Morisas Meterlinkas: "Laimė visada tyli"

Šiandien minime belgų poeto ir dramaturgo Moriso Meterlinko gimtadienį.

Dviejuose vienuolynuose

Morisas Meterlinkas (Maurice Maeterlinck) gimė 1862 m. rugpjūčio 29 d. Gente, Belgijoje, turtingų inteligentų flamandų šeimoje, kalbančioje prancūziškai. Jo tėvas buvo notaras, motina - turtingo juristo dukra.

Iki 12 metų Morisas buvo mokomas namuose. 1874 m., dvylikametis, išsiunčiamas į jėzuitų Šventosios Barboros koledžą. Vėliau savo atsiminimuose rašo, jog mokytas buvo "dviejuose vienuolynuose".

Išgyvenimai ir patirtis Šventosios Barboros koledže suformavo neigiamą požiūrį į Katalikų bažnyčią ir visas religines organizacijas. "Tai buvo pats nemaloniausias mano gyvenimo laikas", - vėliau prisipažino dramaturgas. Koledže Morisas ypač domėjosi poezija ir literatūra, pradėjo rašyti poemas ir noveles, tačiau jo tėvas norėjo tik vieno: kad sūnus taptų jo įpėdiniu - teisininku.

1885 m. M. Meterlinkas baigė teisės studijas Gento universitete.

1886 m. išvyko į Paryžių tobulintis kaip juristas, tačiau toliau domėjosi literatūra ir muzika. Paryžiuje Morisas apsigyveno šeimos draugo rašytojo namuose ir čia susipažino su kai kuriais prancūzų simbolistais, kaip antai Viljė diu Liliu Adon (Villiers de l'Isle Adam), kurie paskatino jį kurti. Paryžiuje Meterlinkas ir debiutavo: mėnraštyje "Plejada" buvo išspausdinta jo novelė "Nekaltųjų žudymas".

Po šešių mėnesių grįžo į Gentą, dirbo juristu tėvo firmoje, bet toliau rašė eilėraščius, noveles, pjeses ir spausdinosi Paryžiuje, kad artimieji nesužinotų.

1889 m. "Plejadoje" pasirodė M. Meterlinko eilėraščių rinkinys "Šiltnamiai". Tais pačiais metais Morisas Briuselyje savo lėšomis išleido pjesę "Princesė Malena". Įtakingas prancūzų kritikas šį kūrinį pavadino šedevru, o patį autorių palygino su Šekspyru. Garsaus kritiko paskatintas, Morisas meta juristo praktiką ir visiškai pasineria į literatūrą.

MOTERIS. 23 gyvenimo metus M. Meterlinkas praleido su dainininke ir aktore Žoržete Leblan (Georgette Leblanc)... ir galiausiai vedė kitą moterį.

Žoržetė

1895 m. viename iš Gento teatrų M. Meterlinkas susipažino su savo gyvenimo moterimi. Iki 1918 m., dvidešimt trejus metus, jis palaikė artimą ryšį su dainininke ir aktore Žoržete Leblan (Georgette Leblanc). Ji atliko pagrindinius vaidmenis žymiausiose jo pjesėse. Ši išsilavinusi ir valinga moteris buvo jam sekretorė, impresarijus ir ramybės sergėtoja.

Moriso tėvai šiuos santykius reikalavo nutraukti arba įteisinti, tačiau Katalikų bažnyčia atsisakė pripažinti Žoržetės pirmąją santuoką su jos ispanų kilmės sutuoktiniu negaliojančia.

Per šiuos du dešimtmečius M. Meterlinkas parašė eilėraščių rinkinį "12 dainų", esė "Bičių gyvenimas", garsiąją pasaką "Žydroji paukštė", kuri ilgą laiką buvo statoma garsiausiuose pasaulio teatruose bei ekranizuojama.

VIENUOLYNAS, kuriame M. Meterlinkas parašė "Gėlių išmintį" ir "Žydrąją paukštę". Išsinuomojęs Sen Vandrilio abatiją, rašytojas išgelbėjo ją nuo išniekinimo: vienuolyną ketinta parduoti ir įkurdinti čia chemijos gamyklą. Už šį poelgį rašytoją palaimino popiežius.

Popiežiaus palaiminimas

1896 m. Morisas ir Žoržetė išvyko iš Gento ir apsigyveno Paryžiuje. Čia M. Meterlinkas rašė metafizinius esė ir traktatus.

1903 m. buvo apdovanotas Belgijos vyriausybine premija.

1906 m. Morisas ir Žoržetė persikėlė gyventi į Grasą - Prancūzijos miestą Pajūrio Alpių regione. Čia jiedu leido laiką vaikštinėdami ir medituodami. Šiuo laikotarpiu M. Meterlinkas emociškai atitrūko nuo Ž. Leblan ir paniro į depresiją. Rašytojui buvo diagnozuota neurastenija. Jis išsinuomojo Sen Vandrilio abatiją (pranc. Abbaye Saint-Wandrille) Normandijoje, vieną seniausių benediktinų vienuolynų Prancūzijoje (įkurtas 649 m. ir veikia iki šiol). Išsinuomodamas abatiją M. Meterlinkas išgelbėjo ją nuo išniekinimo: vienuolyną ketinta parduoti ir įkurdinti čia chemijos gamyklą. Už šį poelgį rašytoją palaimino popiežius. Abatijoje M. Meterlinkas parašė "Gėlių išmintį" ir "Žydrąją paukštę" (datuojama 1908, bet iš esmės parašyta 1906 m.).

Po "Gėlių išminties" M. Meterlinkas nebegalėjo rašyti dvejus metus. Nors vėliau sukūrė keletą pjesių, jos nepranoko to, ką dramaturgas buvo sukūręs iki tol. 1910 m., kai mirė Moriso motina, jo dvasinė būklė dar labiau pablogėjo.

Tais pačiais metais per "Žydrosios paukštės" repeticiją dramaturgas susipažino su aktore Reni Dan (Renee Dahon). Morisui buvo 48 metai, jai - aštuoniolika. Reni tapo dramaturgo "linksmąja kompanione".

Orlamondas: pabaiga

1911 m. už dramos kūrinius M. Meterlinkui buvo įteikta Nobelio premija.

Vėliau jis pasinėrė į metafiziką ir savo rašiniuose kritikavo Katalikų bažnyčią dėl neteisingos visatos istorijos interpretacijos. 1914 m. sausio 26 d. dekretu Romos katalikų bažnyčia įtraukė visus jo raštus į "Index Librorum Prohibitorum" - draudžiamų leisti, skaityti ir platinti knygų sąrašą.

1914 m., kai Vokietija įsiveržė į Belgiją, M. Meterlinkas norėjo prisijungti prie Prancūzijos užsienio legiono, bet jo prašymas buvo atmestas dėl nebetinkamo amžiaus. Abu su Ž. Leblan jie paliko Grasą ir persikėlė netoli Nicos. Čia praleido paskutinius ketverius savo metus.

1919 m. vasario 15 d. Morisas vedė Reni Dan.

Po 1920 m. M. Meterlinkas neberašė pjesių, atitrūko nuo teatro ir susitelkė į tekstus metafizikos, etikos, gamtos, istorijos temomis.

1925 m. Reni pagimdė negyvą kūdikį.

1930 m. M. Meterlinkas nusipirko didelę pilį Nicoje, Prancūzijoje, ir pavadino ją Orlamondu - vardu iš poezijos knygos "15 dainų".

1932 m. Belgijos karalius Albertas I suteikė rašytojui grafo titulą.

1940 m. išvyko į JAV ir praleido ten septynerius metus.

1949 m. gegužės 6 d. mirė savo namuose Orlamonde po patirto širdies smūgio.

Citatos

Mums priklauso tik ta laimė, kurią sugebame suvokti.

Ir griausmas, ne tik nuostabi, giedra diena, nesusilpnina mūsų sielos. Silpnina tik amžinas, per dienas ir naktis, tūnojimas mažame smulkių minčių kambarėlyje, kuriame nėra dosnumo, proveržio ir reikšmės, kai aplink mūsų būstą vandenynas atspindi dangų.

Įvykiai tėra švarus vanduo, kuriuo mus apipila likimas, jis pats neturi nei skonio, nei spalvos, nei kvapo. Jis tampa gražus arba liūdnas, saldus arba kartus, mirtinas arba gaivinamas, nelygu siela, kuri jį priima.

Tai, ką mes matome, neturi jokios reikšmės. Pasaulį valdo nematoma.

Net ir abejingieji neša, patys to nežinodami, dalį sielvarto.

Aš paklausiau savęs... pamiršau ko... Taip sunku širdyje šiandien... Būna tokių baisių vakarų, kai gyvenimas visu savo beprasmiškumu sukyla gerklėje... Ir norisi tik vieno - užmerkti akis.

Kiekvienas žmogus turi priežasčių negyventi.

Uždaros natūros visos tokios... Jos kalba apie paprasčiausius dalykus, ir niekas nieko net neįtaria... Jie jau nebepriklauso šiam pasauliui, jų sielos jau nebeturi jėgų likti pavergtos. Jie šypsosi kalbėdami apie nuvytusias gėles ir verkia tamsoje.

Dorybė - tai ne kas kita, kaip yda, kuri pakyla, užuot kritusi, o pranašumas - ne kas kita, kaip trūkumas, pajėgęs tapti naudingas.

Keistos būtybės tie žmonės! Kai fėjos išmirė, žmonės apako, bet to net nepastebėjo.

Jeigu kas nors pas mus ateitų iš nepažįstamo pasaulio ir paprašytų parodyti tobulą logikos įsikūnijimą, mums tektų parodyti paprasčiausią medaus korį.

Štai priekyje visų - Didis Džiaugsmas Būti Teisingam, jis šypsosi kaskart, kai pamintas teisingumas atkuriamas. Už jo eina Džiaugsmas Būti Geram - laimingiausias, bet liūdniausias. Jį taip traukia Nelaimės, jam vis norisi jas paguosti, ir sulaikyti jį reikia daug pastangų. Iš dešinės - Darbų Pabaigtuvių Džiaugsmas, šalia jo - Mąstymo Džiaugsmas. Toliau - Supratimo Džiaugsmas, jis amžinai ieško savojo brolio - Palaimos Nieko Nesuprasti...

Vaikai retai kada pastebi motinų meilę. O juk kiekviena jų šypsena, kiekvienas geras, švelnus žodis, kiekvienas vaiko bučinys daro mamą nuostabią, jauną, turtingą. Turtingą meilės. Tai didžiausias džiaugsmas pasaulyje - motiniškos meilės džiaugsmas.

Visos motinos turtingos, jeigu myli savo vaikus... Nėra nei skurstančių motinų, nei negražių, nei senų... Jų meilė visada lieka nuostabiausias iš visų Džiaugsmų...

"Kodėl jie nesijuokia? Jie nelaimingi?" - "Laimė nėra juokas."

Fėja: "Aš ieškau Žydrosios Paukštės savo anūkei, ji labai serga."- "Kas jai?" - "Sunku suprasti. Ji nori būti laiminga."

Mintis - vieniša jėga, klaidžiojanti, praeinanti, kuri šiandien priartėja, o rytoj galbūt išnyks.

Laimė visada tyli.

"Kas yra Laikas?" - "Tai senis, kuris pašaukia tuos, kuriems metas išeiti." - "Jis piktas?" - "Ne, tik nepermaldaujamas. Prašyk neprašęs - be eilės nieko neleis."

Meilė gaivina išmintį, o išmintis - meilę.

Išmintis - tai veikiau sielos alkis nei proto vaisius.

KŪRYBA

Poezija: "Šiltnamiai", "12 dainų", "15 dainų".
Pjesės: "Kunigaikštytė Melena", "Nekviestoji viešnia", "Aklieji", "Pelėjas ir Melisandra", "Mona Vana", "Žydroji paukštė" ir kt.
Esė: "Bičių gyvenimas", "Gėlių išmintis", "Termitų gyvenimas", "Skruzdžių gyvenimas" ir kt.