Nereikia Lietuvai laisvės paminklo

Nereikia Lietuvai laisvės paminklo

Šis žmogus moka žodžiu paveržti dėmesį. Konferencijoje po tąsių kalbų išėjęs į tribūną įelektrins salę vienu sakiniu: „2018 metais Vilniuje Tautos namų nebus, Lukiškių aikštės pertvarkytos nebus, naujo paminklo Jonui Basanavičiui nebus.“ Šiandien išgąsdina pasakęs, kad nereikia Lietuvai laisvės paminklo. Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys, architektas Augis GUČAS aiškina kodėl.

- Apskritai laisvės paminklus statosi aborigenų tautos, kurios, kitados būdamos kokios nors valstybės nukariautos, vėliau jos sudėtyje civilizavosi, paskui, atėjus progai, išsilaisvino ir sukūrė savą nepriklausomą valstybę. Lotynų Amerikoje kur pažiūrėsi, - didingi laisvės paminklai. Juos pasistatę, mačiau savomis akimis, yra ir kazachai, na, ir kirgizai, ir uzbekai, ir latvių prieškario paminklas labai didingas. Bet jų nerasite nei Lenkijoje, nei Rusijoje, nei Anglijoje, nei Danijoje, nei Prancūzijoje, nei Vokietijoje, nes šios šalys nuo pat pradžių buvo laisvos, jos pačios praeityje susikūrė valstybes. Mes irgi esame tie, kurie patys ją susikūrėme - Mindaugo laikais. Niekas atėjęs iš šalies mums nepastatė miestų, kaip Rygos ar Talino, Vilnių įkūrėme patys. Užtat jokio naujo laisvės paminklo mums nereikia - esame klube šalių, kurios iš prigimties yra laisvos, carinė ir sovietinė okupacijos, nors skaudžios ir užtrukusios, - tik epizodai mūsų valstybės istorijoje. Gaila, kad apie tai mažai kas tesusimąsto.

- Matyt, mažai teklysta šviesuoliai retoriškai klausdami, ar lietuviai netapę kumečių tauta...

- Deja, didžiuma Lietuvos aristokratijos XX a. pradžioje, kai iš naujo kūrėsi Lietuva, apsisprendė, kad jie vis dėlto yra lenkai ir kad tokios Lietuvos valstybės jiems nereikia, jie renkasi būti Lenkijos piliečiai; tik labai maža dalis pasijuto būtent lietuviais ir liko Lietuvoje, su ja toliau susiejo savo veiklas ir šeimų likimus. Tiesa, lietuviškoji inteligentija buvo pradėjusi labai sparčiai augti ir neblogai kurtis tarpukariu, bet netrukus - dėl represijų, trėmimų ir bėgimo į Vakarus - kiekgi jos užsiliko... Mes, dauguma, jau nebe tokios kokybės išaugome. Na, o šiandien todėl ir visuomenės bendras išprusimas liko nepakankamas.

- Gal tiesiog istorija sostinėje per mažai įpaminklinta?

- 1995 metais pagal savivaldybės užsakymą su istoriku Alfredu Bumblausku bei jaunesniais kolegomis istorikais ir architektais buvome parengę paminklų išdėstymo schemą. Architektų sąjungoje svarstant, nors projektas buvo ir pagirtas, nebuvo rekomenduotas tvirtinti. Kodėl? Todėl, kad architektai ir skulptoriai norėjo patys spręsti, kur ką statys, - jų natūralus kūrybinis (ir šiek tiek narcizinis) individualizmas tuo metu trukdė pripažinti urbanistinių nuostatų pirmenybę, t.y. kad funkcine, socialine (ne meno ir kūrybinės saviraiškos) prasme urbanistika yra aukščiau architektūros - nors viskas plačiąja prasme ir yra architektūra. A.Bumblausko buvo sumąstyta, pavyzdžiui, kad Lietuvos asmenybes ir įvykius reikėtų suskirstyti į svarbiausius ir mažiau svarbius (tūkstantmečio, šimtmečio reikšmingumo) ir pagal tai parinkti jiems tinkamas vietas, o mes architektai-urbanistai pagal raiškumą ir svarbą mieste analogiškai skirstėme viešąsias erdves. Tada sumanėme, kad Lukiškių aikštei artimiausia turėtų būti rezistencijos, pasipriešinimo tema: 1795, 1831, 1863 metų, 1941-ųjų birželio sukilimai, 1944-1953 metų partizanų kovos. Manėme, kad nereikėtų visų laikų Nepriklausomybės ir laisvės kovų pagerbimo ir įamžinimo suplakti į vieną vietą (erdvę) - juk jau tarpukariu Kauno karo muziejaus sodelyje yra sukurtas puikus memorialas XIX-XX a. pradžios tautiniam atgimimui bei 1918-1923 m. Lietuvos kariuomenės kovoms dėl valstybės nepriklausomybės įamžinti.

- Nebuvo pasinaudota jūsų siūlymais?

- Iš šios mūsų paminklų schemos atsirado Karalius Mindaugas šalia Nacionalinio muziejaus ir Vincas Kudirka ten, kur jis šiandien ir yra. Radosi apgailėtina skulptūra priešais Martyno Mažvydo biblioteką, kur, planavome, galėtų puikuotis aukščiausio lygio asmenybės paminklas. Kita vertus, Karaliaus Mindaugo paminklą, nepaisant jo nepriekaištingos meninės vertės, semantikos bei heraldikos požiūriu sunku laikyti paminklu valstybės įkūrėjui. Jis labiau tiktų legendinės Šventaragio asmenybės įvaizdžiui akcentuoti. Pagal šimtametes paminklų tradicijas karalius, valstybės įkūrėjas turi sėdėti ant žirgo ir turi turėti karūną, - tokio paminklo modelį buvo padaręs skulptorius Romualdas Kvintas, bet tąsyk kai kurie įtakingi žiuri nariai užprotestavo: „Ne, ne, - sakė, - jokių arklių, užtenka jau Gedimino...“

- Mes dar turime kunigaikštį, vertą eiklaus žirgo...

- Ko gero, paminklą kunigaikščiui Vytautui statyčiau, pavyzdžiui, Trakuose, nebūtinai Vilniuje jų reikia dar ir dar ir dar - visiems didiesiems kunigaikščiams juk jų nepastatysi. Vilniuje šią temą reikėtų visai kitomis priemonėmis įamžinti, kas tiek metų pamiršta yra: ir Vytautas, ir jo žmona didžioji kunigaikštienė Ona palaidoti Katedroje, kaip ir dar du XV a. didieji kunigaikščiai - Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis... O kur jų antkapiai ar kokie antkapiniai ženklai?

- ...juk palaikai nerasti.

- Jų palaikai nerasti, bet istorinis faktas - jie Vilniaus katedroje yra palaidoti. Ar jų palaidojimai dar nerasti, ar tarp daugybės neidentifikuotų Katedros požemių kaulų ir jų kaulai sumišę, tai mums netrukdo, netgi neatpalaiduoja nuo atsakomybės jiems Katedroje įrengti antkapių. Sakyčiau, tai net svarbiau nei paminklai aikštėse. Tarpukario lenkų administracija pasielgė labai civilizuotai, po Šv.Kazimiero koplyčia Katedroje įrengdama mauzoliejų, tąsyk po potvynio požemiuose atrastiems Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro (jis yra vienintelis Lenkijos karalius, palaidotas Vilniuje), abiejų čia mirusių Žygimanto Augusto žmonų Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės bei Zigmanto Vazos relikvijoms perlaidoti. O mūsų dabartinei visuomenei, jos pasaulietinėms bei bažnytinėms valdžioms per ketvirtį amžiaus neprireikė įrengti deramų antkapių likusiems čia besiilsintiems valdovams Gediminaičiams Vytautui ir jo žmonai, Žygimantui Kęstutaičiui, Švitrigailai. Visuomenei, kuriai rūpi valstybė, jos praeitis ir ateitis, šio pobūdžio ženklai turėtų būti labai svarbūs. Apskritai ir Vilniaus pilies teritorijai atėjo laikas būti stropiau tvarkomai. Aplink po žeme slypi galingos pilies gynybinių sienų ir bokštų liekanos, ten buvusi ir senoji Vilnios vaga. Jau derėtų imtis visa tai po truputį atkasti, konservuoti, eksponuoti, sukurti geresnį kontekstą ir patiems Valdovų rūmams. Šie rūmai - vis dėlto sėkmingas projektas. Jie jau dabar yra labai stiprus istorijos pojūčio ir žinių gaivintojas, iš principo jie yra didelė vertybė, skelbianti, be kita ko, kad esame klube viduramžiais susikūrusių monarchijų, o ne tik kokia pastaraisiais laikais išsivadavusi, laisvę gavusi gentis.

- Pritartumėt Vyčiui Lukiškių aikštėje?

- Tai siurrealistinis siaubas. Ant vieno kuolo Vytis jau stovi Marijampolėje, dar jį Vilniuje kartoti didesniu masteliu? Ar kas stato civilizuotame pasaulyje paminklus valstybių herbams aikštėse? Britai? Ispanai? Švedai? Na, o kas dėl raitelių ant kolonų bei obeliskų - prašom: Biškeke (buvusioje Frunzėje), Almatoje mačiau didžiausius obeliskus, ant jų - raitelius, lekiančius kaip mūsų Vytis... Toms stepių ir kalnų piemenų klajoklių tautoms žirgas, jojimas yra šventi dalykai ir simboliai. Taigi statyti Vytį Vilniuje būtų absurdų absurdas. Jei manęs kas klaustų, siūlyčiau vis dėlto įkūnyti A.Bumblausko Pasipriešinimo aikštės viziją - želdyną su architektūriniu memorialiniu akcentu, mininčiu pasipriešinimų datas, o galbūt ir su Nežinomo partizano kapu. Jei dėl Lietuvos laisvę simbolizuojančio didingo statinio dar vis kam nors neramu, tepažvelgia į tuo tikslu pastatytą Prisikėlimo bažnyčią Kaune. Miesto erdvėje ji paveiki kartu su visu Karo muziejaus ir jo sodelio kompleksu. Stipriau šios temos tikrai jau niekas nebeišreikš. Tad ar reikia bandyti?

- Kaip, jūsų nuomone, įsilieję į sostinės peizažą šiuolaikinio meno kūriniai?

- Anaiptol nesu modernių kūrinių priešininkas, bet jei nelaimingą „Krantinės arką“ turite galvoje, manau, kad ji tiesiog ne vietoje padėta. Jeigu ji stovėtų, sakykime, tarp stiklinių dangoraižių, kad ir Europos aikštėje, priimtum tegu brutalų, bet kaip meno kūrinį. Kadangi ji palikta krantinėje, kuri yra iš prigimties infrastruktūros - gatvių, kelių, inžinerinių tinklų teritorija (netoliese dar buvo ir elektros stotis), - atrodo, kad čia ar laikinai nutiesta kokia šilumos trasa ar kas nors tokio užmiršta ir palikta, - ją priimi ne kaip meną, o kaip inžinerinį nesusipratimą. Bet štai Mindaugo Navako „koplyčia“ krantinėje Goštauto gatvėje, mano manymu, yra labai vykęs modernus kūrinys, jis, pavyzdžiui, galėtų stovėti net Bernardinų sode arba geriausioje vietoje kuriame nors senamiesčio skvere. Čia, prie gatvės tarp medžių, ji pradingsta. Na, o visi tie smaigai, grandinės, burbulai, pakabinti po tiltais, - tik pasityčiojimas iš tiltų inžinerijos ir architektūros. Jie buvo tarsi laikinai, „Europos kultūros sostinės“ proga pakabinti, ir kokį mėnesį tai buvo atraktyvu, bet kabo iki šiol. Ar apie tai kas nors ką nors galvoja savivaldybėje, nežinia.

- Ar verta tokius kūrinius kaip, pvz., „Krantinės arką“ įtraukti į saugotinas vertybes?

- Dabar? Apsaugok Dieve. Kad galėtum vertinti, įrašytina į vertybių sąrašą ar ne, reikia, kad praeitų 50 metų, tik per laiką atsiskleidžia statinio vertė ir aktualumas. Be to, ji, rodos, buvo daroma taip pat tik trumpam eksponavimui, ji taip pat tarsi pažymėta laikinumu. Na, o jei kalbėtume apie pastatų architektūrą, nutinka, kad kai kurie pastatai iš pradžių vertinami labai blogai, po kiek laiko jie ima atrodyti pakenčiamai, paskui išvis susigyveni ir ima patikti. Tarkim, XIX a. Geležinkelio valdybos rūmai Vilniuje: tarpukario, taip pat tarybiniu periodu visi tiesiog šiurpo nuo jų, kaip neatitinkančių vietos mastelio. Atsimenu, kaip architektų buvo svarstoma, kad norint bent kiek „permušti“ jų fasado ilgį žvelgiant nuo senamiesčio reikėtų prieš juos mūryti kitą statinį. Dabar šie rūmai jau vertybių sąraše... Caro laikotarpio architektūra buvo nevertinama, laikoma prasta, tarybinių laikų - svetima taip pat, bet šiandien jau daug iš tų pastatų rasite kultūros paveldo objektų sąraše. Mokslininkų namai iš pradžių atrodė baisus stalininis griozdas, bet šiandien pažiūrėjus iš Nacionalinės galerijos aukštumėlės - kaip jie bendrauja su Šv. Jokūbo bažnyčia - negožia jos, likdami tarsi lydinčiu pastatu. Ir pažvelkime čia pat į tuos svyrančius „Vilniaus vartų“ daugiaaukščius - palyginkime, koks jų dialogas su ta pačia Šv. Jokūbo bažnyčia... O gal, laikui bėgant, priprasim? Gal kitai kartai ir tai ims patikti?

- Gal... Štai savo esė apie Europos miestus kadaise rašėte: „Jau niekas, jokiame Budapešte niekada nebepastatys vestibiulių tarsi karalių rūmų menės ir turgaviečių nelyginant viduramžių katedros. Kaip, beje, ir pačių karalių rūmų ar katedrų. Ir Dunojaus baseinas daugiau niekada nebepagimdys nei Mocarto, nei Johano Štrauso, ir joks naujas Brukneris daugiau nebedrebins Dangaus vartų savo simfonijomis. O ką kalbėti apie Vyslą ar Nemuną?“ Įdomu, ką tartumėt šiandien?

- Pasakyčiau lygiai tą patį. Laikai labai pasikeitė ir gal net greitėjančiai keičiasi toliau

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder