Mokytojas Kazys Klimavičius - gero siekęs amžinas disidentas

Prieš 130 metų, 1886-ųjų spalio 18-ąją, Alytaus apskrities Simno valsčiaus Krokininkų kaime gimė būsimasis garsus Lietuvos pedagogas Kazys Klimavičius. Mažajam Kaziukui raides lenkiškame elementoriuje pirmoji parodė mama. Vėliau iš lietuviško elementoriaus jį skaityti išmokė daraktorius Jurgis Pikūnas. Baigusį Krokialaukio pradžios mokyklą jos mokytojas Stasys Vitkauskas, pastebėjęs Kaziuko gabumus, tėvams primygtinai siūlė leisti vaiką į gimnaziją. Deja, neturtingo dzūko šeimai tai buvo neįmanoma.

1901-1908 m. Kazys tarnavo Simno miestelio pašte, mokėsi savarankiškai, godžiai skaitė laikraščius ir žurnalus, kol juos atsiimdavo prenumeratoriai. Mokytis jam padėjo ir tuo metu Simne dirbęs garsus Dzūkijos mokytojas Pranas Bendorius (1863-1906). 1906 m. K.Klimavičius Vilniuje išlaikė VI kategorijos paštininko-telegrafisto egzaminus. Tačiau pašto valdininko darbas jo netraukė. Mokėsi savarankiškai toliau ir 1908 m. Marijampolės gimnazijoje išlaikė pradžios mokyklos cenzo egzaminus.

Pagal įprastą caro laikų rusinimo tradiciją kaip lietuvis iki 1910 m. mokytojavo Lenkijoje, Augustavo apskrityje, Suchaževkos pradžios mokykloje. 1910-1914 m. mokytojavo jau Suvalkijoje, Opšrūtuose ir Liubave. Priklausė slaptai lietuvių mokytojų sąjungai, Lietuvių mokslo draugijai, platino lietuvišką spaudą.

Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, bet dėl sveikatos būklės joje buvo neilgai. Atleistas nuo karo tarnybos mokytojavo Maskvoje, lietuvių karo pabėgėlių vaikų pradžios mokykloje. Nuo 1918 m. dirbo Krokininkų pradinės mokyklos mokytoju, įgijo progimnazijos mokytojo cenzą, buvo vienas iš Alytaus gimnazijos steigėjų, 1919-1923 m. - jos direktorius, iki 1933 m. - mokytojas. Dėl kraštutinių kairiųjų pažiūrų paties prezidento Antano Smetonos (1874-1944) nurodymu išleistas į pensiją.

1919-1940 m. - Lietuvos mokytojų profsąjungos narys, 1933-1936 m. - nuo jos atskilusios pedagoginės draugijos „Naujoji mokykla“ narys, jos žurnalo „Mokykla ir visuomenė“ atsakingasis redaktorius. 1940-1941 m. ir 1944-1946 m. - Alytaus apskr. švietimo skyriaus vedėjas. Hitlerinės okupacijos metais iš darbo atleistas, rėmė hitlerininkų persekiojamus žmones, išslapstė žydo gydytojo Belkino šeimą. 1946 m. atleistas iš darbo už sovietinės valdžios persekiojamų žmonių rėmimą: miškingoje Alytaus apskrityje, kurioje (apie Varėną, Druskininkus ir kitur) nelabai ir dieną galėdavo pasirodyti sovietinis aktyvas, švietimo skyriaus vedėjas K.Klimavičius įdarbindavo nuo represijų pabėgusius mokytojus ir mokytojas. 1946-1956 m. jis buvo Alytaus mokytojų seminarijos (pedagoginės mokyklos) direktorius, mokytojas. Čia irgi pažeisdavo sovietinius nurodymus, priimdavo „buožių“ vaikus, pabėgusius iš Sibiro, moksleivius gelbėjo nuo tremties, perspėdavo apie gresiantį pavojų. Todėl ir direktoriumi nebuvo ilgai (atleistas 1951 m.).

Nepriklausomoje Lietuvoje K.Klimavičius paskelbė tris matematikos didaktikos straipsnius. Parašė ir išleido knygas „Dešimtainių logaritmų knygos penkiais dešimtainiais skaitmenimis“ (1930), „Galvosūkių pasaulis“ (1931). Ypač daug parašė, kai dar turėdamas nemaža jėgų buvo pensijoje: „Matematikos vadovėlis“ (3 d., 1933-1935), „Skaičiavimo uždavinynas“ (2 d., 1935), „Aritmetikos teorija“ (1937), „Geometrija“ (2 d., 1938-1939). Rašė ir karo metais: „Aritmetika mokytojų reikalui“ (1941, su Antanu Juška (1902-1985), matematiku ir astronomu), „Skaičiavimo uždavinynas“ (1942). Sovietmečiu, deja, buvo išleista tik viena knygutė - „Skaičiuokim greit“ (1961). Labai gerai vertino K.Klimavičiaus vadovėlius garsūs Lietuvos matematikai profesoriai: iš jų vaikystėje mokęsi Vaclovas Bliznikas (1930-1997) ir Vytautas Liutikas (1930-1997) bei pats juos naudojęs mokykloje savo pedagoginės veiklos pradžioje Vytautas Paulauskas (1910-1991). Mokytoja Valerija Januškevičienė, dirbusi Krokialaukio vidurinėje mokykloje, rašė: „K.Klimavičiaus vieta matematikoje primena J.Žemaitę ar J.Baltušį literatūroje. Tik šiems daug lengviau: jie stebėjo žmonių gyvenimą, tarpusavio santykius, mokėsi iš šnekamosios paprastų žmonių kalbos gudrybių. Matematikos formulių, taisyklių, lygčių sprendimo būdų ar teoremų įrodymų sodiečių kalboje ir gyvenime nė su žiburiu nerasi.“

Mirė K.Klimavičius 1972 metų vasario 16 dieną Alytuje.

Alytiškiai neužmiršo K.Klimavičiaus. 1989 metų birželio 24 dieną prie Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos, buvusios Alytaus mokytojų seminarijos (dabar - Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija), atidengtas paminklas mokytojui Kaziui Klimavičiui. Skulptorius - Leonas Pivoriūnas. Beje, paskutinis visos Lietuvos partizanų vadas brigados generolas A.Ramanauskas-Vanagas (1918-1957) tiesiai iš Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojų kambario išėjo kovoti už Lietuvos laisvę į Dzūkijos miškus. Paminklas K.Klimavičiui, ko gero, yra vienintelis oficialus paminklas konkrečiam mokytojui visoje Lietuvoje. Anot V.Januškevičienės, „Stovi jis, Mokytojas, ant granitinio postamento su knyga rankoje ir, atrodo, lyg kažką aiškina praeiviui, į mokyklą skubančiam pirmokėliui, kuriam priklauso Tėvynės ateitis“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"