Martynas Levickis šaknis leidžia Vilniuje

Ži­no­mas akor­deo­nis­tas šiau­lie­tis Mar­ty­nas Le­vic­kis šie­met bai­gė Lon­do­no ka­ra­liš­ką­ją muzikos aka­de­mi­ją. Į Lie­tu­vą grį­žęs ta­len­tin­gas mu­zi­kan­tas „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo apie sa­vo ap­si­spren­di­mą – lik­ti Lie­tu­vo­je.

Sug­rį­ži­mas ra­mes­nis

– Prieš ke­le­tą die­nų pa­li­kai sa­vo ant­ruo­sius na­mus Lon­do­ne. Mar­ty­nai, ko la­biau­siai il­gie­si iš­vyk­da­mas iš stu­di­jų mies­to?

– Ma­no iš­vy­ki­mas iš na­mų Šiau­liuo­se bu­vo kur kas sen­ti­men­ta­les­nis. Vie­nas vai­kas šei­mo­je pa­li­ko ma­mą ir iš­ke­lia­vo į di­džiu­lę so­ciu­mo mės­ma­lę, kur sie­kė sem­tis ži­nių apie akor­deo­no pa­slap­tis.

Grį­ži­mas ra­mes­nis, nors Lon­do­ne su­si­for­ma­vo nau­jas ma­no ar­ti­mų­jų ra­tas, pa­mėg­tų vie­tų są­ra­šas, sun­ki, ta­čiau pri­si­jau­kin­ta ru­ti­na. Ko ge­ro, to man tik­rai trūks.

– Vos aš­tuo­nio­li­kos me­tų per­si­kraus­tei gy­ven­ti ir mo­ky­tis į Lon­do­ną. Kas bu­vo sun­kiau­sia?

– Sun­ku­mai pra­si­dė­jo dar neiš­vy­kus. Stu­di­juo­ti Ka­ra­liš­ko­je aka­de­mi­jo­je yra vel­niš­kai bran­gu, o ką jau kal­bė­ti apie pa­tį iš­gy­ve­ni­mą. Už šią ga­li­my­bę tu­rė­čiau dė­ko­ti UAB „Bal­tik Vai­ro“ di­rek­to­riui Dir­kui Cvi­kui, ku­ris ini­ci­ja­vo pa­ra­mos fon­dą. Ži­no­ma, pa­čiam te­ko ieš­ko­tis dar­bo. Tik­rai ne­no­rė­jau ne­šio­ti bo­ka­lų, to­dėl iš­si­žio­jęs lau­kiau ga­li­my­bės da­ry­ti tai, ką su­ge­bu. Pra­dė­jau mo­ky­ti žmo­nes, ku­rie pa­ju­to aist­rą akor­deo­no mu­zi­kai. Kar­tais at­ro­dė, kad mo­kau daug dau­giau nei mo­kau­si pa­ts.

Lon­do­no sun­ku­mai

– Ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad Lon­do­nas ta­ve už­grū­di­no?

– Taip. Lie­tu­vo­je vi­sa­da su­lauk­da­vau daug dė­me­sio, kon­cer­tai, pri­zi­nės vie­tos ir taip to­liau. At­vy­kus į mies­tą, ku­ria­me gy­ve­na vos ne aš­tuo­ni mi­li­jo­nai žmo­nių, pa­si­jun­ti kaip vi­siš­kas nie­kas. Pu­sę me­tų ne­tu­rė­jau jo­kių pa­siū­ly­mų, jo­kio kon­cer­to, vi­siš­ka ty­la. Bū­tent ta­da su­pra­tau, kad rei­kia daug, daug, daug dirb­ti, kad ir be ma­nęs yra mu­zi­kan­tų. Kon­ku­ren­ci­ja mil­ži­niš­ka.

– Pa­ma­tei ir tam­sią­ją Lon­do­no pu­sę. Ko­kia ji?

– Pa­ma­čiau ir tik­rai at­si­bo­do su ja ko­vo­ti. Šia­me mies­te vi­si laks­to kaip vo­ve­rės. Žmo­nės dir­ba be pro­to daug ir skai­čiuo­ja kiek­vie­ną pen­są. Tik iš pra­džių at­ro­do, kad at­vy­kai į man­da­gią, be­si­šyp­san­čią Ang­li­ją. Gy­ven­to­jai čia ly­giai to­kie pat, kaip ir ki­tur: pa­var­gę, sku­ban­tys, su ai­be rū­pes­čių ir lū­kes­čių. Lon­do­ne at­ro­do, kad tos dvi­de­šimt ke­tu­rios va­lan­dos per pa­rą yra nie­ki­nės. Net no­rint su­si­tvar­ky­ti rei­ka­lus ban­ke rei­kia vien ke­lio­nei iki jo ir at­gal iš­brauk­ti iš gy­ve­ni­mo bent dvi va­lan­das.

Ku­ria sa­vo mo­kyk­lą

– Ką pla­nuo­ji veik­ti Lie­tu­vo­je?

– Di­džiau­sias ma­no pla­nas yra ati­da­ry­ti sa­vo mo­kyk­lą ir pa­si­da­ly­ti pa­tir­ti­mi su tais, ku­rie dar tik pir­mą kar­tą į ran­kas paims akor­deo­ną. Su sa­vo ko­man­da – Gied­re Ber­no­tai­te ir Vy­tau­tu Ber­no­tu – pa­da­ry­si­me vis­ką, kad pa­siek­tu­me sa­vo tiks­lą. Mo­kyk­la tu­rė­tų pra­dė­ti veik­ti jau šį ru­de­nį, sten­gia­mės, kad taip ir bū­tų. Tik­rai no­rė­čiau įleis­ti sa­vo šak­nis Vil­niu­je. Čia man tie­siog ge­ra.

– Spė­ji skir­ti lai­ko poil­siui?

– Ma­nęs lau­kia ne vie­nas pa­siū­ly­mas gro­ti, ta­čiau da­bar apie tai ne­no­riu gal­vo­ti. Grį­žęs ir taip ne­gro­ju vi­su pa­jė­gu­mu. La­bai no­riu iš­mok­ti gro­ti vie­ną iš Jo­ha­no Se­bas­tia­no Ba­cho pran­cū­ziš­kų siui­tų ir pa­bū­ti su šei­ma ir drau­gais.