Lietuviai Amsterdame: čia nereikia galvoti apie sunkų rytojų

Lietuviai Amsterdame: čia nereikia galvoti apie sunkų rytojų

Dvidešimtmetė Ignė Žiemelaitytė su vaikinu ir dviem draugais patraukė į mitais ir legendomis apipintą Olandiją, kur įsikūrė netoli sostinės. Dažnai nuodėmių miestu vadinamas Amsterdamas nepatvirtino šio „statuso“. „Tiesos“ pašnekovei Ignei tai – nuotykių, atradimų ir galimybių stotelė. Jauni žmonės čia atvyko ne dirbti, o ieškoti savęs. Tai, ką rado, pranoko jų išankstinius lūkesčius.

– Igne, kas paskatino išvykti iš Lietuvos ir kodėl su draugais nusprendėte pasirinkti Olandiją, gyvenvietę netoli Amsterdamo?

– Paskatino sutapimų virtinė. Kadangi esam žmonės, kurie viską daro tik iš įkvėpimo, tokioje būsenoje galėdami pasitikėti savimi bet kurias kilusias idėjas greit paverčiam realybe. Nors galvojome apie Olandiją seniai, bet negalvojom rimtai. Nekaip sekėsi su agentūromis – esame laisvi žmonės, nenorime būti apriboti didelių suvaržymų – todėl nutarėm pasinaudoti draugo pasiūlymu apsistoti jo namuose Beverwijke, apie dvidešimt kilometrų nuo Amsterdamo. Suvokę, jog tai gera proga, tokia, kokios tikėjomės, aš ir mano draugas Vilius atradom dar du bičiulius, kurie taip pat norėjo prisidėti prie mūsų abstraktaus plano.

Aš ir Vilius kartu buvome ir Anglijoje, taigi patyrę kontrastą mūsų kultūrai norėjome pamatyti dar. Žinojome, jog bus ir pliusų, ir minusų, tačiau minusų buvo gerokai mažiau, o gyvenimas naujoje vietoje pranoko lūkesčius. Mūsų draugai Vytautas ir Šarūnas taip pat pamėgo Olandijos atmosferą, kadangi Vytautas, metęs universitetą, pajuto poreikį pamatyti pasaulį ir surasti save, o Šarūnas nuo seno muzikuoja, tad laisvė, kurią Amsterdamas suteikia, yra neribota.

Nors iš pirmo žvilgsnio viskas čia atrodo kaip chaotiškas masių šėlsmas, vos užmezgęs kontaktą su žmogumi suvoki, kad yra priešingai – aplinka paprastesnė, žmogiškesnė, švelnesnė.

– Prieš tai gyvenai Anglijoje, kodėl ten nepatiko? Kokie apskritai prisiminimai liko apie laiką, praleistą toje šalyje?

– Olandijoje gali jaustis nuolat atsipalaidavęs. Visi čia ramūs, net skubėdami rytais skuba ramiai. Anglijoje – nuolatinis stresas, susiduri su stereotipais ir galų gale pats jų įgyji. Amsterdamas yra daugianacionalinis miestas, čia tiek daug keistuolių, kad niekas jau nebesistebi. Visi vienas kitame stengiasi matyti tik teigiamas puses, visi randa ryšį. Net į baisiausius dalykus, kuriais anksčiau būtume stebėjęsi, čia neatkreipiam dėmesio.

Anglija monotoniškesnė. Vyraujanti jos atmosfera – darbas, televizorius, alus. Ir čia olandai gyvena panašiai, tik estetiškiau, tačiau Amsterdamas skiriasi nuo visos Olandijos. Olandai paslaugūs, kalbūs, bet Amsterdame dėl neįtikėtinos viso ko daugybės tarp žmonių apskritai paprasčiausiai nebelieka ribų. To negalėčiau pasakyti apie Angliją: ten bendraujama su kitais paviršutiniškai, oficialiu tonu.

Anglijoje sekdavosi, tik kai patys dėdavom pastangų, tada laiką praleisdavom gerai. Bet aplinkinis pasaulis ne visada buvo draugiškas, ypač kai reikėjo susirasti darbą. Dėl to ir grįžome į Lietuvą – pabodo kas rytą galvoti, kaip išgyventi dieną. Pamenu, neilgai gyvenome Londone skvote – tai buvo lyg vidinis pasipriešinimas aplink tvyrančiai sistemai. Tačiau dabar perėjome į naują lygį – nebekovojame, tiesiog stengiamės daryti gera.

– Tai į atgal į Angliją kelio jau tikrai nėra...

– Anksčiau mąstėme apie tai, bet dabar labai džiaugiamės gyvenimu Olandijoje. Jeigu atsirastų galimybė, galbūt grįžtume, nes kasdien sugalvojam vis ką nors naujo, pokyčiai negąsdina. Tačiau jie išvargina, dažnai kyla finansinių problemų, kai reikia išvykti ir viską pradėti iš naujo. Anglijoje didesnės kainos, slogesnis oras, nenuotaikingi žmonės, jie atstovauja savo profesijoms, bet neparodo savo asmenybių. Dėl to kol kas neplanuojam, bet ne kartą kalbėjom apie sumanymą nuvykti į Londoną pasilinksminti – tam jis tikrai tinka.

– Amsterdamas dažnai pristatomas kaip nuodėmių miestas. Ar tai tik stereotipas, ar esama tiesos?

– O taip, iš dalies posakis teisingas. Žinoma, galima neužklysti į vietas, kur klesti prostitucija, tačiau nesusidurti su tuo beveik neįmanoma. Pamenu, kai atvykome į Amsterdamą pirmą vakarą, buvome šokiruoti, nes iškart patekome į Raudonųjų žibintų kvartalą. Eidami siauromis raudonomis gatvelėmis matėme už langų stovinčias moteris, jos beldė į langus ir kvietė vidun. Mus šokiravo, kad viskas taip atvira ir vieša, tiesiog gatvėje, matėme, kaip visi nesigėdydami rodo savo „velniškiausias“ puses.

Tačiau iš esmės Amsterdame viskas priklauso nuo paties žmogaus. Pavyzdžiui, tarp prostitučių vitrinų stovi Budos statulos... Laikui bėgant ir mes pradėjome nepastebėti visur vykstančio atviro gyvuliškosios pusės demonstravimo, nebekelia emocijų vyrų komentarai ir sutenerių nužiūrinėjimas. Jau pirmąją dieną vietinis narkotikų platintojas praeinant mums pasiūlė narkotikų, o nesusidomėjus – seksą su tigru.

– Ar teko pačiai susidurti su Amsterdamo pramogomis ir pavojais?

– Pavojų čia nedaug, Šarūnui ir Viliui grojant miesto centre ant tilto mačiau, kaip policija surakino antrankiais du vyrus. Tai vienintelis incidentas, kurį mačiau daugiau nei per mėnesį Amsterdame. Todėl drąsiai galiu teigti, kad pavojai čia netyko už kiekvieno kampo. Priešingai – sutinki žmones, pasirengusius padėti, pasikalbėti, sveikinasi kiekvienas, su kuo užmezgi akių kontaktą. Net policininkai darbo metu vartoja „žolę“, tada stoviniuoja pakampiais, valgo – nėra daug darbo. Nematau girtuoklių, griuvinėjančių gatvėse, nors visur ir tvyro kanapės kvapas.

Tiesa, neseniai buvome Amsterdame tuo metu, kai vyko gėjų paradas, taigi linksmybės buvo net intensyvesnės, nei savaitgalio vakarais. Kanale, prie kurio dažniausiai leidžiam laiką, plaukiojo turtingų turistų išnuomotos jachtos, keltai, valtys. Kiekvienoje žmonės oko, šventė, muzika aidėjo taip garsiai, kad tą dieną net nebegrojome. Daug vyrų tądien buvo apsivilkę vienodus rožinius marškinėlius „Gay for one day“ („Gėjus vienai dienai“).

