Naomi Watts: savo nuoskaudų indus jau seniai išgėriau

Naomi Watts: savo nuoskaudų indus jau seniai išgėriau

Ją ne visada lydėjo sėkmė, ir ji gerai žino, kas yra nusivylimas. Ir viltis. Perfrazuodama japonų posakį, 44 metų aktorė Naomi Vots (Naomi Watts) teigia savo nuoskaudų indus jau seniai išgėrusi. [CITATA] Ir jau 13 metų besimėgaujanti tik tyru laimės vandeniu...

Naomi pokalbį pradeda moteriškai: nuo to, kad jos mažyliai persišaldė, kosti ir čiaudi, auklė užsikrėtė ir taip pat susirgo, o jai pačiai peršti gerklę ir nosį... Vyras Levas prapuolęs teatro repeticijose, pavaduojanti auklė aiškiai nepatiko berniukams, ir jie gali jai surengti tikrą košmarą...

Jus vadina vėlyvo žydėjimo Holivudo gėle. Pagal holivudiškus standartus, šlovė jus aplankė vėlai. Kaip ir visi kiti svarbūs gyvenimiški įvykiai. Neįsižeisite?

Ko jau dabar įsižeisti. Japonai turi tokį posakį - išgirdau, kai po mokyklos dirbau modeliu Japonijoje - "išgerti savo indus vandens". Tai reiškia "išsemti, kas tau skirta" - džiaugsmą, sielvartą, sėkmę. Tai štai: savo nuoskaudų indus jau seniai išgėriau. Ir jau... taip, 13 metų geriu tik iš gerųjų indų.

Jums 44-eri, taigi atskaitos tašku imate 31-uosius gyvenimo metus. Tai yra "Malholendo kelią" - savo aktorinį triumfą Deivido Lynčo filme.

Aha, būtent tada ėjau Kanų raudonuoju kilimu, o tuo metu Los Andžele iš mano buto nešė daiktus lauk - dėl to, kad nesumokėjau už nuomą. Jeigu Nik (Nikol Kidman, Vots draugė. - Red. past.) nebūtų atlėkusi, būčiau likusi ir be drabužių. Ką jau kalbėti apie mano mėgstamą stalinę lempą. Dabar tai atrodo juokinga, bet tada ne juokai buvo galvoje.

DRAUGĖS. "Nikol - tai žmogus, kuris mane palaikė visus tuos metus..."

Dešimtį metų Holivude vaikščiojau į perklausas, bandymus, verčiausi bet kokiu uždarbiu, ir mane metodiškai atstumdavo. Mano agentas kartą perdavė man vieno režisieriaus žodžius: "Ji nepakankamai graži, nepakankamai seksuali, nepakankamai..." Žodžiu, visko šiek tiek nepakanka. Beje, aš nežinau, ar ji perdavė tą nuomonę norėdama baigti mano kančias. Kad mesčiau šį pasmerktą reikalą - tapti amerikiečių aktore - ir išvykčiau atgal į Australiją... Bet smegenis į vietą tada man grąžino mama: "Neklausyk nieko. Yra tik vienas būdas gyventi įdomiai - užsiimti tuo, kuo iš tikro nori užsiimti."

Suprantate, ji pasakė ne "būti laimingai", o "gyventi įdomiai". Juk iš tiesų tai ne tas pats. Aš niekada ir nemaniau - ir dabar nemanau - jog privalau būti laiminga. O gyventi įdomiai mes visi privalome. Tam iš tikrųjų reikia veikti tai, ką nori veikti. Tuo aš jau ir tada neabejojau.

Stulbinamas atkaklumas: 10 metų nuolatinės kovos...

O kas čia tokio? Aš iki to laiko jau buvau įpratusi pradėti nuo nulio. Kiek kartų? Net sunku atkurti atmintyje. Man buvo 14 metų, kai mama atvežė mus su broliu į Australiją. Mes paprasčiausiai palikome savo praeitį Anglijoje. Ir pradėjome nuo nulio naujoje šalyje. Paskui aš pirmą kartą tapau aktore. Keturiolikos metų, kai su Nik susipažinome. Paauglės bandėme filmuotis reklamoje, dabar mano "Tampax" reklamos neįmanoma žiūrėti nesijuokiant. "Tampax" - vienintelis dalykas, kuris tavęs nenuvils!"

LAIKAS. "Tai, ko tau reikia, tave susiras. Kai ateis laikas." Su vyru Lievu.

Atrodė, kad jau nutariau tapti aktore... Mečiau mokyklą - taip ir nesupratau, kaip man mama leido, nes aš savo vaikams nė už ką neleisiu! - ir vėl bandžiau filmuotis. Bet po metų išvažiavau į Japoniją - kaip modelis. 18 metų visai viena svetimoje šalyje... Visiškas krachas, išstorėjau dėl nervų.... Grįžau namo į Sidnėjų tvirtai įsitikinusi: daugiau jokios aktorystės ir jokio modelio verslo. Įsitaisiau į gerą darbovietę - organizuodavau mados filmavimus dideliam prekybos centrui. Po dvejų metų buvau blizgaus mados žurnalo redaktoriaus pavaduotoja. Ir buvau tikra, kad pagaliau radau save. Rašiau puikiai, kaip man atrodė, puikias skiltis. Pavyzdžiui, apie tai, kodėl balta palaidinė yra garderobo formavimo strypas - taip ir rašiau! Bet kartą penktadienį vaikinas, kurį pažinojau dar iš aktorių kursų vaikystėje, paprašė padėti dėl aktorių mokyklos, kurią jis pats įkūrė. Ir jau pirmadienį parašiau prašymą dėl atleidimo iš darbo.

Tai buvo nušvitimas: man reikėjo tapti tik aktore. Taigi tai buvo mano katvirtasis pradėjimas nuo nulio.

Paskui mes su Nik gavome vaidmenis mūsų, australietiškame, hite "Flirtas". O vėliau buvo sėkmė dar viename vietiniame seriale... Ir aš galėjau tapti visaverte žvaigžde Australijoje. Bet nutariau vykti į Holivudą. Kad vėl viską pradėčiau nuo nulio...

Nikol tapo žvaigžde ryžtingai, iškart atvykusi į JAV. Tada kalbėjo, kad dėl romano ir santuokos su Tomu Kruzu...

Turite galvoje, kad aš turėjau jai pavydėti? Ką jūs! Nikol - tai žmogus, kuris mane palaikė visus tuos metus... Ir ne tik morališkai: ji ne kartą bandė daryti man protekcijas, tarėsi su aktorių agentais, desperatiškai įtikinėjo režisierius, kad jiems reikia būtent manęs... Man atrodo, mūsų draugystė - kaip iš O. Henrio apsakymo: mes turime viena kitą visiškai, tai yra visada ateisime viena kitai į pagalbą. Kai aš sugniuždavau, Nik visada būdavo šalia. O kai Nik išsiskyrė su Tomu, tai buvo skausminga, ji pas mane gyveno. Ji sako, kad pati mylimiausia jos vieta žemėje - mūsų su Lievu (aktorius Lievas Šraiberis (Liev Schreiber). - Red. past.) namas Hemptonse. Koks čia gali būti pavydas... Argi galima pavydėti, kai... Mes visi gabūs, žavingi, mieli. O Nik - didžiulis talentas. Geriausia mūsų kartos aktorė tragikė. Be to... suprantate, čia jau gamta - Nik, sutikite, visiškai išskirtinė išoriškai, o tai reta dovana. Bet svarbiausia... Kaipgi gali jausti pavydą žmogui, kuris visada buvo įsitikinęs, kad tu vertas visko - šlovės, pripažinimo?

O jūs pati ar tai jautėte?

O, aš jaučiau visiškai ką kita! Buvo toks jausmas, kad manęs paprasčiausiai nėra... Bet Nikol man tada sakė: vienas vaidmuo - ir viskas pasikeis. Vienas poelgis - jame susikoncentruos visos jėgos, ir viskas bus kitaip. Galiausiai taip ir įvyko.


Jums būdinga abejoti savimi?

Tikriausiai taip. Tas jausmas ateina iš vaikystės. Aš nekalbu apie išvykimą į Australiją, čia buvo neabejotinai teisingas mamos poelgis. Bet dar Anglijoje... Kai tėvai išsiskyrė, man buvo ketveri, broliui - penkeri. Mes nuolat persikraustydavome - mamai buvo sunku rasti darbą. Nuolat keitėme mokyklą, aplinką, prarasdavome ir vėl rasdavome draugus. Kita vertus, tai mus išmokė... taip, lankstumo - juk kas kartą reikėjo prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Prie naujų taisyklių, net kalbėti reikėjo vietine šnekta - priklausomai nuo to, kokioje Britanijos vietoje atsidurdavome...

Šis lankstumas galiausiai su manim nevykusiai pajuokavo - iš įpročio Holivude, kaip naujoje man vietoje, aš nuolat bandžiau patikti. Ne būti savimi, o patikti. Vėl prisitaikyti - prie požiūrio į save. Paskui mane pritrenkė susitikimas su Lynču. Jis pamatė mano fotografiją ir pakvietė pabandyti save filmui "Malholendo kelias", aš atėjau, jis pradėjo manęs klausinėti apie mamą, šeimą, Japoniją... Mane ištiko šokas: po galais, nejaugi aš ką nors dominu? Aš pati, be jokios aktorystės? Niekada iki tol režisieriai su manimi taip nekalbėjo...

"Malholendo kelyje" jūs suvaidinote tam tikrą dalį savęs. Tas epizodas, kai jūsų herojė atlieka bandymus: staiga iš provincialios mergaitės, atvykusios ieškoti laimės į Holivudą, ji virsta didžia aktore. Mūsų, žiūrovų, akyse. Ir vaidina taip, kad nesuprasi: vaidina ar tiesiog tęsia už kadro pradėtą dramatišką pokalbį...

Būtent apie tai ir kalbėjo Nik. Kad visa jėga kartą susikoncentruos ?vienoje pastangoje. Ir tai bus proveržis. Anksčiau manęs nebuvo, o "Malholendo keliui" aš aš tarsi tapau, susiformavau... Aš, matyt, tikrai vėlyvo žydėjimo. Tapau savimi tik sulaukusi 31-erių. Ir čia viskas prasidėjo. Netgi su tam tikra mistikos dalimi. Kai aš, visa susinervinusi, iš baimės susipainiojusi savo šleife, Kanuose ėjau raudonu kilimu į premjerą, staiga pradėjo groti "Morning Has Broken", atliekama Keto Stivenso. Daina, kurią, žinau, mėgo mano tėvas. Ir aš visiškai nurimau.

Jūsų tėvas mirė, kai jums buvo aštuoneri. Iš šeimos išėjo dar anksčiau. Jo atminimas jums daug reiškia?

Kartais man atrodo, kad kad jeigu būčiau užaugusi su juo, jis galėjo man reikšti mažiau... Aš gi jo visai nepažinojau. Ir šis nežinojimas visada neramina. Tas šaknų atotrūkis - tarsi atotrūkis pačioje manyje. Ir dabar nebesurasi...

Aš visą gyvenimą gyvenu su šiuo jausmu: o ką pasakytų tėvas apie mane dabar, ką jis galvotų apie šį filmą, apie tą vaidmenį..? Ar didžiuotųsi manimi? Ir ką aš galvočiau apie jį, jeigu pažinočiau jį dabar...

Kai mirė Hitas (su aktoriumi Hitu Ledžeriu (Heath Ledger) Naomi keletą metų siejo artimi santykiai. - Red. past.), mes jau seniai nebuvome kartu. Ir pirmiausia, apie ką aš pagalvojau, buvo jo maža dukrelė - kad ji liks be tėvo. Ką ji galvos apie jį? Ar jai jo trūks?

Keista, aš pagalvojau ne apie tai, kad netekau artimo kadaise žmogaus, o apie mergaitę, kurios net nepažinojau. Mūsų su ja bendras, taip išeina, likimas...

Kokia esate mama savo vaikams?

Stengiuosi visada būti jų gyvenime! Jie neturi patirti panašių abejonių mano atžvilgiu - ką aš pagalvočiau apie tai arba apie tai, kaip vertinčiau tai ir tai... Aš visada su jais. Arba jie - su manimi. Mes susiję tvirčiausiais saitais. Galbūt todėl, kad Saša, pirmagimis, į pasaulį atėjo, kai man buvo jau 39 metai? Ir aš jau buvau spėjusi kai ką suvokti gyvenime?

Vis dėlto laikas bėga, vaikai užauga, ir tėvams tenka mokytis juos nuo savęs paleisti. Jūs apie tai pagalvojate kartais?

Na, aš vis dėlto moteris, o jos kaip niekas kitas žino, kad laikas bėga ir prabėga. Laikas apskritai moteriška sąvoka - mumyse tiksi biologinis laikrodis. Tačiau, kita vertus, nesinori dėl to jaudintis: tai, ko tau reikia, tave susiras. Kai ateis laikas.

Kalbate taip tvirtai - regis, taip ne kartą jau buvo jūsų gyvenime...

Visą laiką! Štai, pavyzdžiui, iki mūsų su Lievu pažinties mes turėjo daugybę bendrų draugų. Ir kai kurie jų manė, kad esame sukurti vienas kitam. Netgi stengėsi mus supažindinti. Bėgo metai. Kartą mes susitikome. Per kasmetę puotą Metropoliteno muziejuje. Susipažinome be jokio tarpininkavimo. Ir pasirodė, kad abu esame laisvi. Laisvi vienas dėl kito. Kitą dieną turėjau vykti į filmavimą Los Andžele. Apsikeitėme telefono numeriais. Keletą savaičių skambinome vienas kitam, susirašinėjome. O paskui susitikome ir... susijungėme. Gana vėlu pirmiesiems rimtiems santykiams, bet laiku. Todėl, kad aš pagaliau buvau tam pasirengusi.

Jaunystėje maniau, kad vaikų susilauksiu anksti, kaip mama: ji pagimdė brolį būdama 18 m., o mane - 19 m. Bet "programa" buvo sugriauta, ir Saša gimė, kai man buvo per 40 m. Maniau - vėlu. Bet pasirodė - pats laikas. Todėl, kad būdamas subrendęs jauti: vaikas - natūralus gyvenimo pratęsimas, o ne šalutinis meilės poveikis arba koks spec. projektas - kai žmonės vykdo kažkokią būtiną gyvenimo programą.

Jūsų sūnaus vardas gi Aleksandras? Saša skamba rusiškai.

Taip, tai Aleksandro trumpinys. Lievo mamos šeima atvyko į Ameriką iš Rusijos. Ji pavadino sūnų Levo Tolstojaus garbei. Ji tikra rusų klasikos žinovė - ir muzikos, ir literatūros, ir dailės. Ypatinga moteris. Prisiekusi hipė, ir dabar dar gyvena ašrame. Smerkia visuomenės kanonus. Lievo vaikystė prabėgo ašramuose ir komunose. Ji - narsi moteris. Kaip, beje, ir maniškė, kuri tam tikrą akimirką sugriebė abu vaikus į glėbį ir emigravo į Australiją.

Aš lenkiuosi moters nasrai. Galbūt todėl, kad man pačiai ji visai nebūdinga. Nesugebu eiti į gyvenimo ataką. Kaip sako Lievas, nespaudžiu svartyklių lėkštės, o sukuriu vakuumą po ja, kad ją tiesiog trauktų žemyn. Nesijuokite, taip iš tikro ir yra!

Ar ši savybė vadinama ne užsispyrimu?

Mano galva, tai paprasčiausias moteriškas bruožas... Juk vyrai - akimirkos žmonės, įkvėpimo. Jie rečiau mąsto apie tęstinumą, rutiną - buitį, kasdienį pieno pirkimą arba kitų vaikų atostogų organizavimą. Aš žiūriu, kaip Lievas elgiasi su vaikais, kiekvieną minutę: jis su jais, jis gyvena štai šia minute, jis jiems priklauso visas, ištirpsta juose! Ir toks pats jis su manimi, ir savo repeticijose teatre. O moteris gali egzistuoti visur vienu metu, mes sugeriame į save viską. Mes ne akimirka, mes - visada.

Datos
1968 m. gimė Didžiojoje Britanijoje, garso operatoriaus Piterio Votso ir dailininkės Mifanvi Roberts šeimoje.
1982 m. išvyko į Australiją.
1991 m. persikraustė į JAV.
2001 m. - filmas "Malholando kelias".
2003 m. nominuota "Oskarui" už vaidmenį filme "21 gramas".
2006 m. susipažino su Lievu Šraiberu.
2007 m. gimė pirmagimis Aleksandras.
2008 m. gimė antrasis sūnus Samuelis.
2012 m. Nominuota "Oskarui" už vaidmenį filme "Neįmanoma".
2013 m. Princesės Dianos vaidmuo Oliverio Hiršbigelio (Oliver Hirschbiege) filme.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder