2019 m. vasario 20 d. 06:05 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Paskutinis ir atviras S.Karoso interviu – apie darbą, sėkmę, turtus ir viltis dėl sūnaus

(1)

Paskutinis ir atviras S.Karoso interviu – apie darbą, sėkmę, turtus ir viltis dėl sūnaus nuotrauka, foto

© Lrytas

Vienas turtingiausių Lietuvos žmonių Saulius Karosas, nesulaukęs 61-erių, šią savaitę pralaimėjo kovą su vėžiu, o šeštadienį Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje atgulė amžinojo poilsio.

S.Karosas yra davęs interviu „Lietuvos rytui“, kurio nespėta išspausdinti, kol verslininkas dar buvo gyvas. Jame pirmąkart jis atsivėrė labiau negu įprastai.

Ženevoje gyvenęs S.Karosas 60-metį pernai šventė netradiciškai – mėnesiu anksčiau: kovo pabaigoje Štutgarte pristatė įspūdingą antikvarinių automobilių kolekciją, o balandžio 22-ąją, tikrąjį gimtadienį, paminėjo netoli Vilniaus įkurtoje sodyboje su savo motina ir keliais artimiausiais draugais.

Šioje sodyboje – Jusinės vandens malūno svečių namuose – ir susitikome. Vietovę, kurioje tekėjo upelis, buvo kemsynai ir senų statinių pamatai, prieš gerą dešimtį metų S.Karosas prikėlė naujam gyvenimui.

– Kodėl savo gimtadienį jūs šventėte per anksti? – paklausiau S.Karoso.

– Norėjau pristatyti antikvarinių automobilių kolekciją. Štutgarto parodų centre „Messe“ nuo kovo 20 iki 25 dienos vyko didžiausia pasaulyje retro automobilių paroda. Man vokiečiai skyrė 2,5 tūkst. kv. metrų plotą, kad tiktai atvežčiau ir parodyčiau savo kolekciją.

Kartu aš sukviečiau visus draugus, pažįstamus ir verslo partnerius, kad jiems parodyčiau šią kolekciją.

Tada ir atšventėme mano gimtadienį – mėnesiu anksčiau. Nieko blogo neatsitiko.

– Jūs – neprietaringas?

– Prietaringas. Kad ko nors neatsitiktų, nusprendėme, kad tai kolekcijos pristatymas mano 60-mečio proga. Ir puota buvo.

– Kokie svečiai, verslo partneriai atvyko į jūsų automobilių parodą ir gimtadienį?

– Buvo žmonių iš Šveicarijos, Anglijos, Juodkalnijos. Daug vokiečių, rusų, ukrainiečių ir, žinoma, lietuvių.

Įvairi publika, nes mano verslas platus, daugelyje šalių dirbu.

– Ar dažnai atvykstate į Jusinės sodybą? Ar ją nuomojate pobūviams?

– Pagrindinė mano gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje, pagrindinis mano biuras, iš kurio valdomas visas verslas, – Ženevoje. Lietuvoje gyvena mano mama, draugai, čia turiu investicijų. Šioje sodyboje būnu dažnai. Mama gyvena ne tik Vilniuje, bet ir šioje sodyboje, jai čia labai patinka, gerai jaučiasi, eina pasivaikščioti.

Sodyba priklauso vienai mano kompanijų ir čia mes kartais surengiame priėmimus, ją nuomojame įvairiems renginiams.

Sodyba pirmiausia yra komercinės paskirties.

– Jusynėje jums smagiau negu Ženevoje?

– Ženeva – liūdniausias miestas Europoje. Tai pripažinta pagal įvairias žurnalistų apklausas. Ženeva – ypač gera vieta dirbti.

Bet šeštadienį, sekmadienį ten labai liūdna. Tai tarptautinis miestas, ir visos tarptautinės organizacijos savaitgaliais užsidaro savo parapijose. Šveicarai išvažiuoja į savo kalnų namukus arba slidinėti.

Labai daug miesto gatvių driekiasi tiesiai į Prancūziją, nes Ženeva – ant jos sienos. Jei gauni šveicarišką atlyginimą, o pragyvenimas – prancūziškas, tai labai gerai. Todėl daugybė prancūzų dirba Ženevoje, o savaitgaliais grįžta į Prancūziją. Miestas ištuštėja.

– Kurie namai, kuri šalis jums artimiausia?

– Man artimiausia Europa. Ir Vilnių labai mėgstu, ir Prahą, ir Amsterdamą. Tai – vienos labiausiai mano mėgstamų vietų.

Bet daugiausia laiko praleidžiu Šveicarijoje, Ženevoje, nes ten dirbu ir gyvenu. Verslo reikalais skraidau ir į Juodkalniją, Austriją, Ukrainą, Olandiją. Ir Londone dažnai tenka būti.

Kur reikia, ten aš ir būnu – vilką kojos peni. Laisvalaikį leidžiu kur nors kitur – daugiausia Austrijoje ir Vengrijoje.

– Turtingus vyrus visada supa gražios, jaunos moterys. Gal jūsų gyvenime po skyrybų su žmona Reda yra nauja meilė?

– Ne. Jokios naujos meilės kol kas nėra.

– Kokias pareigas jūsų verslo imperijoje eina sūnus Konstantinas?

– Jam neseniai sukako 18 metų. Jis jokių pareigų neina – mokosi mokykloje, paskutinėje klasėje.

– Tikiu, kad Štutgarte jūsų antikvarinių automobilių kolekcija abejingų nepaliko. Kur dar tokių parodų esate surengęs?

– Štutgarto parodoje pelniau visus pagrindinius prizus – už geriausią kolekciją, geriausią stendą, geriausią pasirodymą. Dalyvauju ne tik Europos, bet ir viso pasaulio automobilių grožio konkursuose ir parodose. Tos parodos dažniausiai vyksta vasarą kas 2–3 savaites. Buvau išvežęs porą automobilių į Katarą, porą – į Indiją.

Neseniai paskambino Berlyno inžinerijos universiteto rektorius ir paklausė, ar galėčiau parodyti kolekciją paskutinių kursų studentams. Jis pasakė, jog mano kolekcija tokia įdomi ir svarbi, kad žmonės, kurie mokosi automobilių gamybos, negali sukurti naujo, jeigu nežino seno. Aš jam atsakiau – bet kokiu metu skambinkite, viską parodysime ir papasakosime. Norisi tuo pasidalyti.

Europoje žmonės labai plačiai dalyvauja tokiuose renginiuose.

Tūkstančiai suvažiuoja praleisti laisvalaikio su šeimomis, vaikais.

– Kokiais keliais tie automobiliai suplaukė į jūsų kolekciją?

– Daug automobilių esu nupirkęs dar buvusioje Sovietų Sąjungoje. Ir už nedidelius pinigus. Niekas tų senų laužų nevertino, parduodavo pusdykiai.

– Kam priklausė tos mašinos? Gal pavyko išsiaiškinti jų istorijas?

– Daugelio mašinų istorijas pavyko išsiaiškinti. Tarp jų savininkų buvo ir istorinių asmenybių. Daug brangių automobilių buvo trofėjiniai, jais rusų generolai 1945-aisiais išvažiavo iš Berlyno. Tai – 1934–1936 metų kompresoriniai „Mercedes-Benz“, „Horch“, „Maybach“. Pastarieji – ypač brangūs.

Tais laikais buvo tų automobilių auksinė epocha. Paskui jie nusėdo Sovietų Sąjungos kaimuose: vieni – Kazachstano, kiti – Rusijos, treti – Ukrainos. Jais ir žemę ardavo, ir bulves į turgų veždavo.

– Kur tie jūsų neįkainojami turtai paslėpti?

– Kolekcija saugoma keliose vietose. Europoje pagaminti automobiliai yra Vormso mieste Vokietijoje. Aš taip pat turiu ir Kremliaus automobilių kolekciją, joje – ZIS, ZIL, ZIM, „Čaika“, „Volga“. Ši kolekcija – Vilniuje.

– Jūs domitės ne tiktai antikvariniais automobiliais, bet ir vynu.

– Į automobilių kolekcionavimą žiūriu kaip į hobį pensininkui. Suvažiuoja rimti žmonės, turime apie ką pakalbėti. Atmosfera – labai maloni.

Vynu domėjausi nuo studijų – tuo, kuris buvo prieinamas anais laikais. Paskui, kai išvažiavau gyventi į užsienį, vynas man dar labiau parūpo.

Patekau tarsi į atskirą pasaulį – tūkstančiai jo variacijų, rūšių, gamintojų skirtingose valstybėse.

– Koks vynas jums patinka labiausiai?

– Sunku pasakyti. Vieną dieną norisi „Silvaner“ ir „Franken“, kitą dieną – rislingo iš Reingau regiono Vokietijoje, trečią dieną – gal iš Austrijos, Vachau slėnio, „Gruner Veltliner“.

– Gal ir vyną kolekcionuojate?

– Mano kolekcijoje – apie 2000 vyno butelių.

– Ar vynas gali ilgai išsilaikyti?

– Gerų metų geros rūšies vynas gali stovėti ilgai. Neseniai ragavau 1961 metų Bordo vyno.

Buvome nustebę – tai buvo ypatingos kokybės, ypatingo skonio vynas. 1961-ieji Bordo regione – geriausi šimtmečio metai.

– Nuo kokios kainos prasideda jūsų kolekcijos vynas?

– Yra įvairių – ir už 12, ir už 1200 eurų. Tas, kuris kainuoja 12 eurų, gali stovėti tik 5 metus. Vyno ilgaamžiškumui turi įtakos kamštis. Jeigu jis pralaidus, vynas pagauna deguonies ir sureaguoja anksčiau, negu reikia.

– Kokiuose restoranuose pietaujate – ar tik prabangiuose? Ar paskui netenka laikytis dietos ir lėkštėje prieš save matyti tik salotų lapus?

– Laikytis dietos tenka visą laiką. Bet prabangiuose restoranuose valgyti kiekvieną dieną neįmanoma.

Aukštos kokybės maistas irgi nusibosta, norisi kurią dieną ir ko nors kaimiško – ar lašinių bryzelio, ar vokiškos dešros.

– Daugelis verslininkų, ypač Lietuvoje, paiso tiktai savo gerovės. Jie nenori steigti jokių labdaros fondų ir nieko nenori remti. O jūs gana seniai pradėjote globoti jaunuosius menininkus. Kodėl užsiimate labdaringa veikla?

– Čia, matyt, lėmė šeimos tradicijos. Pradedant seneliu, baigiant mano mama. Išsaugoti kultūrą labai svarbu, nes be jos nebus tradicijų. O be tradicijų nėra nei tautos, nei šeimos, nei šalies. Nieko.

Jeigu nesirūpinsime pamaina, kuri turi ateiti rytoj, ta kultūra labai greitai baigsis.

Kiekvienai bendrovei keliais procentais gali būti sumažinti mokesčiai, jei tuos procentus ji skiria labdarai. Bet kai sukūriau pirmąsias savo bendroves, pamačiau, kad už tuos pinigus, kurie skirti labdarai, direktoriai važiuoja medžioti raganosių į safarį.

Paprašiau mamos, kad ji būtų mano labdaros ir paramos fondo prezidentė. Kai mama atėjo į tas pareigas – ji profesionalė, labai aukšto lygio prezidentė – daugiau nė viena kapeika neprapuolė.

Tie pinigai iš visų įmonių surenkami, mes juos aukojame jauniesiems talentams – muzikantams, dailininkams, išleidžiame nemažai knygų. Dabar mano mama – to fondo tarybos pirmininkė.

– Jūsų mamai jau 88-eri, o jos visur pilna. Atrodo, kad jūsų santykiai labai šilti.

– Aš visą savo gyvenimą su mama. Ir dabar atskridau į Vilnių, kad per savo gimimo dieną pabūčiau su ja. Ji – labai aktyvi, važinėja į darbą mano labdaros ir paramos fonde, vos ne kiekvieną vakarą būna koncertuose, spektakliuose. Su ja skridome į Vienos operą, kai dainavo Violeta Urmana, taip pat į Vienos operos ir baleto sezono uždarymą.

Praėjusių metų vasarį vežiau mamą į Maskvą, kur Didžiajame teatre žiūrėjome operą „Pikų dama“. Mama dalyvavo ir mano jubiliejuje Štutgarte, ir kolekciją žiūrėjo.

– Esate kilęs iš muzikų šeimos: senelis – kompozitorius Juozas Karosas, mama Birutė Karosienė – fortepijono pedagogė. O jūs dar 1986 metais Amerikoje pasukote į verslą, nors iš profesijos esate inžinierius mechanikas. Kodėl?

– Manau, čia – bakterija, kuri kraujyje gyvena. Mamos tėvas, mano senelis, buvo verslininkas.

Kalbant apie verslo pradžią, 1986-ieji – Michailo Gorbačiovo laikai, buvo toks palengvėjimas. Amerikoje gyveno mano teta Violeta Karosas. Ji sirgo vėžiu, nebuvo kas ją globoja. Prašiau, kad išleistų ją pagloboti. Taip išvažiavau į Ameriką. Ji neilgai pagyveno – buvo sudėtingas vėžys.

Amerikoje atidariau pirmąją savo bendrovę (importo ir eksporto) su partneriu Vyteniu Rasučiu, kuris išklausė mano idėjas ir jomis patikėjo. Kiti į mano idėjas žiūrėjo kreivai.

Pagrindinės prekės tada buvo kopijavimo aparatai „Xerox“. Sovietų laikais buvo du aparatai visame Vilniuje ir KGB saugojo, kad niekas prie jų nepatektų. O jie buvo reikalingi beveik kiekviename kabinete. Atvežėme ir pirmuosius kompiuterius – techniką, kurios reikia biure.

Be to, visoje Sovietų Sąjungoje pradėjau steigti stomatologijos kabinetus. Juos pirkdavo įmonės, kurios turėjo valiutos. Tai – didžiulės naftos perdirbimo, metalo gamybos, angliakasybos įmonės.

Tokios „pramonės“ kaip stomatologijos kabinetai steigimas Sovietų Sąjungoje nebuvo iš viso, todėl verslas sekėsi. Paskui stomatologijos kabinetus pradėjo pirkti ir mažesnės įmonės.

Kai Lietuvoje buvo įvestas litas – o ši valiuta buvo konvertuojama – stomatologijos įrangą pradėjo pirkti ir privatūs asmenys, ir privačios organizacijos. Ir iki šiol tas verslas dar veikia.

– Kokius verslus valdote pastaruoju metu? Kas jums priklauso Lietuvoje?

– Tarp mano verslų – energijos transportavimas. Bet kur, kad ir visame pasaulyje. Jeigu turi tanklaivių ir veži naftą, vieną dieną jis Afrikoje, kitą – Amerikoje, trečią – dar kur nors.

Lietuvoje pagrindinis mano verslas – medicina ir bankininkystė, į jas daugiausia investuoju. Tai – Medicinos bankas, grožio terapijos ir chirurgijos klinika „Sugihara“, „Sugihara PRO“, odontologijos klinika „Denticija“, Medicinos diagnostikos ir gydymo centras.

Šios bendrovės įkurtos Vilniuje, „Denticija“ – taip pat ir Kaune. Darbo užtenka.

– Į kokį verslą daugiausia investuojate Šveicarijoje ir kitose šalyse?

– Į nekilnojamąjį turtą, energijos transportavimą. Tai – pagrindinės sritys, kuriose dirbu.

Nekilnojamojo turto projektus plėtoju ir Lietuvoje, ir Juodkalnijoje, ir Ukrainoje. Pelningiausia tai daryti ten, kur mažiausiai išplėtota struktūra.

– Kas jums įdomiausia versle – rezultatas, uždirbti pinigai ar pats procesas – kaip eiti, tarkime, nuo taško A iki taško Z?

– Tai – visa gama. Be verslo mechanizmo neatsiranda pinigai, be pinigų nėra rezultatų. Viskas yra vienoje grandinėje. Ir dar daug visokių veiksnių, kurie tai veikia.

– Kokių veiksnių? Sėkmės?

– Netikiu sėkme. Tikiu tais, kurie dirba – tie, kurie dirba, ir uždirba. Visą gyvenimą taip dariau. Daug kartų pasirodė, kad aš teisus. O žmonės mano, kad čia – sėkmė. Anokia sėkmė.

Pasėdėkite 30 metų kasdien po 10–11 valandų biure ir jus aplankys sėkmė.

– Bet ją reikia ir užuosti.

– Taip, uoslė versle labai svarbu. Jei pajunti, kur vėjas pučia, nuo to priklauso visa verslo strategija.

– Jums verslas įdomu?

– Labai. Aš laimingas, nes kiekvieną dieną darau tai, kas man patinka.

– Kas versle yra svarbiausia?

– Komanda. Mano komandoje Ženevoje – 12 žmonių. Kai kurie dirba nuo 1992 metų.

– Ar bendraujate su kitais pasaulio verslininkais? Kurie verslo lyderiai jums imponuoja? Kaip manote, ar, pavyzdžui, Markas Zuckerbergas, socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėjas, – geras verslininkas?

– Manau, kad geras. Šiandien daug gerų verslininkų. Yra ir ko, ir iš ko pasimokyti. Yra daug jaunų veržlių žmonių, kurie jau kitaip žiūri į pasaulį. Bet konkrečių pavyzdžių neturiu – daugiau koncentruojuosi į savo darbą.

Kai buvau 10 ar 11 metų, mane su draugu į jachtą pakvietė vienas žinomas buriuotojas, kuris dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Beplaukiojant po Kauno marias jis pasakojo, jog būna taip, kad starto metu kas nors kam nors sutrukdo, vėją užstoja, ir autsaideriai, kurie visada paskutiniai, išplaukia į priekį. Ir jie visą laiką žiūri, kas juos vejasi, – oi, tas jau mane aplenkė, oi, anas aplenkė.

Laikausi tokios strategijos – reikia žiūrėti į savo bures, ir būsi pirmas. Pinigų galima užsidirbti visur – ir Kinijoje, ir Rusijoje, ir Juodkalnijoje, ir Ukrainoje.

Bet aš juos visus investuoju arba į Lietuvos mediciną, arba į Lietuvos meną.

– Ar jums nekyla minčių parduoti verslą ir pagaliau gyventi be įtampos, tiesiog mėgautis gyvenimu, kuris labai trumpas?

– Dažnai galvoju apie tai. Bet jau neįmanoma gyventi taip, kad gulėtum hamake arba savaitėmis drybsotum paplūdimyje. Kažkoks ritmas yra – turi ką nors daryti, eiti.

Viskas priklausys nuo sūnaus. Jeigu sūnus norės tęsti verslą, tegu tęsia. Jam dabar – tik 18 metų. Ateis laikas – bus 25-eri, 30. Jis pasiruošęs studijuoti ekonomiką, nori patekti į labai rimtą ekonomikos mokyklą.

Sakau: stenkis ir bandyk. Daug kas priklausys tik nuo jo.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Nijolė

2019-01-21   15:09

IP: 88.118.162.81

Labai gerbiu šią šeimą. Memento mori.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Savaitgalį savo gimtadienį paminėjusi legendinė estrados dainininkė Nelly Paltinienė dar...

Sunkiai sergančiai Paltinienei – jaudinanti dovana nuotrauka, foto

Praėjusią savaitę tūkstančius legendinio dainininko Kastyčio Kerbedžio gerbėjų išgąsdino nerami žinia. ...

Į medikų rankas patekęs Kerbedis siunčia žinią nuotrauka, foto

Visa Lietuva yra didelis (mažas) Holivudas. Taip sakau todėl, kad čia, kaip...

Už kokią laisvę reikia padėkot šėtonui nuotrauka, foto

"Šįkart pajūryje įstrigau ilgam", - šypsosi aktorė, knygos autorė ir projekto moterims...

Justė Zinkevičiūtė, įstrigusi prie jūros nuotrauka, foto

Klaipėdos šokėjams - krūva medalių nuotrauka, foto

Sportas, Alytuje vyko Lietuvos šokių čempionatas. Čia susirinko geriausi šalies šokėjai - nuo...

LSKL šventėje - įvertinimas klaipėdiečiams nuotrauka, foto

Sportas, Į Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) didįjį finalą, kuris vyko Kaune, Klaipėdos...

Netekome Vytauto Blūšiaus nuotrauka, foto

In Memoriam, Antradienį mirė iškilus choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius Vytautas Blūšius.

Vicemero nuomonė suerzino visuomenininkus nuotrauka, foto

Klaipėda, Trečius metus tęsiasi teismų ir Etikos komisijos skundų nagrinėjimo maratonas dėl vicemero...

Sportas, Paskelbta prieš 4 val.

Sportas, Paskelbta prieš 7 val.

In Memoriam, Paskelbta prieš 8 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 10 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...