Negana to, kad A. Šileika vadovauja VLG, kurią sudaro 18 įmonių, kuriose dirba 1 900 darbuotojų, neskaičiuojant subrangovų, jis dar yra ir Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos tarybos narys, Klaipėdos universiteto tarybos pirmininkas, asociacijos "Baltijos slėnis" tarybos narys. Kokių savybių turi turėti žmogus, galintis aprėpti tokį veiklos lauką?
Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete 1989 metais A. Šileika įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą ir pagal paskyrimą pradėjo dirbti AB Vakarų laivų remonto įmonėje Vamzdžių cecho meistru. 1991 m. dirbo Medžio apdirbimo cecho viršininko pavaduotoju, nuo 1992 m. - Vamzdžių cecho viršininku, o po dvejų metų tapo gamybos direktoriumi. 2001 m. A. Šileika buvo paskirtas eiti generalinio direktoriaus pareigas.
Įmonė keitė savininkus, išgyveno įvairius plėtros etapus. Kuris jums kaip vadovui buvo sunkiausias?
Ko gero, 2001-aisiais, kai įmonę paliko investuotojai iš Norvegijos ir Valstybės turto fondas paskyrė mane generaliniu direktoriumi. Palikimą gavau nekokį - didžiuliai nuostoliai, skolos. Buvo gana didelis iššūkis suvaldyti situaciją. Slėgė didžiulė atsakomybė ir prieš darbuotojus, ir prieš Valstybės turto fondą. Manau, jų pasitikėjimo dėka mūsų vadovų komanda sugebėjo išvesti įmonę iš susidariusios situacijos ir ji pradėjo dirbti pelningai. Tų pačių metu pabaigoje ją sėkmingai privatizavo dabartinis mūsų akcininkas Estijos koncernas "BLRT Grupp". Tikrai buvo gana sudėtingas laikotarpis - ir naujo akcininko atėjimas, ir mano kaip generalinio direktoriaus įsitvirtinimas. Jis įsimins ilgam. Nors sunkių ir įdomių laikotarpių buvo ne vienas. Manau, sunkumai tik grūdina žmogų.
Sunku suvokti, kaip galima vadovauti 18 įmonių?
Valdyti įmonių grupę nėra paprasta, bet labai įdomu. Kiekviena jų turi savo vadovų komandą. VLG yra valdanti bendrovė, jų akcininkė. Tose įmonėse mes suformuojame jų veiklos strategijas, tinkamas vadovų komandas. Mūsų pareiga sudaryti tokias sąlygas, kad jos galėtų efektyviai vykdyti savo veiklą ir konkuruoti rinkoje. Didelį dėmesį skiriame valdymo procesų efektyvumui, skaitmenizavimui, tobulinimui. Stengiamės būti geras akcininkas savo valdomoms įmonėms. Vis dar neatsisakau seno įpročio ir kiekvieną rytą pats einu ar į VLG, ar į Vakarų Baltijos laivų statyklą, noriu pats pažiūrėti, kaip vyksta gamyba, pakalbėti su žmonėmis apie problemas. Man tai malonu daryti. Nesėdžiu vien tik prie kompiuterio ir nežiūriu tik į skaičius monitoriuje.
Ar pažįstate visus tuos 1 900 darbuotojų?
Pažįstu jų tikrai nemažai, bet negalėčiau pasakyti, kad pažįstu asmeniškai. Anksčiau, kai dirbau gamybos direktoriumi, manau, pažinojau visus. Dabar tai sunkiau. Be to, kai matai žmogų tik darbo rūbais, gali sutikęs mieste neatpažinti.
Ar jums vis dar trūksta darbuotojų?
Tokią problemą turime. Didelio inžinerinių vadovų stygiaus nejuntame, bet pagrindinių darbininkų trūksta. Tai sąlygoja mūsų verslo globalumas. Dėl to, kas susiję su jūrine inžinerine pramone, laivų statyba ir remontu, mes konkuruojame globalioje pasaulio rinkoje - ir su Vakarų Europa, ir su Skandinavija - ir ne tik dėl užsakymų, bet ir darbo jėgos rinkoje. Nemažai darbuotojų migruoja iš Lietuvos, Baltijos šalių, Lenkijos ir dirba visame pasaulyje. Jie labai paklausūs, už jų darbą mokama gerai. Ir Klaipėdoje yra nemažai įmonių, kurios medžioja mūsų darbuotojus, teikia įvairių pasiūlymų dirbti užsienyje. 2017-ieji mūsų gamykloje yra darbuotojui skiriami metai. Bandysime keisti situaciją, kad galėtume suvaldyti darbuotojų poreikį tiems užsakymams, kuriuos gauname.
