas, tiek buvę okupuoti jo pakraščiai, tiek etninės lietuvių žemės, šiandien atsidūrusios Lenkijos ir Baltarusijos valstybių teritorijoje, - tenlink rengė ekspedicijas. 1995 metais pristatydamas dviejų dalių monografiją apie Mažąją Lietuvą, „Lietuvininkai“ ir „Lietuvininkų kraštas“ kalbėjo, jog iš šios knygos gali pasimokyti ne tik kultūros žmonės, bet ir politikai, - kadangi tai yra, anot jo, perspėjimo varpas, kas gali nutikti tautai, patekusiai tarp Europos skersvėjų.

Pasakoja R.Vėliuvienė: „Tas užtaisas, kuris jį ginė per gyvenimą su nepaprasta energija ir pasiaukojimu tautos kultūrai, etnografijai ar Lietuvai - nebuvo vien mokslininko saviraiška. Sakysim, jis iki pat gyvenimo pabaigos neatsisakydavo būti moksleivių tautosakos konkursų žiuri narys ir mano priekaištus, kad tą darbą galėtų atlikti mažiau kvalifikuoti žmonės, atremdavo argumentu: tai yra ir etnokultūros populiarinimas, ir skleidimas žinios, kad tie dalykai yra svarbūs. Užtat, sakė, reikia saugoti kiekvieną pateikėją, kiekvieną močiutę, galinčią papasakoti ką nors vertinga iš papročių praeities.

Nuolat jausdavom, kad jis sekamas. Tai parėję namo, matydavome kad kažkieno būta kambaryje, tai Norbertas buvo kviečiamas pokalbiui į „Gintaro“ viešbutį, tai vėl kur (persekiojimo ženklai man kėlė baimę, ypač po to, kai Neryje po dingimo buvo rastas vieno žymiausių baltistų Jono Kazlausko kūnas), tai netikėtai penktą ar šeštą ryto į karinį komisariatą Gorkio gatvėje. Lyg ir nebūtų dėl ko, nes Norbertas buvo atleistas nuo karo tarnybos; atvykusį nusiveda Sereikiškių sodo link, lyg ir mėgina kažką iš kišenės traukti, bet vis kažkas sukliudo, kol susinervinęs kariškis jį paleidžia, nepaaiškinęs nei iškvietimo, nei pasivaikščiojimo prasmės. Kai draugų patarimu Norbertas į susitikimus nebeidavo, jį išsikviesdavo per instituto direktorių, grasindavo, kad nė viena jo knyga nepasirodys ir panašiai. Labai išgyveno, kai jam uždraudė vadovauti kraštotyros ekspedicijoms, bet tada persimetė į paskaitas - kai jis pasakojo apie lietuvių mitologiją, lietuvių pasaulėžiūrą Vilniaus menininkų rūmuose, salė lūžo nuo klausytojų“.

Tapatybė iš tradicijos


N.Vėlius ne tik nuspėjo gresiančius Europos skervėjus, bet ir moralės nuosmukį, kurį jis siejo su etninių bendrabūvio normų, apie kurias kalbama ir vienoje ryškiausių jo studijų „Senovės baltų pasaulėžiūra“, praradimu.

Pasakoja R.Vėliuvienė: „Tiesą pasakius, Norbertas buvo euroskeptikas, sakė, ką tik išsivadavus iš vienos totalitarinės valstybės, nevertėtų skubėti vėl kišti galvą į kitą kilpą, juk sienos atviros, bendrauti niekas netrukdo. Atsimenu jį sakant: jei būčiau milijonierius, steigčiau Uždaros Lietuvos fondą. Jei Atviros Lietuvos fondas viską priima iš užsienio, jam turi būti atsvara, nes yra dalykų, kurių mes negalime prarasti, kas turi būti saugoma besąlygiškai: kalba, papročiai, tradicijos ir taip toliau. Turi būti harmonija, viena tendencija negali vyrauti. Kaip ir pagal baltų pasaulėžiūrą žmogus negali būti laimingas, jei jis nesijaučia gyvenąs savo gyvenimą. Žmogaus tapatybė susijusi su bendruomene, su tradicija - vartojimas žmogui nesuteikia laimės“.

Norberto Vėliaus mintys

„...Bet aš jaučiau, kad tas pasaulis (etninis, arba tautinis - red. past.) yra mūsų, savas, pastatytas visų mūsų širdyse, mūsų dvasioje. Ir tuo skaudžiau buvo pajusti, kad šitą pasaulį, kuris toks trapus, deimantinis, o dar tiksliau, - medinis, negailestingai trupino to meto socializmo, komunizmo kūrėjai kaime. Kad toks trapus pasaulis, kuris palaiko mus, tirpsta, nyksta, raitosi nuo civilizacijos dūmų kaitros. Kad tas pasaulis neužrašytas, nefiksuotas ir jeigu jis dings, išnyks, tai mūsų tauta, visi mes pasijusime kaip žuvys išmestos iš vandens ant smėlio. Tie žuvies sparnai - pelekai, kurie vandenyje sudarė visą žavesį ir jėgą, ant kranto atsidūrę - tik kaip koks glitus, nemalonus daiktas. Niekas kitas, jokios kitos tautos nenorės turėti su mumis reikalų, jeigu mes būsime kaip žuvys ant kranto, išmestos iš vandens.“

„...Mūsų tauta pirmuoju etapu įrodė savo brandumą. Mūsų sukurta liaudies kūryba, ypač dainos, galima sakyti, yra pačios iškiliausios Europoje ir visame pasaulyje. Mūsų sukurta teisė, paprotinė teisė, atsispindėjusi tokiuose paminkluose, kaip „Kazimiero teisynas“, „Lietuvos statutas“ buvo pirmoji Europoje, mūsų bendruomeninė valstybinė politika, pasireiškusi Vytauto ir kitų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių veikloje, parodė politinį brandumą. Pagaliau ir mūsų karybos menas parodė savo brandumą Žalgirio ir dar labiau 1606 m. Kirholmo mūšyje, kai Karolis Katkus, apdainuojamas ir mūsų dainose, su dešimteriopai mažesne armija sutriuškino didžiulę švedų armiją, kuriai, kaip ir kryžiuočių laikais, karius siuntė visos Europos tautos.

Mes įrodėme pirmuoju etapu savo tautos brandumą, šiek tiek sunkiau sekasi įrodyti savo tautos brandumą antruoju etapu: apmąstyti, filosofiškai įvertinti mūsų kultūrą, istoriją ir save, kadangi ilgus amžius trukę painūs santykiai su lenkais mūsų nenaudai veikė visą ir savęs pažinimą. Tokia pat buvo du dešimtmečius trukusi rusų priespauda ir galiausiai sekinantis sovietmečio penkiasdešimtmetis. Visa tai trukdė suvokti mums patiems save, apmąstyti savo istoriją ir etninę kultūrą.“

„... turime įprasminti ir numatyti, kaip nepažeisti gyvųjų etninės kultūros raidos tradicijų, to, sakytume, mums Dievo skirto proceso, kuris vyksta pagal iš anksto nulemtus dėsningumus, kaip protingai paveikti ir valstybės institucijas, ir - svarbiausia - save, kad galėtume pasiekti tokią kultūrą Lietuvoje, kuri būtų pavyzdys visai Europos kultūrai, kaip ilgą laiką Azijos tautoms buvo japonų kultūra, gebėjusi išsaugoti ir etninį savitumą, ir suderinti su juo moderniąją viso pasaulio patirtį.“


Iš knygos „Norbertas Vėlius“, 1999 m.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

MĖLYNASIS PROVERŽIS 2017

2018-04-16   21:24

IP: 195.14.182.157

Lapkričio 13-ąją ,,MĖLYNĄJĮ PROVERŽĮ“ turėjom,
Klaipėdos kiemus vanduo užliejo.
Kas dabar man atsakys !
Ar Dubysos gatvę vėl užpils ?

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Ji galėtų scenoje profesionaliai skambinti kanklėmis, galėtų būti ir "orų mergaitė", nes...

Teismo sekretorės taip pat sulaukia grasinimų teismais nuotrauka, foto

Žiniasklaidoje išnyrantys Vyriausybės vadovo portretai dažnai emocingi – jis tai rūstus,...

Kas jis, Saulius Skvernelis? nuotrauka, foto

Lietuvoje apie buvusį krepšininką 48-erių Gintarą Einikį yra nuskambėjusi ne viena intriguojati...

Rusas prisiminė šmaikštų nutikimą su Gintaru Einikiu nuotrauka, foto

Kiekviena su vaikais praleista akimirka – pamoka, kurioje mokaisi būti kantrus ir...

„Man lengviau valdyti teatrą nei aprengti vaikus“ nuotrauka, foto

Pajūryje – kariuomenės batalionas nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Aušra Jakaitė su dukra ir dar 21 šeima buvo iškeltos iš bendrabučio...

Orai: laukia vėsi ir lietinga savaitė nuotrauka, foto

Lietuvos naujienos, Pirmadienį pirmoji dienos pusė bus mažai debesuota, tačiau popiet debesuotumas sparčiai didės,...

Bet kuriam dantų netekusiam pacientui - inovatyvūs dantų atkūrimo būdai nuotrauka, foto

Sveikata, Vienas iš pirmųjų dalykų, kurį pastebime vos pažvelgę į žmogų - jo...

Balandžio 23-iąją gimę nuotrauka, foto

Klaipėda, Jei pastebėjote, jog šiandien Jūsų giminaitis, draugas, pažįstamas ar kolega švenčia gimtadienį,...

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 29 min.

Lietuvos naujienos, Paskelbta prieš 37 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 10 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...