– O kokia situacija Amsterdame su darbais? Kokie populiariausi šiame mieste ir kokios gyvenimo sąlygos?

– Darbai čia patys įvairiausi. Rytų europiečiai daugiausiai dirba viešbučiuose, greito maisto restoranuose. Kadangi Olandijoje gausu smulkaus verslo parduotuvių, reikia daug pardavėjų, o Amsterdame – padavėjų, padėjėjų, virtuvės darbuotojų.

Atrodo, jog visi sukasi taip, kaip moka. Dauguma čia yra atvykę trumpam, vietinių – mažuma, taigi beveik visi neaukštos kvalifikacijos darbininkai dirba aptarnavimo sferoje. Gyventi Amsterdame nesunku. Nors kainos dėl turizmo didelės, apskritai Olandijoje pragyvenimas pigesnis nei Anglijoje, reikia tiesiog paieškoti progų. Tai ir mokomės daryti – esame čia dar tik daugiau nei pusantro mėnesio, bet pastebėjom, jog norint čia išgyventi reikia „suktis“ – prašyti, klausti, apeiti taisykles.

Pabandę groti gatvėje supratome, jog turizmas – Amsterdamo privalumas – mūsų naudai. Ne kartą gavome dosnių turistų dėmesio grodami gatvėje, taigi tai sritis, kuri padeda mums „sudurti galą su galu“.

– Iš ko pragyvenate Amsterdame?

– Visi pragyvename iš darbo viešbutyje ir grojimo gatvėje. Viešbutyje regėjau keistų dalykų – pavyzdžiui, kad visi darbuotojai apmokomi viską valyti pagalvių užvalkalais, rankšluosčiais, įskaitant net dušą ir tualetą. Tačiau galimybės daryti kitaip nėra – būtent taip jie apmokomi, tik tiek priemonių turi. Darbas ten sunkus, beveik nebūna poilsio dienų. Tačiau groti gatvėje – visai kas kita. Nors tai dar nėra taip pelninga, kaip įprastas darbas, bet daug maloniau. Nors kol kas verčiamės sunkiai, tai dar tik pradžia. Stengiamės išsisukti kiekvienoje mažoje situacijoje ir bent smulkiais papildyti dienos iždą. Nebevalgome mėsos, metėme rūkyti, neskiriame pinigų brangiems patiekalams ar vaistams, nevartojame alkoholio.

– Kokie žmonės gyvena Amsterdame? Ar įmanoma kaip nors juos suklasifikuoti?

– Olandai ramūs, jie linkę leisti laiką namuose, o per rungtynes „užsitūsint iki galo“. Vaikščiodamas gyvenamųjų kvartalų gatvėmis retai sutinki žmonių. Olandai mėgsta estetiškai atrodančius kiemus, bendras dekoro bruožas – prabangių puošmenų statymas ant didelio priekinio lango palangės. Toks įspūdis, jog visi jie tiesiog žiūri televizorių arba apsipirkinėja.

– Kaip ten priimami atvykėliai? Ar egzistuoja sąvoka „emigrantas“?

– Svetimtaučiai čia sudaro daugumą, bet koks sutiktas žmogus yra greičiau atvykėlis, nei vietinis. Nepastebiu diskriminacijos, nors viešbučio darbas buvo sunkus – jaučiausi lyg tikra emigrantė, nors tai ir nebuvo akcentuojama. Mažame miestelyje emigrantu būti sunku, bet tai tik dėl olandų kalbos. Amsterdame – priešingai. Mieste atvykėlių daugiau nei vietinių. Kitaip nei Anglijoje, nesijaučiu čia emigrante.

Amsterdamas yra tolerantiškiausia vieta iš visų, kurias tik esu regėjusi iki šiol. Tiems, kurie mėgsta gyventi pagal taisykles ir primesti jas kitiems, gyventi čia gali būti sunku.

 

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder