Neradęs laimės versle, pasuko į dvasinį pasaulį

"Gyvenimo meno" centro Kvebeke (Kanada) direktorius Svamis Sukčaitanja sako, kad šiandieniniame konfliktų ir karų pasaulyje būtina suvokti skirtingas kultūras ir skirtingas kalbas. Pats Svamis į dvasinį pasaulį pasuko neradęs laimės versle.

Svamis Sukčaitanja, įsisiautęs į baltus apdarus, siuvinėtus aukso spalvos juostelėmis, pokalbiui ant kėdės sėdosi tik tada, kai ant jos buvo patiestas baltas paklotas. Į klausimus Svamis atsakinėjo energingai, atsakymus dažnai lydėjo šypsena.

Kodėl viešite Lietuvoje?

Noriu išplatinti žinią apie Pasaulio kultūros festivalį, kuris vyks Berlyne (Vokietija) liepos 2-3 dienomis. Jame dalyvaus beveik 2 tūkstančiai lietuvių, keturi šimtai šokėjų pristatys tradicinius lietuvių šokius.

Olimpiniame Berlyno stadione laukiame 70 tūkstančių žmonių iš 151 šalies. Įvairiausių pasaulio kampelių gyventojai pristatys savo kultūrą. Šiandieniniame konfliktų ir karų pasaulyje reikia vienytis, daugiau kalbėtis, praleisti kuo daugiau laiko kartu, suvokti skirtingas kultūras ir skirtingas kalbas.

Be streso ir smurto

Kokias didžiausias šiandieninio pasaulio problemas išskiriate Jūs?

Pradėčiau nuo švietimo ir išsilavinimo. Reikia, kad žmonės suvoktų šios planetos įvairovę, skirtingas kultūras ir religijas.

Didžiulė problema - stresas. Streso apimtas žmogus nebesugeba klausytis. Kai negirdi, įvyksta konfliktas. Tik be streso galima mąstyti blaiviai visais lygmenimis: ar tai būtų bendruomenė, ar šalis, ar politinis gyvenimas.

Per Jungtinių tautų organizaciją nešame žinią, kad šalys per daug pinigų išleidžia karybai. Šios lėšos galėtų būti skirtos švietimui, darbo vietoms kurti. Mes per daug baiminamės savo kaimynų, priešų ir daugybę pinigų išleidžiame ten, kur neverta. Būtina kovoti su stresu ir smurtu.

Bet kaip išmokti gyventi be streso?

Mokome daug meditacijos. Per kvėpavimą galime valdyti protą, kad pasiektume ramybę. Kūną išlaisvinus nuo stresų ir toksinų, protas išlaisvėja ir atsipalaiduoja.

Jei nesijauti laimingas, nenori su niekuo kalbėtis: "Palikit mane vieną, aš nenoriu nieko matyti." Išlaisvintas protas suteikia galimybę būti geranoriškiems, lengvai veikti, bendrauti.

Kad būtume laimingi, reikia fizinės ir protinės pilnatvės. Kitaip apninka depresija, įtraukia žalingi įpročiai, nusikaltimai.

Šiandienos žmonės nori gero gyvenimo ir linksmybių čia ir dabar. Kaip būti smagiam dabar? Išgert vieną ar dvi taures? Bet ką darysi vėliau? Juk kas dieną negalėsi išgerti dėl smagumo. Reikia įsipareigoti, susikoncentruoti, gyventi kūrybiškai, prisidėti prie visuomenės - savo šeimos.

Lietuvos šiandiena nėra šviesi: šalis sunkiai keliasi po krizės, nedarbas tebėra didelis, nusivylę žmones emigruoja. Atrodo, stresas neišvengiamas?

Aš esu kilęs iš Indijos. Šeimos struktūra ten ir čia panaši. Šeima yra ramstis vienų kitiems, ji suteikia stiprybės. Jei reikalai ir nesiklosto gerai, neturi darbo, gali pagalvoti: turiu šeimą, nesu benamis. Tai suteikia saugumo.

Gal to ir nepavadinčiau Vakarų efektu, bet, manau, kad per daug susitelkiama į asmenį. Esame įpratę galvoti, ko noriu AŠ. Noriu pinigų, noriu sėkmės, noriu karjeros.

Kai tokia asmenybė palieka šeimą, pradeda gyventi savarankiškai, staiga išsigąsta: žmogus nesijaučia laimingas, pradeda dairytis į atgal, tikėdamasis tėvų, seserų, brolių paramos. O paramos nėra, nes jau esi išėjęs.

Su ekonominėmis problemomis susiduria ir individai, ir šalys. Tai ne pirmas kartas, tai vyksta per amžius. Esmė - kad mes, žmonės, turime būti kartu kaip šeimos. Tada galėsime pasakyti: "Na, šiandien neradau, bet rasiu rytoj."

Laimės kelias

Kokia Jūsų gyvenimo istorija?

Būdamas 22-ejų, įkūriau įmonę, verslas buvo sėkmingas, daug keliavau, uždirbinėjau pinigus. Žinote, kas nutinka, kai uždirbi daug pinigų? Taip įsisuki į pinigų kalimą, kad nustoji džiaugtis. Neturi laiko pavalgyti, neturi laiko pamiegoti, išeiti su šeima ir draugais. Tada susimąstai: "Kodėl aš tai darau? Dėl ko aš tai darau?"

Staiga suvokiau: turiu mašiną, namus, sąskaitą banke, galiu ką noriu valgyti, ką noriu pirkti, bet vis tiek netampu laimingas. Perdegiau.

Ir čia aš sutikau tikrą draugą Šri Šri Ravi Šankarą. Nuėjau į grupės susitikimą. Čia buvo tiek meilės! Buvau šokiruotas: juk pasaulis nėra toks, jis pilnas streso! Radau tai, ko man reikia: meilę, taiką, ramybę.

Galite šią istoriją pavadinti kaip norite: atsivertimu, praregėjimu. Niekada nesigręžiojau atgal.

Kokia buvo artimųjų reakcija?

Ooooo! "Tu išprotėjai, tu per jaunas, tau reikia vesti, susilaukti, vaikų, normaliai gyventi. Ką tu darai? Ar dabar būsi Svamis?" - teiravosi pusbroliai.

Man buvo nesvarbu. Kai esi tikras dėl savo pasirinkimo, kai žinai, ko nori, to ir sieki. Dabar jie visi laimingi, mato, kad galiu pakeisti kitų gyvenimus.

Tiesa, mano mama buvo tas žmogus, kuris stumtelėjo: "Eik, sūnau, tegu tavo gyvenimas būna didis, aš būsiu su tavimi." Mano šeima buvo mano stiprybė.

Niekada nepalikau ankstesniojo gyvenimo: tik prisiėmiau daugiau atsakomybės. Ne tik dėl 40 žmonių, bet gal dėl 400 tūkstančių ar 4 milijonų.

Jūs - laimingas žmogus?

Visiškai. Ir visada. Dvasinis gyvenimas suteikia daug stiprybės. Ir struktūra, esanti už tavęs: šeima, dvasios vedlys, fondas, per kurį suvoki, kad tai, ką darai, yra reikalinga, kad įneši įnašą į visuomenę.