Lina Jaruševičiūtė: 2 cm virš žemės

Lina Jaruševičiūtė: 2 cm virš žemės

"Esu tokia būtybė, kuri netiki tol, kol pati neišmėgina." "Didžiausi mano atradimai įvyko netyčia, kitus tiesiog užuodžiau." "Negaliu būti vidutinybė. Iš esmės esu garbėtroška." "Kiekvieną galimybę reikia paimti į savo rankas." Trejus metus Klaipėdoje gyvenanti 29 metų kaunietė Lina Jaruševičiūtė - architektė, audinių dizainerė, dviejų knygų apie dekoravimą autorė, verslininkė, užsiimanti švietėjiška veikla. Atvira žmonėms ir sąžininga sau, spontaniška ir praktiška, versli, tačiau neapsukri. Kaip šios savybės gali derėti viename žmoguje? Gali. Jeigu tas žmogus pakilęs nuo žemės, bet ne per aukštai.

Pirmūnės sindromas

Lina, jūs studijavote architektūrą. Kodėl neprojektuojate namų?

Iš tiesų penktoje klasėje nusprendžiau, kad studijuosiu architektūrą. Nežinau, iš kur man kilo šis įsitikinimas, tačiau aš tvirtai ir kryptingai jo siekiau. Esu kaunietė, mokiausi Kauno dailės gimnazijoje, tokio profilio mokykloje, kaip jūsų Balsio menų gimnazija. Po Dailės gimnazijos buvo logiška stoti į Vilniaus dailės akademiją, nes nieko daugiau nemoki, tik kurti. Taigi išvažiavau studijuoti į Vilnių. Įstojau į architektūrą. Trečiame kurse galutinai supratau, kad neturiu architekto talento. Valios pastangų užtenka, talento - ne.

Jums lengva tai pasakyti? Daugeliui būtų skausminga.

Kuo greičiau ateina ta tiesos akimirka, tuo geriau. Nereikia meluoti sau, tada viskas pradeda klostytis teisinga linkme.

Aš toks žmogus: negaliu būti vidutinybė. Kaip daugelis pedagogų vaikų (mano tėvai - mokytojai), sirgau pirmūnės sindromu. Visur norėjau būti pirma. Baigusi tris architektūros kursus gerai žinojau, kad nebūsiu architektė. Atsimenu, kaip blioviau po stalu: "Kodėl man Dievas nedavė proto studijuoti tekstilės?.."

Ir likus paskutiniams metams pakeitėte kryptį.

Taip, likus vieneriems, diplominiams, metams, iš architektūros nusileidau į tekstilę. Nusileidau tiesiogine žodžio prasme - Tekstilės katedra buvo aukštu žemiau. "Nusileidau" ir prestižo prasme: architektui pereiti į tekstilę reiškia kristi žemyn.

Galėjote vis dėlto pabaigti architektūrą, o po to studijuoti tekstilę.

Lietuvoje už antrą aukštąjį mokslą reikia mokėti, o mokslai Dailės akademijoje labai brangūs.

Racionalu.

Taip. Akademijoje apie mane sakydavo, kad aš, kaip menininkė, pernelyg žemiška.

Jauniausia autorė

Lina, kaip jūs išleidote dvi knygas?

Mano gyvenime viskas vyko tarsi netyčia. Natūraliai. Man pasiūlė parašyti knygą apie dekupažą tuo laiku, kai rankdarbiai buvo ant bangos. Tai buvo 2006-2007 metai, ekonominio pakilimo laikas, kai visi norėjo ką nors daryti. Tuo metu Vilniuje buvo forumų bumas. Pamačiau skelbimą, kad buriasi moterys ir merginos, norinčios kurti laisvalaikio klubą. Aš nuėjau į susitikimą ir pasiūliau atidaryti meninio laisvalaikio organizavimo ir rankdarbių mokyklą. Buvo įsteigta viešoji įstaiga, kuri rengė kursus, gimtadienius, išvažiuojamuosius plenerus. Žmonės kviesdavosi mus net į savo vasarnamius. Po to aš pradėjau individualią veiklą ir užpatentavau savo kūrybos studijos pavadinimą "1001 idėja".

Taigi aš tada buvau architektūros studentė, gaunanti iš viso to labai geras pajamas... Tokia mano veikla tęsėsi apie trejus metus - iki ekonominės krizės.

Tuo metu mane pakvietė Vilniaus universalinė parduotuvė, kurioje įsikūrė rankdarbių priemonių parduotuvėlė "Geros akys". Sako: "Mes jums duodame nemokamai patalpas, o jūs mums pritraukite klientų." Taip atsirado mano pirmoji studija, mano pirmosios dirbtuvės. Ten vedžiau kursus - mokiau žmones dekoravimo meno.

O tada iš "Minties" leidyklos sulaukiau pasiūlymo parašyti knygą apie daiktų dekoravimą. Užduotis buvo ne iš lengvųjų, nes tuo metu jau buvo išleista nemažai tokių knygų, manoji buvo ar aštunta, ar devinta. Nutariau, kad atsakysiu į dažniausiai mano kursų metu kartojamus klausimus, kuriuos mokėjau mintinai: apie pagrindinius dekupažo technikos etapus, dekoravimui skirtas priemones, jų naudojimo gudrybes, įvairius techninius sprendimus... Seniai norėjosi padaryti savo kursantams konspektą. Išėjo apie 200 puslapių. Taip iš konspekto netyčia pasidarė knyga...

Su šia pirmąja knyga dirbau devynis mėnesius. Ji vadinosi "Dekupažas". Tada man buvo 23 metai, buvau jauniausia leidyklos autorė. Tiražas buvo išpirktas ir mes kartojome leidimą. Antroji knyga buvo šiek tiek pakoreguota ir pavadinta nebe taip populistiškai, o "Dekoravimu".

Autorės honoraras buvo didelis?

Ne. Dirbusi devynis mėnesius, gavau 1500 Lt, bet aš nematuoju visko pinigais. Esu dėkinga savo antrai pusei, kad jis sudarė sąlygas mano šitam leidybiniam nuotykiui. Gavau patirties, darbui - studiją, priemones, profesionaliausią fotografą... Dirbant atsirado daug ryšių iš skirtingų sričių - iš parduotuvių, iš leidybos. Šie ryšiai padėjo, kai, pabaigusi savo diplominį darbą "Audinių kolekcija", atėjau į leidyklą su pasiūlymu išleisti mano sukurtus raštus. Taip atsirado užrašinių serija "Mano raštai", dedikuota etnotemai ir mano tekstilei.

Tai užrašų knygelės?

Taip, jos surištos rankomis ir skirtos rašyti visokiems užrašams - receptams, mintims, eskizams, linkėjimams... Jų viršelius papuošiau šiuolaikiškomis senovinių ornamentų interpretacijomis.

Žemiška

Nuo senovinių ornamentų - prie savo verslo. Dalyvaujate projekte "Išmani moteris" kaip mentorė, neseniai skaitėte paskaitą moterims, norinčioms kurti savo verslą...

Viskas susiję. Pasakojau moterims apie tai, kaip aš devintoje klasėje, būdama gal 14 metų, sugalvojau "investuoti". Atėjau pas mamą ir sakau: "Man reikia 12 litų." Mama klausia - kam? "Investuosiu." Net nežinau, kur išgirdau tą žodį...

Mano tėvai - inteligentai, neugdė verslumo, greičiau atvirkščiai, tai buvo suprantama beveik kaip yda. Žodžiu, verslas, tėvų akimis, buvo keistas reikalas... O aš norėjau daryti ką nors savo jėgomis, užsidirbti pati. Tada, devintoje klasėje, galvojau: ką geriausiai moku? Piešti. Vadinasi, man reikia pinigų nusipirkti brangų popieriaus lapą. Aš jį nusipirkau, sukarpiau į 80 lapelių, nupiešiau lygiai tiek piešinėlių ir perėjau daugybę Kauno meno galerijų siūlydama įsigyti. Ir įsivaizduokite, viena galerija nupirko visus mano darbus už 300 Lt. Toks buvo mano pirmas verslas. O paskui tokie mažiukai versliukai atsirasdavo labai natūraliai...

Minėjote, kad jūsų tėvai - mokytojai.

Tėtis - chemikas, mama - biologė. Aplinkui, giminėje, beveik visi akademiški žmonės: močiutė - universiteto dėstytoja, jaunesnė sesuo studijuoja psichologiją.

Kūrybiškumo genas - įgimtas?

Galbūt... Mano proprosenelis dirbino smuikus, prosenelė irgi mėgo rankdarbius, teta - liaudies meistrė... Nagingi žmonės. Žinomas Lietuvos tapytojas Kostas Dereškevičius yra mano močiutės pusbrolis.

Būdama jau diplomuota tekstilės dizainerė, kokio darbo tikėjotės?

Apskritai kūrybos sfera yra labai plati, bet kalbant apie darbo rinką - labai siaura. Kūrėjas darbo rinkoje - ne kažin kas, nelabai kas jo ten laukia. Kai baigiau taikomosios krypties tekstilės studijas, Lietuvoje realiai buvo trys darbo vietos. Su drauge atlikome praktiką "Audėjuje", "Line" ir "Lentvario kilimuose". Mes dvejus metus sunkiai dirbome, įdėjome daug pastangų, ir mūsų raštų kolekcijos virto katalogais, buvo pristatomos užsienyje, pasaulinėse parodose, bet galiausiai paaiškėjo, kad niekam mūsų kaip darbuotojų nereikia. Diplomas rankose - pagal specialybę darbo nėra. Taigi penktadienį apsigyniau diplomą, o pirmadienį su Vytautu išvažiavau į Klaipėdą.

Verslas...

Kodėl į Klaipėdą?

Vilnius mums nepatiko, jis per didelis, o Kaune nebuvo jūros, - šypsosi. - Klaipėdos mastelis idealus. Turiu galvoje ne tik miesto dydį, bet ir žmones, ir galimybes. Toks mastelis leidžia atsiskleisti. Bendravimas yra nuoširdus.

Kiek laiko truko įgyvendinti savo verslo idėją?

Idėja gimė lygiai prieš metus, pernai balandį. Iškart pradėjome ieškoti patalpų, jas radome rugsėjį, o gruodžio 19 d. jau atidarėme kasą.

Kodėl gimė būtent tokia idėja? Juk tai nebuvo jūsų viso gyvenimo svajonė?

Ne. Mes iki tol abu net nemėgome kavos. Man net kvapas nepatikdavo. Viskas prasidėjo gana juokingai. Įkurtuvių proga Vytauto buvę mokytojai iš Adomo Brako dailės mokyklos, dailininkai Burbai, mūsų nuostabūs draugai, padovanojo pakelį kavos pupelių. Nutarėm jį atiduoti Vytauto tėvams, nes mes juk negėrėm kavos, - juokiasi. - Tą pačią dieną jie atidarė šitą pakelį, sumalė pupeles ir paruošė gėrimą. Pirmą kartą kilo noras paragauti - kvapas buvo fantastiškas. Tai buvo kitokia kava. Nekomercinė.

Panašus atradimas buvo vynas Paryžiuje. Mes niekada nepirkdavome vyno. Kartą viešėjome Paryžiuje pas mano tetą, ji - diplomatė, ir mus pavaišino tinkamai prie maisto ir progos parinktu vynu. Nuo to laiko pradėjome domėtis.

Domėtis vyno kultūra?

Tas žodis "kultūra" man nepatinka, sakykime, domėtis vyno logika.

Kieno logika dar domitės?

Maisto produktų. Kažkas iš draugų kartą mestelėjo frazę, jog mūsų parduotuvėse neįmanoma apsipirkti sveikai. Mes užsikabinome. Nuo to laiko etiketės tapo mūsų kasdieniniu skaitalu. Maitinamės kiek galime sveikiau. Perkame iš ūkininkų, gaminame namie. Mėgstame žvėrieną. Mūsų draugai ir artimieji žino, ką mums dovanoti per šventes: kaimiškų kiaušinių, mėsos...

Taigi pupelės buvo kitokios, ir...

Kai pradėjome domėtis kava, įklimpome gerokai giliau negu į vyną ar kitus maisto produktus. Praėjo keleri metai, ir vieniems dar labiau dėl kavos pamišusiems žmonėms, Ievai ir Domui, kilo klausimas: "O kodėl jūs neatidarote kavinukės?" Galų gale galvojom taip: jei rasim patalpas - darom.

Arba...

Iškeliausim po pasaulį klajoti. Bet patalpos atsirado, ir mes štai čia.

... ir miestas

Jūs vedate kūrybines dirbtuves Meno kieme.

Taip, jau trečius metus draugauju su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru, dalyvauju kūrybinių industrijų projekte "Dizaino manufaktūra". Kovo mėnesį vedžiau teminių užsiėmimų ciklą apie namų ekodizainą - kaip kurti jaukius namų atributus savo rankomis iš panaudotų, nebereikalingų medžiagų. Dalinausi, kaip panaudoti audinių likučius, senus drabužius, siūlus...

Vos atvykusi į Klaipėdą, galvojau, ką iš savo profesinio įdirbio galėčiau pasiūlyti miestiečiams. Nuėjau į Meno kiemą, prisistačiau Ignui Kazakevičiui, sakau, noriu draugauti...

Prieš atvykdama į Klaipėdą nenutuokėte, ką čia dirbsite?

Kai manęs klausdavo, ką veiksiu Klaipėdoje, atsakydavau: "Būsiu graži." Po kelių mėnesių Klaipėdoje man paskambino ir pasakė, kad Kaune įsikūrė naujas fabrikas ir jiems reikia tekstilės dizainerio. Nuo tada aš beveik trejus metus dirbau tai, apie ką ir svajojau. Be to, tai įmonei sukurtą savo kolekciją pristačiau ir Lietuvos dizaino asociacijos organizuojamam konkursui... Ir gavau Lietuvos dizaino diplomą.

Dirbote, kaip suprantu, internetu?

Taip, dabar viską galima padaryti "online". Į vietą užtenka nuvažiuoti kartą per mėnesį.

Kas nutiko po 2,5 metų?

Supratau, kad nenoriu būti tik briedžių dizainere. Kad ir koks kūrybingas būtum, kad ir ko prigalvotum, realybė tokia: perka tik briedžius. Ir išėjau ieškoti kitos srities.

Jums nesunku keisti kryptį.

Eidama dirbti į fabriką, aš žinojau, kad visą gyvenimą čia tikrai nedirbsiu. Apskritai nedirbsiu bet kur ir bet ko.

Žmonės užstringa vienoje vietoje, kad tik gautų algą.

Man tikslas niekada nebuvo pinigai. Tikslas - pasiekti tai, ko tu nori. Sakiau, kad esu garbėtroška, - juokiasi. - Tolyn mane veda ne didesnės algos siekimas, o siekimas įvertinimo savo srityje. Tik kad pasirenku labai jau ilgus kelius...

Kalbate ne kaip verslininkė... įprasta prasme.

Mes ne dėl pinigų tą kavinukę įkūrėme. Norime sukurti tam tikro lygio vietą, kuri siūlo kitokios kokybės produktą. Ir mes norime, kad tai būtų vertę miestui kurianti vieta. Mes neapsiribojame tik pardavimu, todėl šioje nišoje esame šiek tiek kitokie: esam labiau dėl savęs nei dėl verslo. Todėl pas mus nėra WI-FI'jaus ir sofos vitrinoje.

Mes vis mokomės, gilinamės į tą sritį, kuri mums įdomi, rengiame įvairius renginius, seminarus. Kavinaitės patalpos leidžia mums plėtoti miesto kultūrinių renginių idėjas, pavyzdžiui, draugaujam su respublikine "Dizaino savaite", ji vyks gegužės mėnesį, žadame prisidėti prie Gatvės muzikos dienos ir t. t. Mes daug bendraujame, nes norime susidraugauti. Mes linksminamės. Norime išeiti į žmones su tuo, kuo tikime, ir pasitikrinti, ar reikia to Klaipėdai.

Jei ne?

Atšvęsim uždarymą ir keliausim toliau.

Sąžiningumas

Kada keliatės?

Penktą ryto.

Sako, verslas - kaip liūnas: taip įtraukia, kad nebelieka nieko kito.

Mes neišduodame savo vertybių. Pavyzdžiui, kavinės darbo grafiką deriname prie sportinių šokių treniruočių. Mes sąžiningi sau.

Apskaita, higienos normos, rinkodara, reklama...

Mes turime buhalterę. Higienos normas moku mintinai. Mes manome, kad geriausia rinkodara ir reklama yra produkto kokybė, o geriausias kokybės matas yra žmogus, kuris tą produktą išbando. Tai subjektyvu: kas reiškia gerą kokybę man, nebūtinai reiškia gerą kokybę jums. Todėl mes vadovaujamės savo pačių nuojauta, savo pačių taisyklėmis - norime sukurti, kas mums atrodo svarbu. Man visada atrodė, kad sąžiningumas atsiperka labiau negu apsukrumas ir visokios gudrybės.

Mes viską darome iš jausmo, ne pagal taisykles. Mes išklausome gerų ir išmanančių žmonių patarimų, jie, aišku, teisingi, nuoširdžiai padėkojame ir darome savaip. Neišduodame savo pačių idėjos.

Na, o jeigu jūsų jausmas nepasitvirtins?

Mes nežinome, ar esame teisūs. Taip, mes galime klysti. Gal po metų šios kavinaitės nebebus, ir mes važiuosime atidirbinėti skolų. Eisime kavos ruošti į kruizinį laivą.

Daug prisiskolinote?

Mums labai pasisekė, nes pinigai ne iš banko. Dalis savų, dalis kitų žmonių.

Jūsų tėvai, kaip sakėte, atsargiai žiūri į verslą. Kaip jie reagavo į tai, kad architektūrą baigusi dukra projektuoja kavą?

Prie mano mini versliukų tėvai jau buvo pripratę, bet ši idėja jiems sukėlė šoką. Mūsų abiejų šeimos buvo šokiruotos, kai pasakėme, kad dabar mesime darbus ir eisime projektuoti kavos, - juokiasi. - Bet jie vis tiek mus palaiko - kad ir paklydėliai, bet esame jų vaikai.

Vytautas

Papasakokite, kaip susipažinote su savo pora gyvenime ir darbe.

Vytautas yra klaipėdietis, Adomo Brako dailės mokyklos auklėtinis. Mes susitikome Vilniuje, pirmame Dailės akademijos kurse. Po pirmojo kurso vasarą abu praleidome Nidoje. Vytautas dirbo fotostudijoje, aš - keliuose viešbučiuose: viename - administratore, kitame - kambarine. Nuo tos vasaros sąmoningai esame pora. Jau dešimtį metų.

Apibūdinkite jį.

Jis viską moka. Nagingas, protingas, racionalus. Subalansuotas.

Jam neteko verkti po stalu akademijoje kartu su jumis?

Ne, kitaip nei aš, jis tikrai turi architekto pašaukimą ir niekada tuo neabejojo. Jam nereikėjo tiek daug valios ir pastangų studijuoti architektūrą, kiek reikėjo man. Jis jau nuo antrojo studijų kurso dirba pagal specialybę. 10 metų išdirbo Šiaulių įmonėje, projektavo namus. Bet mums atsibodo sėdėti prie kompiuterio ir nusprendėme ką nors daryti kartu, kurti bendrą kūrybinę veiklą.

Kur jūs gyvenate? Ar turite svajonių namus?

Taip, Sausio 15-osios gatvėje, pačiame baisiausiame name. Ten įsirengėme savo svajonių butuką. Jis 26 kv. m, bet toks, kad ir po trejų metų nieko nenorime keisti. Šviesus, mažai daiktų - neperkrautas. Jokios vizualinės taršos. Tai mūsų poilsio oazė. Mes niekada nedirbame namuose. Iš pradžių turėjome mažą kontorėlę, dabar darbo reikalus tvarkome savo kavinaitėje.

2 cm virš žemės

Jums dar nėra net 30 metų. Viena vertus, atrodo, kad jūs skraidote padebesiais, bet kita vertus - esate labai praktiška. Ne tik svajojate, bet ir padarote.

Žmonės ieško aistrų, bet aistra atsiranda po didelio sunkaus darbo... Taip, jūs teisi, iš tiesų esu pakilusi nuo žemės kokius du centimetrus. Man vis norisi bėgti į priekį, priimti naujus iššūkius ir galimybes, judėti tolyn... Tai man svarbiausia.

Kaip su tuo judėjimu dera planai apie šeimą, vaikus?

Mes nieko neplanuojame. Viskas vyksta natūraliai. Jeigu natūraliai neišeis - nedarome iš to tragedijos. Šiandien pasaulis nėra pati geriausia vieta auginti vaikus.

Kodėl taip sakote?

Kartą lankiausi vienoje Klaipėdos mokykloje kaip savanorė, pasisiūliau vaikus pamokyti kompiuterinio nuotraukų redagavimo. Mane šokiravo vaizdas, kuris visiškai atitinka fabriką. Tas pastatas, skambutis... Vaikai įsijungia-atsijungia. Viskas pagal komandą, viskas reglamentuota.

Bet jūsų tėvai - pedagogai.

Taip, ir tėtis man sakė, jeigu tik gali - nebūk mokytoja. Dėl švietimo sistemos. Mano tėčio mokiniai laimi aukso medalius tarptautinėse chemijos olimpiadose, kai kurie net dirba organizacijoje NASA, bet tai, kaip švietimo sistema laužo mokytojus ir mokinius, jam yra nepriimtina.

Vis dėlto mano pedagoginė kilmė vis tiek prasimuša: man norisi viskuo dalintis su kitais: ir kaip dekoruoti, ir kaip taisyklingai kavą ruošti...

Jūs turbūt nelankėte darželio. Bet mokykla jūsų nesulaužė.

Darželio nelankiau. Dailės gimnazijoje tuo metu mokėsi tik 200 mokinių. Mes buvome laisvi, mes buvome kūrėjai, mini dievai... Mums nuolat kartojo: jūs - kūrybingi, jūs viską galite, jūsų niekas nesustabdys... Dabar ten irgi viskas kitaip.

... ir dar Princas

Kas dar jūsų gyvenime yra žemiško?

Daržas Plytinės rajone. Tai protingas daržas, kurio mes nei ravim, nei laistom.

Ir kas auga tokiame darže?

Viskas puikiai auga. Mes sodiname ir sėjame tai, ką brangu pirkti. Pavyzdžiui, nesėjame morkų. Pas mus auga avietės, šilauogės, prieskoninės žolės, pavyzdžiui, bazilikai. Mes mėgstame gaminti maistą, todėl nerealus jausmas, kai recepte reikia 8 skirtingų žolelių ir visos jos - mūsų lysvėse.

Architektūra, tekstilė, dekoravimas, švietėjiška veikla, daržas...

Dar mes turime katiną Princą. Jam 8 metai.

Ką sugalvosite daryti rytoj?

Rytoj džiaugsiuos. Kaip šiandien džiaugiuosi. Viskuo.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder