"Kūryba - kaip laipteliai į dangų"

"Turintį privatų architektūros paminklą valstybė smukdo užuot padėjusi. Visi darbai sunkiai gimsta, o kai parduodavau kurį, sudėdavau viską į malūną. Keturių aukštų pastatas buvo išpuvęs, kiauras, be perdangų, iš pirmojo aukšto dangų matydavai. Liko jame senas kaminas, prie kurio angos malūnininkas ant geležinio trikojo virdavo valgį, bet duonkepės jau nebėra. Pusė pasaulio apie šį malūną žino, tik ne vietiniai gyventojai. Trijose knygose susikaupė atsiliepimai įvairiomis pasaulio kalbomis. Malūnas stovės ilgai, bet vis atsiranda jo lopymo darbų", - pasakojo menininkas.

Įdomūs eksponatai

Vienas naujausių jo darbų - tėvo Stanislovo portretas, kurį po parodos Plungės kultūros centre padės prie galerijoje susispietusių "kristukų". Kai atvažiuoja aplinkinių kaimų bendruomenės, žmonės čia ir meldžiasi. Vienas paveikslas labai didelis, jį užsakė senelių prieglauda, bet taip ir neatsiėmė.

Žmonės kalba, kad vienas prasikaltęs baudžiauninkas buvo įmūrytas šio malūno, kuris yra vienintelis Žemaitijos nacionaliniame parke, sienoje.

Malūno menėje vyksta paskaitos, dvasingi renginiai, spektakliai, vaikai mokosi piešti, būdavo, kad ir vestuvininkai čia puotaudavo.

Dailininkas surinko turtingą etnografinių rakandų ekspoziciją. Kai kurių jų paskirtį tik išmaniausi kraštotyrininkai žino. Jam pačiam įdomi yra Smetonos laikų sviestamušė, aparatas naminukei varyti ir įstabus medinis krucifiksas, kurį žmogus sudeginti norėjo. Įdomus eksponatas - lazda su sėdyne, ant jos pailsėti gali, apsiginti.

Kažkodėl Leonardas pyksta, kai giria jo medinukus, nes sakosi esąs tapytojas, nors tikrai gražūs tie jo išdrožti angelai, siūbuojantys kaukai, žmonės ir žvėrys. Yra išdrožęs karžygį piliakalniui, Judeikiuose - sukilimo vadovui Vaišvilai, ne vieną kolūkį anksčiau puošė jo medinukai.

"Man menas yra šventas"

"Penzelis rankoj - šikna plika", - apie savo amatą atsiliepia tapytojas, nutapęs ir save, skraidantį debesyse. Kūrybos ugnelę jam perdavė tėveliai. Mama buvo garsi mezgėja, TSRS liaudies ūkio parodose ne kartą gavusi apdovanojimų. Tėvas Augustinas, kilęs iš Varšuvos, buvo "kiečiausias" Žemaitijos siuvėjas, baigęs Šiaulių Cmielnickio siuvimo - kirpimo akademiją. Jo brėžiniai - tikri meno kūriniai, o siuvo jis surdutus Lietuvos karininkijai, kunigų sutanas, frakus, pelerinas. Ilgą laiką dirbo Klaipėdoje, Plungėje pas žydą, tad jidiš kalbą mokėjo taip gerai, kaip žemaičių.

Greta Leonardo Černiausko darbų - ir turtinga etnografinių rakandų ekspozicija. Kai kurių jų paskirtį tik išmaniausi kraštotyrininkai žino.

Mokykloje ir Šiaulių pedagoginiame institute Dailės skyriuje L. Černiauskas gaudavo dvejetus. Tris kartus stojo į Stepono Žuko technikumą. Tapo profesionaliu fotografu, bet fotografuoja tik tai, ko reikia jo darbui ir širdžiai: kapus, koplytėles, gamtos paminklus. Buvo gal šešiolikos, kai užuodė dažų kvapą ir vieną dieną tarsi trenkė į galvą mintis - pradėjo piešti, tapyti. Taip ir įsitaisė "tą priklausomybę kaip nepagydomą ligą".

Dabar pokalbininkas sakė sutinkąs su dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus mintimis, jog menas - kaip tyras vanduo, šventa erdvė. Save Leonardas vadina atgyvena, jam nepatinka nei saloninis menas, nei modernioji tapyba. Daugelis galerjoje apsilankiusių žmonių sako, kad nupirktų jo paveikslą, bet neturi pinigų, o tie, kurie turi, "neblizga geru skoniu, jiems rėmai turi būti prabangūs". Į Vilniaus galerijas nuvežti darbus būtų sudėtinga, nes vien kelionė automobiliu brangiai kainuoja.

"Kūryba sulig kiekvienais metais yra kaip laipteliai į dangų, širdis nesurambėja, kaipsyk išsilaisvina, ištinka praregėjimai, lyg kas kanalus atidaro. Kitas matymas, supratimas ateina. Bendrauji su Aukščiausiuoju. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Kiti eskizų pusšimtį pasidaro, o aš spontaniškai, ekspresyviai tapau. Tik reikia darbą savyje išnešioti. Įtakos turi Mėnulis, o jeigu nuotaika bloga, geriau penzelio į rankas neimti. Nebūna tų kūrybos krizių, tik kartais sustoji žmogus pažiūrėti, ką padarei, kas ne taip, suerzina smulkūs biurokratų valdininkų išsidirbinėjimai, stengiuosi su jais kuo mažiau reikalų turėti", sakė dailininkas, kurį įkvepia visa, ką akys aprėpia - pakanka pasižiūrėti į gyvą medį arba dviračių nuvažiuoti vėlų rudenį ir panirti į ežerą.

Faktai

1791 m. Platelių starostijos inventoriuje minimas malūnas ant Babrungo upės kranto. XVIII a. pabaigoje ant Babrungo upės ištakų Platelių dvaras pastatė malūną ir jo kūdrai supylė pylimą, pakilo Platelių ežero lygis. Briedsalės pusiasalis tapo Briedsalės sala.
Dabartinį Babrungėnų akmens mūro malūną su fachverko konstrukcijomis antrame aukšte iki 1816 m. pastatė grafai Šuazeliai. Grafas Šuazelis buvo Rusijos caro Pavlo kariuomenės karininkas, už gerą tarnybą gavęs iš pastarojo Platelių miestelį, kur turėjo pasistatęs dvarą, ir aplinkines žemes.

L raidės formos malūno sienų storis - iki 2 metrų. Išsikišusioje dalyje, antrame aukšte, buvo įrengta vilnų karšykla. Viename malūno gale gyveno malūnininkas, kitame veikė malūnas.

Tarpukario metais modernizuotas Babrungėnų malūnas buvo perduotas Plungės kombinatui, kuriam priklausė visi rajono malūnai. Apie 1950 m. prie malūno buvo pastatytas ūkinis pastatas, apie 1960 m. - ištiesinta Babrungo vaga, perstatytas senasis medinis tiltas (vėliau, dengiant asfaltuotą kelio dangą, medinis tiltas buvo visai panaikintas). Malūno girnas pradėjo sukti dyzelinis variklis. Kombinatas, vėliau - "Minijos" įmonė, perdavė malūną Didvyčių kolūkiui. Malūnas veikė iki 1977 m.