Koks jūsų pagrindinis principas, kurio laikotės kaip vadovas?
Manau, vadovas turi būti ir reiklus, ir griežtas, priklausomai nuo situacijos. Mano principas - turi būti pats lyderis ir pavyzdys savo komandai. Tik taip gali pasiekti, kad žmonės visiškai tavimi pasitikėtų ir padėtų realizuoti akcininkų iškeltus tikslus.
Ko reikalaujate iš savo pavaldinių?
Vertinu atsakomybės supratimą, iniciatyvumą, kūrybiškumą, vadovavimo drąsa, tikslo turėjimą, nuolatinį tobulėjimą, strateginį mąstymą, verslumą, atsidavimą darbui, gebėjimą suburti komandą ir aukštų rezultatų siekimą. Stengiuosi suteikti savo komandos žmonėms maksimalią atsakomybę. Manau, kad tai viena iš motyvuojančių sąlygų vadovams tobulėti. Pats stengiuosi nesikišti į jų kasdieninę veiklą.
Kokia jums, kaip vadovui, pareiga yra sunkiausia?
Būti geru žmogumi paprasčiausia. Tačiau pirmiausia vadovas turi būti objektyvus ir teisingas. Kartais tenka ir bausti, ir atleisti darbuotojus. Tai moraliniu požiūriu nėra paprasta daryti. Kad ir kaip tai nemalonu, tačiau tai vadovo darbo dalis. Negali taikstytis su negerovėmis ar su žmonėmis, kenkiančiais kompanijai. Kartais sprendimą atleisti vieną žmogų turi priimti norėdamas išgelbėti šimtą.
Ar būdamas vadovu turite aukoti savo laisvalaikį, ar dėl to nenukenčia jūsų šeima?
Pačioje pradžioje iš tikrųjų darbas buvo mano gyvenimas. Buvo toks laikotarpis, kai reikėjo įveikti nemažai iššūkių, siekti užsibrėžtų tikslų. Tada teko aukoti ir šeimą, ir savo laisvalaikį, atsisakyti įvairių malonumų ir darbas tapo atitinkamu hobiu. Jis sudarydavo didžiausią mano laiko dalį. Manyčiau, dabar situacija keičiasi. Turiu puikią vadovų komandą, kuriais galiu pasitikėti. Jie atsakingai vykdo jiems patikėtus darbus. Tai duoda man galimybę atrasti šiek tiek daugiau laiko šeimai, savo pomėgiams. Nors darbas vis dėlto tebėra nemaža gyvenimo dalis. Deja, yra taip, kažką turi aukoti. Bet manau, jeigu darbas patinka, tai didžiausia tavo gyvenimo motyvacija. Kai gali matyti savo darbo pasiekimus, tai "veža".
Kaip jūs atsipalaiduojate po sunkios darbo dienos, kaip atkuriate savo jėgas?
Mėgstu tenisą, pasikraunu energijos aikštelėje. Yra ir knygų, ir muzika, ir draugai, pagaliau ateina ir atostogos. Stengiuosi išlaikyti savyje tą energiją, kurią turi turėti būdamas vadovas. Be jos negalėtum būti lyderis, vadovauti kolektyvui.
Mėgstate džiazą? Teko jus matyti su broliu ant scenos tarp Klaipėdos džiazo festivalio rėmėjų.
Taip mėgstu. Mūsų įmonė remia tuos festivalius. Iš tikrųjų mėgstu įvairią gerą muziką - ir džiazą, ir roką, ir bliuzą, ir klasikinę.
Kaip jūsų vadovaujamos gamyklos kolektyvas įsitraukia į Klaipėdos miesto gyvenimą?
Esame didelė įmonė, todėl jaučiame tiesiog pareigą būti neatsiejama miesto dalimi. Stengiamės prisidėti prie įvairių miesto iniciatyvų, projektų, jo kultūrinio gyvenimo. Nemėgstame girtis. Aš vadovaujuosi principu, kad jeigu ką nors duodi, turi greitai pamiršti, o jeigu gauni - ilgai prisiminti. Esame ir "Neptūno" krepšinio ilgamečiai generaliniai rėmėjai, remiame Jūros šventę ir dalyvaujame eisenose, remiame "Vilties bėgimą", "Gintarinę mylią", gaminome paminklą "Albatrosas" žuvusiems jūrininkams ir negrįžusiems laivams, per pernai metų Jūros šventę dovanojome miestui varpus, juos pastatėme. Remiame Klaipėdos universitetą, Klaipėdos laivų statytojų ir remontininkų mokyklą, Lietuvos jūrų muziejų. Daug turime projektų ir mums malonu prisidėti prie to, kad miestas ir miestiečiai jame jaustųsi geriau.
Esate Klaipėdos universiteto tarybos pirmininkas. Kokį prognozuojate jo likimą?
Esu optimistas ir neįsivaizduoju Klaipėdos be universiteto. Jo svarba uostamiesčiui didžiulė, tai neatsiejama Lietuvos kaip jūrinės valstybės dalis. Tačiau manau, kad universitetas šiek tiek užsibuvo komforto zonoje, kažkuriuo metu dirbo pats sau. Daugelis jame dirbančių žmonių gėrėjosi gražia praeitimi ir pamiršo ateitį, tikslą, dėl kurio buvo įkurtas, savo misiją. Šiuo metu tenka prisiimti tam tikrą atsakomybę ir lyderystę siekiant, kad, transformuojant visą aukštojo mokslo potencialą Klaipėdoje, būtų išlaikytas uostamiesčio universitetas kaip savarankiškas su visomis jo stipriosiomis pusėmis. Darbas įrodinėjant įvairioms valstybinėms institucijoms apie šio universiteto būtinybę, jo svarbą jūrinei industrijai, visoms uosto kompanijoms, pačiam miestui ir jo visuomenei, taip pat užima gana nemažai laiko.
Manau, kad vis dėlto universitetas išliks. Be abejo, jis turės transformuotis, pokyčiai neišvengiami. Universitetas turi garantuoti kokybiškas studijas, kokybišką aukštąjį mokslą, būti tarptautiškas ir atsižvelgti į ateities demografinius iššūkius. Šiuo metu nesame visiškai patenkinti studentų, kuriuos mums parengia universitetas, žinių kokybe. Tačiau esame pasiryžę gana daug prisidėti prie kokybės gerinimo. Manyčiau, pats universitetas turėtų rodyti daugiau iniciatyvos tiek pristatydamas save visuomenei, tiek pritraukdamas studentus, sudarydamas verslo programas, komercializuodamas mokslo projektus. Iškyla ir klausimas dėl dėstytojų motyvacijos, atlyginimo už darbą. Daug yra spręstinų problemų, bet, manau, kad nemaža universiteto sėkmės dalis yra pačių jame dirbančių dėstytojų ir mokslininkų rankose. Daug kas priklauso ir nuo jų pačių darbo bei ambicijų. Kompleksiškai pertvarkant visas uostamiesčio aukštąsias mokyklas Klaipėdoje universitetas privalo išlikti.
Jūs dar esate ir ROTARY klubo narys. Ar jums ne per daug visuomeninės veiklos?
ROTARY - tai laisvalaikis. Bendrauji su klubo nariais, dalyvauji kokiuose nors projektuose, užsiimi labdaringa veikla.
Ko jūs, kaip klaipėdietis, pasigendate mūsų mieste?
Manau, kad daugelis mūsų mieste pasigendame žmonių. Klaipėda yra ištuštėjusi ir joje trūksta gyvybės. Tai miestas, paveiktas tieks vidinės (klaipėdiečiai išvyksta į Vilnių, Kauną), tiek išorinės emigracijos - dirbama užsienyje. Tai gana skaudi miesto problema. Tikiuosi, kad kuriama nauja miesto plėtros strategija padės ją suvaldyti. Norėtųsi, kad uostamiestis būtų inovatyvus, šiuolaikinis miestas, į kurį žmonės atvyktų, o ne išvažiuotų. Klaipėda - puikus miestas gyventi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą