Kostas Smoriginas: „Esu iš tų vyrų, kurie bijo adatų“

Kostas Smoriginas: „Esu iš tų vyrų, kurie bijo adatų“

Šią savaitę minime Tarptautinę širdies dieną, tad kalbiname didelės širdies žmogų, teatro ir kino aktorių, režisierių, muzikantą, Kostą Smoriginą (65 m.), kurio pastaraisiais metais nueitas kelias yra tarsi STOP ženklas, skatinantis atkreipti dėmesį į savijautą, perspėti, kas gali nutikti nekreipiant dėmesio į ją, galiausiai – padrąsinti mūsų skaitytojus. 

– Prieš metus jums atliko sudėtingą širdies šuntavimo operaciją. Kokia to priešistorė? Jutote artėjančią grėsmę?

– Paskutiniu metu prieš diagnozę jaučiau širdies permušimus, staiga išpildavo prakaitas, pasidarydavo kažko neramu, ir, kas keista, atrodydavo, jog kažkas negero vyksta skrandžiui. Vėliau sužinojau, kad mano jaučiami simptomai gali sukelti insultą ar infarktą. Deja, ne kiekvienas spaudimo matuoklis rodo aritmiją, kitaip vadinamą prieširdžių virpėjimą, kurį jutau ne vienerius metus.

Pavadinčiau tai ligoninių, kančių metais, su daug skausmo. Esu iš tų vyrų, kurie bijo adatų, o jos mane lydi visus metus. Niekaip nuo to negaliu pabėgti iki šiol.

Kadaise kartu keliavau su garsia kardiologe, tad kartą išdrįsau jai pasiskambinti ir paprašyti konsultacijos. Gydytoja, tarsi nujausdama, kad ne viskas gerai, paguldė į savo skyrių, atliko reikiamus tyrimus ir štai – išgirdau, kad būtina širdį šuntuoti. Teko ryžtis operacijai...

Dabar permušimų nejaučiu, susitvarkė spaudimas, pakankamai toleruoju fizinį krūvį. O jei nebūčiau gulęs ant operacinio stalo? Greičiausiai būčiau sulaukęs infarkto ar insulto, gal net ir labai stipraus.

– Atleiskite, kad grįžtame atgal, bet ar prisimenate save dieną prieš operaciją? Kokios mintys sukosi? Ar čia dar galioja posakis, kad reikia būti pozityviai nusiteikusiam?

– Oi, dieną prieš operaciją koncertavau pilnutėlei salei gydytojų ir ligoninės personalo. Dainuoju ir staiga pagaunu save galvojant, kokios liūdnos mano dainos, nes praktiškai kas antra jų apie mirtį ar labai liūdną likimą, nelaimingą meilę.

Bandžiau jas šviesinti, bet teko pripažinti, jog tai bergždžias reikalas (šypteli). Triskart nusispjoviau, kad neprisikarksėčiau, ir paprašiau salės palaikymo, padrąsinimo. Žinojau, kad mane operuos aukščiausio lygio chirurgas – tai labai ramino. Naktį prieš operaciją miegojau ramiai, po to – tiesiai į operacinę.

Atsibudau reanimacijoje. Iki šiol prisimenu pirmą mintį – nieko skanesnio už vandenį gyvenime nesu gėręs. O to vandens, deja, gavau vos lašą lūpoms suvilgyti, vėliau – vieną gurkšnelį... Tą akimirką supratau, kad gyvenimas ir mirtis yra visiškai šalia. Lygiai kaip graudu ir linksma yra šalia, juoda ir balta...

– Po operacijos – ilgas reabilitacijos kelias. Daugelis sako, kad jis dažnai net sunkesnis už pačią operaciją. O kaip buvo jums?

– Reabilitaciją atlikau Palangoje. Man pasisekė – ten turiu namus, tad naktis leisdavau namuose, atvažiuodavau tik į procedūras. Daug važinėjau dviračiu, vaikščiojau jūros pakrante, vis didindamas fizinius krūvius. Kiekviena diena man vis ėjo šviesyn – džiaugdavausi gebėdamas nueiti vis toliau ir toliau.

– Panašu, kad esate iš tų, kuriuos labiausiai gydo mėgstama veikla?

Teisybę sakant, tikrai taip, nes juk nieko kito aš nemoku, o ir diplomas mano neleistų. Kol kas galiu tik dainuoti. Groti, deja, ne, nes kitos operacijos metu patyriau insultą. Tad groja kolegos, aš – dainuoju. Į koncertus renkasi žmonės, jų daug, klausosi manęs, tad tikiu, kad esu reikalingas. Kartais ir labai nelengva būna pusantros valandos būti scenoje, atlikti vidutiniškai dvidešimt penkias dainas. Tačiau girdėti pritariančią salę, matyti susikaupusius, klausančius veidus – tai nuostabu, tai teikia gyvenimo džiaugsmą, malonumą.

O juk visų kadais turėtų blogų įpročių, kurie, pripažinkite, teikia malonumo, aš jau atsisakiau: nerūkau nuo pernai metų rugsėjo keturioliktosios, ir po operacijos – lygiai metai. Manau, tai didelis pasiekimas, nes dūmą traukiau ilgai. Tas, matyt, irgi prisidėjo prie kraujagyslių kalkėjimo. Norėčiau, kad nors vienas kitas skaitantis rimtai priimtų mano šiuos žodžius, deja, daugelis tikriausiai pamanys, kad blogi dalykai praeis pro šalį, asmeniškai nepalies. Naivu, žinoma, taip manyti...

Manau, daug neprarandame atsisakę žalingų įpročių, nes jų vietą užima kitos vertybės – pradedi kitomis akimis žiūrėti į šeimą, artimuosius, anūkus. Koks malonumas stebėti, kaip jie auga!

– Ar šie metai buvo jūsų pokyčių metai: gyvensenos, mitybos, vertybių, požiūrio į artimuosius?

– Pavadinčiau tai ligoninių, kančių metais, su daug skausmo. Esu iš tų vyrų, kurie bijo adatų, o jos mane lydi visus metus. Niekaip nuo to negaliu pabėgti iki šiol. Natūralu, kad tai veikia psichologiškai, morališkai, užklumpa ir neviltis, ir depresija. Artimieji gal pasakytų, kad tapau nepakantesnis, nervingesnis. Šalia viso to dar bandau numesti svorio – kilogramą numeti ir džiaugiesi (juokiasi). Tai jau šioks toks šviesuliukas tunelio gale.

– Pabaigai norisi išgirsti apie jūsų artimiausius ateities planus. Kokiuose spektakliuose, koncertuose, renginiuose bus galima pamatyti Kostą Smoriginą?

– Kaip tik dabar turėjau skristi į Ameriką dainuoti miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Deja, gydytojai neišleido, nes pasikeis laiko zona, skrydis ilgas – visa tai sukrės organizmą. Susitaikiau...

Šiuo metu esu visa galva paniręs į A.Cholinos spektaklį „Mindaugas“ – ten vaidinsiu popiežių. O „Domino“ teatras suteikė viltį, kad pavasarį statysiu pjesę pagal populiarų filmą „Neliečiamieji“, kurio herojai – nuo kaklo iki kojų paralyžiuotas aristokratas ir jo pasamdytas linksmų plaučių juodaodis vaikinukas. Tokie kūriniai yra grynai „mano“ – mane domina situacijos, kai moki juoktis iš savęs. Manau, kad tik tuomet turi teisę juoktis ir iš kitų.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder