Iki jo į šias pareigas buvo skiriami Didžiosios Lietuvos atstovai, dažniausiai nesupratę vietinės specifikos, krašto tradicijų, nors autonominei valdžiai priklausė ne tik apskričių ir valsčių administravimas, teismai, policija, bet ir tikybos reikalai.
Tarpukario Klaipėdos krašto teritorija sudarė apie 4 proc. dabartinės Lietuvos teritorijos. Istoriko Vyganto Vareikio žodžiais, Kauno valdininkai dažnai būdavo "ištremiami" į Klaipėdą dėl tarnybinių nusižengimų.
"Lietuvos valdžia, gerai nesuvokdama padėties Klaipėdos krašte, dažnai į vietinius gyventojus, lietuvininkus, žiūrėjo kaip į suvokietėjusią grupę, kurią reikia "atlietuvinti" ir taip atitraukti nuo vokiškos įtakos. Autonominėse krašto įstaigose - teismuose, policijoje, švietimo sistemoje - liko tarnauti vokiečiai, kurių lojalumas Lietuvai buvo labai abejotinas, o Lietuvos Respublikos institucijose ir žinybose - geležinkelyje, pašte, uosto tarnybose, muitinėje, pasienio policijoje - buvo "susodinti" beveik vien tik atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos. Valdininkai, nemokantys vokiškai, dažnai "ištremti" į Klaipėdą dėl tarnybinių nusižengimų, gyveno uždarą gyvenimą ir nesibičiuliavo su vietos lietuviais." (Prof. dr. Vygantas Vareikis, "Kaip Klaipėda virto Mėmeliu", ve.lt)
Iš Berštininkų kaimo
Viktoras Gailius gimė 1893 m. rugpjūčio 27 d. Berštininkų kaime, Plaškių parapijoje, Pagėgių apskrityje, lietuvininkų ūkininkų Martyno ir Grėtės trijų vaikų šeimoje. Dr. Martyno Anyso pasakojimu*, tėvai turėję "apie 200 margų" (senas matavimo vienetas) ūkį ir "daugumą gerų Nemuno pievų". Visi trys Gailių sūnūs išėjo mokslus Tilžės gimnazijoje. Vienas tapo Lietuvos kariuomenės kapitonu, kitas kunigu, trečias diplomatu.
Viktoras Tilžės gimnaziją baigė 1914 m., vėliau studijavo teisę Karaliaučiaus, Heidelbergo ir Berlyno universitetuose. Per I pasaulinį karą tarnavo pėstininku vokiečių kariuomenėje ir prie Kauno tvirtovės buvo sunkiai sužeistas. Ligoninėje susipažino su sesute iš Karaliaučiaus ir ją vedė.
Karo žaizdos pakirto sveikatą visam gyvenimui, jis taip iki galo ir nepasveiko: "Eidavo gerokai į vieną pusę pasviręs, nes toje pusėje jam trūko kelių šonkaulių" (M. Anysas).
Nuo 1918 m. V. Gailius dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, vėliau Estijoje. 1923 m. tapo Klaipėdos krašto direktorijos pirmininku.
Bažnytinis konfliktas
Vyresnysis Viktoro brolis Valteris kunigavo Rusnėje. 1924 m. brolio iniciatyva buvo paskirtas komisaru Klaipėdos krašto bažnyčioms. Ne šiaip sau. Kad padėtų sukurti savarankišką Konsistoriją, t. y. nepavaldžią Karaliaučiui ir Berlynui. Toks sumanymas iškart buvo užsipultas vokiškoje spaudoje, įvardijant kaip kovą su Evangelikų Bažnyčia apskritai. (Išsamiai apie tai parašė prof. Arnoldas Piročkinas straipsnyje "Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia - pleištas vokiečių rankose, "Mokslo Lietuva").
RUSNĖS kunigas Valteris Gailius, 1924 m. ėjęs Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios komisaro pareigas. "Mokslo Lietuva" nuotr.
Bažnytinis konfliktas sukėlė daug politinio triukšmo ir pakenkė direktorijos valdytojo reputacijai. Galiausiai sumanymas dėl Bažnyčios savarankiškumo žlugo, kunigas Valteris Gailius iš posto buvo atleistas, o Viktoro Gailiaus direktorija 1925 rugpjūčio 1 d. atsistatydino.
V. Gailius toliau dirbo Klaipėdos krašte: įvairiose ekonominėse bendrovėse, buvo Klaipėdos uosto direkcijos narys ir kurį laiką jos pirmininkas, "Klaipėdos žinių" ir vėliau "Memelzeitung" vyr. redaktorius, miesto seimelio narys, pirmasis "Ryto" bendrovės direktorius ir galiausiai tapo paskutiniuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi.
100 dienų
"Nejaugi tamsta turi tiek daug optimizmo manyti, kad šitoje beviltiškoje padėtyje dar yra galimybė kaip nors teigiamai pasireikšti?" - "Aš į visą dalyką žiūriu optimistiškai ir manau, kad krašte bus galima surasti platformą tolesniam politiniam veikimui." (M. Anyso užrašytas pokalbis su Viktoru Gailiumi prieš jam tampant paskutiniu krašto gubernatoriumi.)
V. Gailiaus valdymo laikas buvo labai trumpas. Jis nieko nebegalėjo pakeisti. "Klaipėdos mieste ir visame krašte buvo tęsiamas SA ir SS vyrų apmokymas. Klaipėdos miesto gatvėse rodėsi pusiau karinės kolonos, skambėjo vokiečių komandos ir dainos."
VOKIEČIŲ kareiviai Klaipėdos uoste 1939 m. kovo 23 d.
M. Anysas dalyvavo per direktorijos prisistatymą gubernatoriui Gailiui. Jis prisimena: "Direktorijos nariai kalbėjo tik vokiškai, gubernatorius Gailius tik lietuviškai <...>. Ir nebuvo daug ko kalbėti, nes tai nebuvo direktorija senąja prasme. Jos reikalus tvarkyti ėmėsi naciams visiškai pasidavę asmenys."
Klaipėdoje tuo metu lankėsi prancūzų žurnalistė. Ji prašė interviu iš gubernatoriaus. Kadangi prancūziškai M. Anysas mokėjo geriau, V. Gailius pakvietė ir jį dalyvauti. Žurnalistė klausė, ką gubernatorius manantis apie gandus, kad Hitleris darys žygių prijungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos. "Aš tuo netikiu, - atsakė gubernatorius. - Statutas dabar vykdomas visu pilnumu, kaip antroji pusė to pageidauja. Neumano partijos nariai turi absoliutinę laisvę organizuotis ir veikti. Vokietijos reiche vyriausybė nebeturi ginčytinų klausimų su Lietuvos respublika. Nežinau, kuo galėtų pagerėti vokiečių padėtis, jeigu kraštas ir būtų atskirtas nuo Lietuvos ir prijungtas prie Vokietijos." Žurnalistė daugiau nieko nebeklausė.
Kovo 21 d. Klaipėdoje pasklido gandas, kad Hitleris iš Lietuvos pareikalavęs atiduoti Klaipėdos kraštą. Gubernatorius puolė skambinti vyriausybei. Kažkas jam paaiškino, kad gandai be pagrindo. Aukšti asmenys nebuvo pasiekiami. "Ligi vėlybos nakties nebuvo galima su Kaunu telefonu susisiekti. Galiausiai gubernatorius rezignavo ir nustojo skambinęs. Visos iš užsienių girdimos žinios leido spręsti nemaloniausių eventualumų."
Kitą rytą radiofonas pranešė, kad kraštas Vokietijai bus perduotas dar tą pačią dieną. "Apie 9 valandą skrido viršum Klaipėdos, beveik stogus grandydami, keli lėktuvai. Arčiau prisižiūrėjus ant jų buvo matyti nacinis kryžius ir svastika. Tai buvo Vokietijos pirmasis oficialus pasveikinimas. Keletą ratų apsukę, lėktuvai dingo. <...> Apie pietus gubernatūroje buvo gauta žinia, kad Pagėgių apskrityje jau įvažiavę III reicho šarvuočiai ir pamažu artinasi į Šilutę. <...> Keletą minučių prieš dešimtą valandą vakaro Klaipėdos stotyje pasigirdo subruzdimas ir vokiškos komandos. Perone pasirodė aukštų vokiškų policijos ir SS karininkų, jų tarpe visiems iš laikraštinių fotografijų žinomas III reicho SS vadas ir gestapo viršininkas Heinrich Himmler."
Iš Klaipėdos krašto pasitraukė Lietuvos kariuomenė. Išvyko ir gubernatorius. Lietuvos suverenumas Klaipėdos krašte pasibaigė.
Viktoras Gailius, paskutinis gubernatorius, išbuvo savo poste lygiai 100 dienų.
* Čia ir toliau cituojamas Martynas Anysas, tarpukario Lietuvos diplomatas, istorikas, teisės mokslų daktaras. 1956 m. JAV lietuvių žurnale "Į laisvę" buvo išspausdintas jo straipsnis "Viktoras Gailius". Autorius gimė 1895 m. Kintuose, mirė ir palaidotas 1974 m. Kanadoje.
Parengė Andromeda Milinienė
Rašyti komentarą