Šiandien Kęstutis Dvareckas tebėra kunigas, švenčia dešimties metų savosios blaivybės jubiliejų ir padeda blaivėti kitiems - prieš aštuonerius metus įkūręs nuo narkotikų bei alkoholio priklausomų sveikstančių asmenų bendruomenę „Aš esu“, žmonėms ir Dievui dirba joje ligi šiolei. Kaip tik šios bendruomenės koplyčioje ir kalbamės su juo apie „meilės stokos“ ligas bei vaistus nuo jų.
- Kažkuriame savo gilių išpažintinių monologų esate sakęs, kad iki savojo nuopuolio nebuvote supratęs, ką reiškia išties atiduoti save į Dievo rankas, kad tebuvote „popierinis krikščionis“, tikįs „kišeninį dievą“ - tokį beveik Džiną, pildantį visus jūsų norus. Pamaniau, o aš pats, o ir dauguma mūsų - ar nesame to „kišeninio dievo“ išpažinėjai? Juk prisimename jį tik tada, kai reikia mus iš kur nors ar nuo ko nors gelbėti?
- Toks jau yra žmogus. Ir, deja, nėra tokio dvasinės brandos slenksčio, kurį peržengus tikėjimo kely jau viskas taps aišku, lengva ir šviesu. Nė vienas nesame grynuoliai, o jei ir tampame tokie, tai tik akimirkoms, kurioms užgesus vėl užsimanome susikurti sau patogų Dievą, kurio ne mums reikėtų klausyti, o patys būtume jo viršininkais, šimtą pirmąjį kartą skelbiame Dievui savo ultimatumus ir šimtą pirmąjį kartą nusiviliame Dievu, kuris į juos nereaguoja, kuris nesileidžia mūsų šantažuojamas... O po to ir vėl, pajutę savųjų skundų bejėgystę, nutylame ir imame klausytis, ką Jis mums sako...
Manau, mes visi retkarčiais pabūname „popieriniais krikščionimis“, tikėjimo paiešką pakeičiančiais tiesiog tradicinių ritualų atlikimu, besiraminančiais žinojimu, kad „visi mūsų popieriai pas Dievą“ yra nepriekaištingai sutvarkyti, visi retkarčiais pamėginame manipuliuoti Dievu, tačiau, kaip mėgsta sakyti psichiatras Aleksandras Alekseičikas, svarbu tai, kas dominuoja. Juk žinoma - žmoguje yra visko, taip pat apstu ir dalykų, kuriais tikrai nesididžiuojame, su kuriais stengiamės grumtis, ravėti nuo jų save ir genėti, arba tokiais, su kuriais reikia tiesiog susitaikyti ir išmokti gyventi, bet juk visada svarbiausia - kryptis - tos mūsų savybės, kurias patys išsirenkame.
- O ar apskritai įmanoma be nuopuolio ir atsikėlimo, be kančios, atgailos ir pačių juodžiausių patirčių žmogaus tikėjimui išnerti iš tų patogių santykių su „kišeniniu dievu“ dimensijos? Juk galima nuoširdžiai visą gyvenimą manyti, kad Dievo atakavimas visokiais egoistiniais norais, vienadienėmis užgaidomis bei prašymais apsaugoti mus nuo mūsų nusikaltimų pasekmių ir yra krikščionių tikėjimo praktika?
- Išmintis visada prasideda klūpant ant kelių. Tik štai vieni žmonės ant kelių nuolankiai atsiklaupia patys, o kiti, tokie kaip aš, ant kelių parpuola tik tuomet, kai yra pargriaunami. Dievas pasirūpino, kad per aplinkybes būčiau parklupdytas jėga, ir ne tam, kad mane pažemintų, o tam, kad išgelbėtų, nes ėjau savinaikos keliu. Tikrai nemanau, kad Dievas tyčia kuria mums pinkles, idant paslystume ir sukluptume, tiesiog kartais mes nepaliekame Jam kito pasirinkimo.
- Jaunystėje girtuokliaudamas naiviai maniau, kad nuo alkoholizmo mane išgelbės aukštasis išsilavinimas (beje, vėliau taip pat teko gydytis), o jūs vartodamas narkotikus turbūt buvote įsitikinęs, kad nuo priklausomybės jus išgelbės Dievas?
- Sakoma, kad bet kurio nuopuolio pradžia visada yra puikybė. Bet žinokite, kad šalia proto puikybės yra ir religinė puikybė. Tikrai, naiviai maniau, kad esu dvasiškai pažengęs ir išmintingas, kad kas jau kas - o aš tikrai įstengsiu laiku atpažinti pavojų ir jo išvengti, juk puikiai (kaip anuomet maniau) pažįstu ir žmones, ir Dievą, todėl taip žemai - iki priklausomybės nuo narkotikų - tikrai nepulsiu. Juokinga prisiminti ir savuosius galvojimus apie kalėjimą - maniau, jau kur, bet šioje vietoje tikrai teks viešėti tik kaip lankytojui... Argi tai ne puikybė? Argi nepasakyta: „Neišsižadėk nei turmos, nei ubago lazdos“? O aš vis dėlto maniau, kad tai - visiems, bet ne man.
Taip, tikėjau (ir kaip ateitis parodė - neklydau!), kad Dievas iš to priklausomybės pragaro mane išves, tačiau anuomet nesuvokiau esminio dalyko - Jis manęs neišgelbės man nesutinkant, man neprašant ir man nebendradarbiaujant.
Na, be to, žinote, tikime, kad būsime išvaduoti, bet nė vienas nelaukiame, kad tas kelias į laisvę ir šviesą ves mus per dykumas ir kryžiaus kelius, - visi iš Dievo tikimės tik duonos padauginimo ir į jį panašių stebuklų.
- Savo juodžiausiuoju gyvenimo periodu buvote nustojęs melstis?
- Ne, nustojęs melstis niekada nebuvau, bet manipuliacija, žinokit, meistriškai sugeba įsigauti net ir į maldas. Todėl savo juodžiausio skendėjimo narkotikuose laikotarpiu melsdamasis prašydavau to, kas ne tik Dievui - net ir man pačiam - nebuvo gera, vėliau - sulaikymo izoliatoriuje, po to - kalėjime - mano maldose, ko gero, nebuvo net prašymų - jose „karaliavo“ priekaištai Dievui, pyktis ir aiškinimas Jam, kad viskas turėjo baigtis kitaip. Sveikstančiųjų bendruomenėje Pakūtuvėnuose nutilau ir su prašymais, ir su priekaištais - tik irzliai savęs klausinėjau: „Ko Jis nuo manęs nori? Kodėl Jam taip rūpiu? Ką jis manyje tokio mato, kad neleido „sėkmingai“ prapulti?“... Nevilties akimirkų pirmaisiais blaivybės metais buvo daug ir žiaurių - tikrai maniau, kad jau viskas prarasta amžiams, bet juk kaip tik tada, kai žmogus nustoja spardytis, ir prasideda Dievo reikalai.
- Tiesa, kad meditacijas „Nukryžiuotos meilės keliu“, nutviekstas skaudžios, negailestingos akistatos su savo ydomis ir silpnybėmis, parašėte kalėjimo kameroje?
- Ne visai. Kalėjime rašyti buvo šiek tiek kitokie tekstai... Tiesiog bičiulis paprašė... Paklausė, ar negalėčiau sugrįžti į anas patirtis ir perrašyti jas ne taip „riebiai“. Tad ir pamėginau. Ši knygelė skirta ne saviplakai, o norint pasakyti, kad Dievas apie mus žino visą bjaurastį ir vis tiek mus myli. Suprantate? Ne už ką nors, o nepaisant visko.
- Nuo šio suvokimo ir prasidėjo jūsų metamorfozė?
- Nepasakyčiau, kad ta metamorfozės pradžia kaip nors buvo juntama, spindinti, perkeičianti mano sielą ir sąmonę... Deja, viskas atrodė visai kitaip: sėdėjau sargybinių saugomoje kameroje, vos kelių kvadratinių metrų patalpoje, vienas pats su savimi be menkiausios galimybės pabėgti (net kelnių diržas ir batų raišteliai buvo atimti) ir svarsčiau: „Ką jie čia nuo ko saugo? Ar tik ne mane nuo manęs paties?“ Štai tokia buvo akistatos su savimi pradžia. Be to, praradus laisvę, nepataisomai sugadinus savo reputaciją, tapo lengviau - nebeliko ko stengtis apsaugoti, nebeliko dėl ko vaidinti, veidmainiauti ir todėl pagaliau niekam jau nebereikėjo meluoti.
- Jei ne tos nelemtos pastangos išsaugoti savąją reputaciją, daugelis kenčiančių nuo priklausomybės turbūt būtų pradėję gydytis kur kas anksčiau, nei iš tiesų tam ryžosi?
- O, taip. Pagarbos ir net elementaraus pripažinimo ligomis priklausomybės ligoms išties trūksta. Sveikųjų visuomenė priklausomybę, deja, tapatina ne su liga, o su pasileidimu ir, užuot tokiems žmonėms padėjusi, smerkia juos ir niekina. Šv. Jonas Paulius II kenčiančiuosius nuo priklausomybių yra pavadinęs „meilės stokos“ ligoniais. O argi įmanoma meilės stoką išgydyti dar didesne nemeile?.. Kol gyvuos toks visuomenės požiūris, tol prisipažinti, jog esi priklausomas, reikės nemažos drąsos ir todėl žmonės šią ligą bus linkę slėpti.
Ką kalbėti apie sergančiuosius, jeigu pasklidusios žinios apie savo šeimos nario ligą it prakeiksmo bijo taip pat ir jų artimieji: „Neduokdie - sužinos darbovietė, neduokdie - sužinos kaimynai, plačioji giminė, pikti liežuviai“... Juk į mūsų bendruomenę kaip tik dėl to šitaip aktyviai ir veržiasi kenčiantieji nuo priklausomybių, kad nesame „valdiški namai“, kurie jų ligą kur nors užregistruotų. Todėl nusilėbavusių jaunikaičių mamos savo vaikams detoksikuoti geriau samdys privačius specialistus, sumokėdamos už tai astronomines sumas, nei kreipsis į ligoninę. Tačiau dangstyti reputacijos dėmes melu - neišmintingas ir bergždžias darbas, tik atimantis begales laiko ir energijos. Reputacija vis tiek žlugs - jei jau virto tuščiu burbulu, būtinai sprogs ir, kaip Jėzaus žadėta, tada tiesa padarys mus laisvus.
- Tad ar nereikėtų įtarti, jog ta „raupsuotųjų“ kaimenė išties yra nepalyginti skaitlingesnė, nei esame pratę manyti?
- Patikėkite, jeigu tai būtų bet kokia kita liga, Lietuvoje jau seniai būtų paskelbta epidemija. Šia liga sergančiųjų yra visuose sluoksniuose ir tarp visų, be išimties, profesijų atstovų - net ir tarp gydytojų, mokslininkų, aukščiausių valstybės pareigūnų... Dar pridėkime ratą tų žmonių, kurie meluoja slapstydami jų priklausomybę, ir tik tada galėsime mėginti įsivaizduoti dėl reputacijų vaidinamo spektaklio dalyvių skaičių.
- Jūsų įkurta bendruomenė „Aš esu“ padeda sveikti nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Ką tiems žmonėms sakote, ko mokote?
- Stengiuosi jiems liudyti, kad kiekvienas yra vertingas net ir tada, kai jam nesiseka, kai jis smarkiai įklimpęs purve. Juk čia patenkantys žmonės dažnai būna praradę bet kokią savivertę, tad, užuot stengęsi būti savimi, visuomet linkę taikytis prie aplinkos, kalbėti ne tai, ką galvoja, o tai, ko, jų manymu, iš jų tikimasi... Daugelis net neįstengia niekada ir niekam kategoriškai ištarti „ne“...
- Panašu, kad kalbate ne tiek apie priklausomybės ligonius, kiek apie visą Lietuvos visuomenę - nuoširdžiai ir kategoriškai žodžio „ne“ mes juk jau niekam nesame ištarę gerus du dešimtmečius.
- Taigi. Minėtas mano gerbiamas psichiatras A.Alekseičikas mėgsta sakyti: „Jūs, katalikai, į pragarą nueinate ne todėl, kad esate blogi, o todėl, kad esate mandagūs.“ Manau, lietuviams šie žodžiai ypač tinka. Mes turbūt ir pačiam velniui ištarsime „taip“, kad tik jo nenuviltumėm, - juk „kažkaip nepatogu“, ar ne?..
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą